Vaiduoklių medžiotojo išpažintis: kas nutiko tą lemtingą naktį...

Kameros nieko keisto nefiksavo“, - taip savo intriguojantį bei mistikos kupiną pasakojimą pradėjo grafų Tiškevičių dvaro rūmuose įsikūrusio Kretingos muziejaus apsaugos darbuotojas (naktinis sargas) Artūras Patamsis.

Lemtingąją naktį 64 metų kretingiškis tyliai, drebančiomis rankomis laikydamas prožektorių, nusėlino pamėkliškojo garso link. Bergždžiai.

„Tas, kas beldė - nepasirodė. Tačiau būtent šis įvykis ir įkvėpė mane sėsti prie pirmosios knygelės “Pamirštos dvaro pasakaitės„. 

Muziejuje naktiniu sargu dirbu jau penkerius metus. Darbas iš pradžių neatrodė labai patrauklus, kadangi budėti tenka ištisas 24 valandas.

Parą dirbi, trys dienos laisvos, ir besikeičiantis grafikas neretai nesutampa su poilsio dienomis savaitgaliais“, - prisipažino kelių ir tiltų statybos inžinieriaus ir meno dizaino specialybes įgijęs A. Patamsis.

Ramaus būdo, kuklus, nuolat šelmiškai besišypsantis muziejaus naktinis sargas išties gyvena taip, tarsi būtų dvidešimtmetis.

Kretingos muziejus 2022 m. išleido A. Patamsio sukurtą ir iliustruotą istorinių komiksų knygutę vaikams „Pamirštos dvaro pasakaitės“, kuri pernai buvo papildyta ir perleista nauju pavadinimu „Kretingos dvaro pasakaitės“. 

Apie Kretingos dvarą parašytos, bet nepasiekusios skaitytojų dar trys to paties žanro knygutės: „Istorijos prie laužo“ (2021 m.), „Iš pirmų lūpų, arba Ką slepia palėpės“ (2022 m.) ir „Laiko šešėlyje“ (2025).

A. Patamsis iliustravo Kretingos turizmo centro 2021 m. išleistą Kretingos miesto įkūrėjui Jonui Karoliui Chodkevičiui (1570-1621) dedikuotą knygelę „Karolio nuotykiai Kretingoje“.

Sąlyginai jūs man primenate garsųjį anglų rašytoją Johną Ronaldą Reuelą Tolkieną (1892-1973), kuris beveik prieš šimtmetį savo anūkams parašė išgalvotų istorijų kūrinį „The Hobbit“, vėliau virtusį iki šiol šlovės spinduliuose besimaudančiu bestseleriu. Tik britas rašė apie savo susikurtą pasaulį ir jo veikėjus, o jūs devynerių metų anūkei Patricijai sukūrėte komiksus apie Kretingos istoriją. Ja susidomėjote tik pradėjęs dirbti istoriniuose Tiškevičių rūmuose ar seniau?

Istorija ir ją apgaubianti mistika mane žavi nuo vaikystės. Viskas prasidėjo, kai dovanų gavau pirmąją savo knygą - „Brolių Grimų pasakas“ (knyga pirmą kartą išleista 1812 m.). Užkeiktos pilys, vaiduokliai... Įspūdį paliko ir Wilhelmo Hauffo (1802-1827) pasakos.

Šios dvi knygos formavo mano vaikystės pasaulėžiūrą, atsispindėjusią pirmuosiuose piešiniuose: mėnulio pilnaties apskritime skęstantis tamsus bažnyčios bokštas, apniktas varnų ir šikšnosparnių, šventoriaus kapinaitės ir juose knibždantys tamsos šešėliai. 

Gaila, neišlaikiau nė vieno iš tų piešinių. Jie dažnai atsirasdavo ir mokykliniuose sąsiuviniuose.

Dabar esu išlandžiojęs beveik 600 dvarų, dešimtis griūvančių bažnyčių, skersai ir išilgai visus dvylika Kauno fortų. Teko apsilankyti keliuose uždarytuose vienuolynuose - viename net praleidau naktį. 

Žavėjo pilių tamsūs tuneliai, o ne viename Kauno senamiesčio požemyje teko kalenti dantimis iš baimės. Ir tikrai - turiu pilną kraitę nepaaiškinamų nutikimų. Apie tai būtų galima parašyti atskirą knygą.

Esu išlandžiojęs beveik 600 dvarų, dešimtis griūvančių bažnyčių.

Anūkėlei Patricijai pirmąją knygelę „Smėlio dėžės istorijos“ parašiau, kai jai buvo treji. Ir štai vieną naktį dvaro rūmuose nutiko keistas dalykas, apie kurį dėl suprantamų priežasčių niekam nepasakojau...

Vaiduoklis arba vaidenimasis - vienas iš tų nepaaiškinamų reiškinių, kuriuos dauguma iš mūsų visomis išgalėmis stengiasi neigti, nors viduje tuo ir tiki. 

bijo tai pripažinti garsiai, kad nebūtų palaikyti keistuoliais. 

Dauguma žmonių vienokiu ar kitokiu būdu yra susidūrę su poltergeisto apraiškom. Kas girdėjo žingsnius, balsus, kas matė kokius šešėlius...

Šį mistikos prieskonį išlaikiau iki šių dienų. Keliaudamas po Lietuvą, nepraleisdavau progos išklausyti sutiktų vietinių senolių pasakojimų apie keistus, nepaaiškinamus įvykius - tikras baisias istorijas. 

Jas rinkau, o vėliau panaudojau savo kūryboje, tik pakeisdamas įvykių vietą. Tokie pat nutikimai galėjo vykti ir čia - tik jų niekas neužrašė.

Kaip bėga, o gal tyliai šešėliuose slenka laikas dirbant dvare naktį?

Ta aplinka tiesiog užvaldo mintis... Klausa - visą laiką įtempta ir yra daug aštresnė, tarsi įsijungtų padidintas darbo režimas. 

Tai - natūralu, kai vienas atsiduri naktį beveik 3 tūkst. kvadratinių metrų rūmuose, kurie stovi ant 400 metų amžių perkopusios dvarvietės.

Per maždaug 140 000 Kretingos dvaro egzistavimo dienų čia būta įvairiausių nutikimų: ir liūdnų, ir linksmų ar paslaptingų istorijų.

Dvaras tikrai negyveno monotoniško ar nuobodaus gyvenimo. 

Reikia tik pasitelkti vaizduotę, žinių bagažą ir gerą šmotą entuziazmo, ir tada tu tiesiog susilieji su rūmais.

Naktis muziejuje - tai neišsemiamas lobynas. Pasirenki vieną rūmų kertę ir bandai joje modeliuoti praeities gyvenimą su visomis jo smulkmenomis. 

Dieną tai neįmanoma - per daug šurmulio, o naktį niekas neblaško. Visos mano istorijos - tiek galvoje, tiek popieriuje - gimė būtent čia, rūmuose, ir naktį, darbo vietoje.

Bandymai kurti namuose buvo nesėkmingi - per daug trukdžių. Todėl kai tik užeina rašymo azartas, - laukiu nesulaukiu kito budėjimo.

Naktis muziejuje - tai neišsemiamas lobynas. Bandau modeliuoti praeities gyvenimą.

Kretingos dvaras Žemaičių seniūnų Kęsgailų buvo įkurtas dar XVI a.: ar įmanoma užčiuopti tų laikų gijas?

Nors dvarvietė skaičiuoja keturių šimtmečių istoriją, daugiausiai žinių turime apie grafus Tiškevičius. Jie čia šeimininkavo maždaug 50 metų.

Dvaro pasakojimus kuriate laisvu stiliumi: kiek juose yra fantazijos ir realybės sluoksnių?

Nepriklausau profesionalių istorikų luomui, todėl manęs nekausto baimė, ką pasakys kolegos dėl galbūt dokumentais neparemtų išvadų. Esu laisvas - galiu kurti, spėlioti, interpretuoti. Niekas manęs kritiškai nepasmerks už tai, ką pats suvokiu ir jaučiu.

Aišku, stengiuosi būti kuo autentiškesnis - tiek kalbėdamas apie dvaro gyventojus, tiek apie pačius rūmus, jų nuolatinę transformaciją, remontus, perstatymus. 

Didžiąją dalį išvadų darau remdamasis logika ir to laikotarpio statybinėmis galimybėmis, bandydamas atkurti, kaip rūmai galėjo atrodyti iki XX amžiaus.

Bus daugiau.