Kuo susijusi boružėlė ir savanorystė?

Ar savanorystė yra dovana savanoriaujančiam?

„Savanoriauti pradėjau prieš vienuolika metų – atėjus į Klaipėdos miesto socialinės paramos centrą, man buvo priskirta senjorė. Su ja aktyviai bendravome iki jos išėjimo anapilin ir, turiu pasakyti, buvimas su ja buvo itin prasmingas.

Savo laiko atidavimas, savanoriavimas po darbo, savaitgaliais ir kada tik prireikia – nėra tik darbas ir išvis net ne darbas, o veikiau gyvenimo būdas. Mano nuomone, pagalba žmogui, buvimas su juo, savo laiko, geros nuotaikos ir rūpesčio dovanojimas – tikras palaiminimas iš Dievo“, - savo pasakojimą entuziastingai pradeda Larisa.

Širdį veriantys vaizdai – savanorio kasdienybė?

„Po minėtos senolės mirties, išgyvenau tarsi netekusi artimo, tačiau ilgai liūdėti neleido mano dabartinis globojamasis Ruslanas, kuriam nuo vaikystės pasireiškęs itin retas raumenų atrofijos atvejis“, - savo pasakojimą tęsia savanorė Larisa Abromaitienė.

„Kai man papasakojo apie Ruslaną, nuvykusi pas jį, išvydau širdį draskantį vaizdą – vienišas, užsisklendęs, viena elektros lempute besinaudojantis, gana jaunas, apie 25 kg sveriantis, susisukęs, kojų ir rankų ištiesti negalintis, dažnokai dūstantis, vos virš keturiasdešimt metų turintis vyras.

Ruslano kasdienybė buvo – mirties laukimas. Pabandykite įsivaizduoti, kiek jame buvo „entuziazmo“ su manimi bendrauti? Ir kiek reikėjo fizinių ir dvasinių jėgų neišskysti, nepradėti tik gailėtis jo ir savęs šioje, atrodytų, apgailėtinoje situacijoje.

Viena yra istorijos laikraščiuose, visai kas kita, kai susiduri su tokio pobūdžio realybe akis į akį. Reikia itin išlavinto sugebėjimo matyti šviesiąją pusę ir ateitį su viltimi. Mokėti matyti, kuo gali būti naudinga, yra įžvalgumas.

Kalbant apie Ruslaną, norėčiau pasidžiaugti, kad jis yra aštraus proto ir tai – didelė dovana. Gyventi – nėra vien judėti, tai ir mąstyti, galėti kalbėtis, diskutuoti. Pažinti pasaulį knygų, išmaniųjų technologijų pagalba irgi yra dovana.

Tad, vos nuvykusi supratau, kad turiu rasti su juo kontaktą, užmegzti draugystę ir padėti jam ištrūkti iš užsidarymo būsenos. Matant tokius vaizdus, savanoriui reikia stipraus pasiruošimo, mokymų ir, žinoma, matyti, kaip gali pasikeisti konkretus atvejis, jeigu savo indėlį – kūrybiškumą, empatiją, laiką, pastangas įneš savanoris.“

Rūpestis augalu įveikė tamsą

„Ruslanas gyveno tamsoje, su viena veikiančia lempute ir langais uždengtais nuo saulės. Dar kurį laiką buvo gyva jo teta, tačiau, kai žmogus visiškai uždaras, nelaimingas, kiek įmanoma sulindęs į save, kitam sudėtinga bendrauti su sergančiu žmogumi.

Mūsų bendravimo eigoje medikai rekomendavo Ruslaną atiduoti į ligoninę. Centre bendrai nusprendėme išbandyti visas priemones ir tik tada vykdyti medikų rekomendacijas – ėmiausi darbo.

Vieną dieną atnešiau Ruslanui gėlę ir, pastačiusi prie lango, pasakiau, kad ji gyvens, jeigu įleisime saulės šviesos ir jam spręsti, ar ji gyvens ar mirs.

Ruslanas nusprendė, kad gėlė gyvens. Nors vyras sunkiai serga, jis yra visiškai skaidraus proto, tad tikrai poreikis bendrauti ir kurti santykius yra didžiulis, kaip ir bet kurio kito sveiko asmens. Taigi gėlė išgyveno ir pradėjo vykti pokyčiai.“

Ar negalią turintys žmonės visada turi draugų?

Po kiek laiko Larisa ėmė Ruslano klausinėti ar turi draugų iš seniau, pažįstamų? Jis papasakojo, kad turi, kur anie gyvena. Savo iniciatyva Larisa susisiekė su jo buvusiais draugais, kurie manė, kad Ruslanas miręs.

Šie nustebo ir pareiškė norą aplankyti Ruslaną. Dažnai neįmanoma suvokti, kiek žmogus pats dėl savo negalios susigūžia ir net nedrįsta bendrauti, „varginti“, kelti gailestį.

Sunku net įsivaizduoti, kiek neigiamų minčių kyla sergančiojo galvoje, nors dažnu atveju, tai didžiąja dalimi paties negalią turinčio asmens įsivaizdavimas.

Po Larisos pokalbio su Ruslano draugais, pas jį pamažu ėmė lankytis draugas su žmona, kiti pažįstami.

Boružėlė lipa delnu, o jai atrodo – kopia kalnu

„Atėjus tinkamam laikui su Ruslanu mąstėm apie naminio gyvūnėlio įsigijimą, tačiau pabijojom, kad gali būti per aktyvus ir įdrėksti Ruslano ploną odą, ar dar baisiau – jį tiesiog nuversti. Kokį gyvūną gali laikyti žmogus, valdantis tik vieną pirštą?

Taigi, dėl naminio gyvūnėlio klausimą išsprendėme kūrybiškai – pas Ruslaną namie apsigyveno boružėlė. Perskaitėme, kaip ją maitinti, girdyti ir mums pavyko – ji laisva skaido po butą ir praskaidrina vyrui nuotaiką.“

Larisa tiki, jog viską, ką padarome, mums grįžta su kaupu. „Beje, daug kalbamės apie tikėjimą, pas Ruslaną lankėsi stačiatikių šventikas, kuris jį pakrikštijo. Jiedu ir toliau palaiko ryšius, o tai padeda Ruslanui ne tik kūnu, bet ir siela būti stipresniam ir gyvybingesniam negu bet kada anksčiau.

Jis nevaikščiojo nuo gimimo, liga progresavo. Pradinėse klasėse Ruslanas dar lankė mokyklą, vėliau mokytojai lankėsi pas Ruslaną namuose, nepaisant visų aplinkybių, Ruslanas sugebėjo baigti mokyklą beveik su pagyrimu. Ir jeigu ne mūsų dėmesys, žmonių su negalia likimas – vienišumas, visiška atskirtis bei kasdienis mirties laukimas.“

Ko reikia, kad savanorystė būtų efektyvi?

Larisa tikina, kad visa šeima įtraukta į jos  savanorystę – sūnus padeda, vyras. Jie noriai pagelbėja, kur reikia vyriškos rankos, ką nors pataisyti ar pakelti. „Džiaugiuosi, kad mano šeima tokia įsitraukusi, taip man pačiai lengviau, nes laiko neskaičiuoju, žinoma, stengiuosi ir pailsėti, ir pasirūpinti savo sveikata, šeima, emocine būsena, nes negali žmogus su savo problemomis užgriūti pas Ruslaną ir jį išbalansuoti.

Sergantiems žmonėms užtenka rūpesčių, jiems reikia mūsų ramybės, džiaugsmo, pozityvo, o ne dar daugiau problemų.

Ruslanas mėgsta žiūrėti filmus, vėliau juos aptariam, kartais net susiginčijam, tačiau išsiskiriam visada draugiškai. Jis sako, kad kai ateinu, atnešu jam šviesą, didėja noras gyventi. Nusiraminti man labai padeda atsitraukimas.

Būna, kad prieš išeidama turiu pataisyti Ruslano alkūnes, o jos kaip tyčia nuslenka... nuslenka kokius penkiolika kartų. Tuomet nueinu prie lango, pamąstau apie pietus, pirkinius pietums, namus, atsitraukiu pora minučių, atgaunu pusiausvyrą, ramybę, tuomet vėl galiu grįžti ir taisyti jo alkūnes kad ir penkiasdešimt kartų. Visada kartoju – kaip nori, kad elgtųsi su tavimi, elkis taip pats.

Savanoriauti – dirbti tokį darbą reikia žinių. Be jų tikrai nebus paprasta. Nors pirma žinių tikrai yra asmeninės savybės – noras padėti, atjauta, empatija, paprastas noras būti čia ir dabar ir dalintis savo laiku, džiaugsmu, jėgomis.

Mes nuolatos mokomės. Prieš pandemiją keliaudavome patirties semtis į kitas šalis, dabar dauguma mokslų vyksta internetu, tačiau nuolatos mokytis yra labai svarbu. Mokslai plečia kūrybiškumą, technikas, nes, tarkim, būna žmonių su protinėmis ligomis.

Minėtais atvejais turi pasikaustyti neeiline kantrybe ir suprasti dėl ko, pavyzdžiui, turi dešimt kartų pakartoti tą patį per tą patį ar mokėti įvertinti asmens socialinius įgūdžius, humoro jausmą, sugebėjimą bendrauti su svetimais.

Pagalba, kuri skirta tik pamaitinti ir aprengti – tikrai nėra viskas, pirma – kontaktas su žmogumi.“

Ko palinkėtumėte būsimiems savanoriams?

„Visų pirma, nebijoti svetimų žmonių. Nebijoti, kad eisite pas kažką, ko nepažįstate, kad jis bus ligotas, galimai ir greičiausiai pamatysite tokį neprižiūrėtą ir apleistą butą, kad negalėsite suvokti, kaip tokiomis sąlygomis gali gyventi žmogus.

Greičiausiai pradžioje jus atstums ir nenorės bendrauti. Bet jeigu jūs nuspręsite, kad norite dalintis savo laiku, norite padėti, norite atnešti šviesą į kito asmens gyvenimą ir būsite kantrūs bei atkaklūs – jums pavyks.

Nenusakomas jausmas, kai žmogus tavęs laukia, džiaugiasi. Su laiku matai jo transformaciją, kai iš susigūžusio mirties laukiančio virsta į savimi ir aplinka besidžiaugiantį, laukiantį susitikimo, turintį su kuo pasikalbėti, ramesnį ir laimingesnį žmogų.

Žinote, kai žiūri ir esi tokių didžiulių pasikeitimų liudininke, jautiesi išties nuostabiai ir tuo pačiu suvoki kiekvieno savanorio ar dirbančio socialinį darbą žmogaus pasirinkimo svarbą. Gali nusisukti ar eiti į darbą skaičiuojant valandas (tokiems žmonėms visai nerekomenduoju imtis savanorystės) arba gyventi savo veikla ir mąstyti apie savo „klientus“ kaip apie artimą, būtent tokio požiūrio ir laikausi.

Jokiais būdais tai nėra mano klientas, tai man artimas asmuo, su kuriuo man gera leisti laiką, gera juo rūpintis, kuris praturtina mano kasdienybę, mano gyvenimą ir kurio gyvenimą turiu galimybę praturtinti ir aš. Kasdien dėkoju Dievui už galimybę švelniai su meile prisiliesti prie kitų gyvenimų ir įnešti šviesą, kurios dažnai taip trūksta.“

Kuo ypatingas savanorystės projektas – „Per savanorystę į geresnę gyvenimo kokybę“?

„Mes atsigręžėme į vyresnius asmenis ir tai buvo pakankamai unikalu, nes dėl skirtingų aplinkybių vyresni asmenys dažnai lieka be veiklos, be reikiamo nukreipimo. Didelės galimybės atsivėrė vyresnio amžiaus žmonėms, kuriems tikrai sunkiau įsilieti į darbo rinką“, – pasakojo  projekto vadovė Viešosios įstaigos „Trečiasis amžius“ direktorė Birutė Petraitienė.

Realybė padiktavo poreikius – projekto iniciatorė VšĮ „Trečiasis amžius“ vadovė Birutė Petraitienė šio sumanymo ėmėsi dėl iššūkiu valstybei tampančios statistikos. Per 24 metus Lietuva neteko 817 tūkst. gyventojų.

Daugėja vyresnio amžiaus asmenų – pastaruoju metu jie sudaro daugiau nei dešimtadalį šalies gyventojų. „Vien Klaipėdoje 2016-aisiais gyveno 19 tūkst. žmonių, kurių amžius siekė nuo 55 iki 63 metų, jie sudarė daugiau nei 12 proc. visų nuolatinių gyventojų.

Todėl, žinodami realų poreikį, ėmėmės sumanymo, kuris buvo itin naudingas, skirtas būtent vyresniems žmonėms.

Per 36 mėnesius pavyko pakeisti 152 vyresnio amžiaus asmenų gyvenimus ir padėti jiems prisitaikyti prie kintančių darbo rinkos poreikių bei realizuoti save savanoriškose veiklose. Viena iš šių asmenų yra ir Larisa Abromaitienė“, – džiugia patirtimi dalinosi B. Petraitienė.