Ar klaipėdiečiai labai mėgsta saldumynus?

Deivis BILKŠTIS, buvęs Danės upės administratorius

Man labiausiai patinka 80-90 proc. juodas šokoladas. Jis toks, kad ant jo norisi cukraus užsibarstyti. Vienas jis šiaip sau, tai aš jį valgau su datulėmis. 

Dabar parsivežu iš Vokietijos gero 90 proc. šokolado. Datulės duoda saldumo, o šokoladas palieka kavos pupelių skonį, užsigeriant su kava ar arbata, netgi su pienu man yra liuks.

Esu skaitęs, kad vienas profesorius neurochirurgas 7 val. dieną pradeda su 90 ar 100 proc. šokoladu ir keliomis datulėmis. Jis operuoja ir jam energijos užtenka iki 13 val., pietus valgo 14-15 val.

Dar neblogai ir ledai. Juos ir šokoladą visada mėgdavau, aišku, ir pyragėlius. Juos valgau saikingai. Nekemšu kasdien po kažkiek, vieną kitą per savaitę, ne daugiau. O šokoladą su datulėmis kasdien pakandu rytais.

Man nereikia kovoti, stengtis nevalgyti saldumynų. Skanu, bet jeigu nėra, galiu ir apsieiti. Tikrai yra žmonių, kurie labiau nori saldumynų nei aš.

Mano mama visą gyvenimą dirbo konditerijos fabrike, tai man saldainių, šokolado niekada netrūkdavo, bet šokoladą su pienu jau kartais slėpdavo nuo manęs. Giminaičiai, pusbroliai mėgdavo pas mus į svečius atvažiuoti, nes žinodavo, kad bus daug šokolado.

Elida MANTULOVĖ, klaipėdietė

Nemėgstu saldumynų nuo vaikystės, net ledų nevalgydavau. Man niekada niekas jų neribojo, namuose jų visada buvo lengvai prieinamų. 

O į klausimą „ar nori ledų“, mama visada sulaukdavo atsakymo „ne“. Ir dabar kolegos darbe žino, kad man silkė geriau. Gimtadienio proga norėdami mane pradžiuginti kas padaro silkės, kas kepenėlių tortą.

Kartais suvalgau namuose kepto torto gabalėlį, nes įdomu paragauti. Mano sūnus neturi padidėjusio potraukio saldumynams, bet ir visiškai jų neatmeta kaip aš. Kadangi mano vyras mėgsta saldumynus, šaldytuve visada yra ledų, tai jis grįžęs arba anūkė kameroje jų susiranda.

Aš labiau kulinarė nei konditerė. Kulinarijoje esu pažengusi, o konditerijoje - pradžiamokslė. Mūsų šeima mėgsta ir aš kepu obuolių pyragą, tik vyrui reikia turėti daug kantrybės, kol manęs priprašo. 

Jis nėra tas tradicinis, kurį kepa dauguma lietuvių, yra kaip tartaletė. Į šaldomą tarkuoto sviesto ir miltų tešlą dedama namuose virta obuolienė, o ant viršaus - obuolių skiltelės. Tokį pyragą su malonumu valgau ir aš.

Vitalijus ČIAPAS, žurnalistas

Saldumynus mėgstu, bet tokios priklausomybės, kad jau reikėtų juos riboti, neturiu. 

Tai pomėgis, o ne priklausomybė. Namuose būna saldainių ir jie nedingsta iš karto vos tik parnešti, bet jų labai greitai sumažėja ir reikia papildyti. Mano mėgstamiausias saldumynas - saldainiai „Ferrero Rosher“.

Žmona visiškai nemėgsta šokolado, jį valgė tik tada, kai laukėsi vaikelio. Tada buvo grįžusi į doros kelią (juokiasi). Šuniui šokolado negalima, o vaikas dar tik pratinasi prie jo - gauna po kruopelytę.

Mano tėtis buvo jūrininkas, tai mes turėjome kitokių saldumynų nei kiti Lietuvos žmonės. Jis iš tolimojo užsienio parveždavo tokį skanėstą kaip riešutai meduje, kurio pas mus Lietuvoje dar nebūdavo.

Nežinau, ar ribosiu saldumynus savo vaikui. Manau, juos valgant su saiku ir protingai nieko blogo neatsitiks.

Andromeda GRAUSLIENĖ, komunikacijos specialistė

Ne tai kad mėgstu, dievinu saldumynus - ir gaminti, ir valgyti, ir naujus receptus išbandyti. Mano mitybos racioną galėtų sudaryti 30 proc. būtini maistingi produktai ir 70 proc. saldumynai.

Galbūt pirmenybę iš visų saldumynų teikčiau „macaronsams“ ir tortams, bet daugiausia dėmesio skiriu saldumynų kokybei. Žiūriu, kad juose nebūtų palmių riebalų, margarino, kad būtų kokybiški miltai. 

Geriau suvalgyti mažiau, bet tikrai kokybiškų. Ir mano dukra yra išmokyta, kad reikia pasižiūrėti į sudėtį, kad šokoladukas nebus geras ir kokybiškas, jeigu jis kainuoja 20 centų.

Saldumynus ir pati gaminu, ir daug, esu baigusi ne vienus konditerijos kursus ir tortų, ir „macaronsų“ gamybos. Labiausiai mėgstu kepti tortus. 

Man patinka išbandyti naujus receptus. Juos renku ir, kai jau atsiranda laisvesnė diena, tai ir kepu, ypač, jeigu einu pas ką nors į gimtadienį ar į kokią kitą šventę.

Man tai teikia didžiulį malonumą, aš atsipalaiduoju, man tai meditacija. Galiu ilgiausiai susitelkti į karamelės virimą, gaminti ganašus, kremus, man patinka derinti skonius. Socialiniuose tinkluose seku ne vieną konditerį. Mielai receptais dalinuosi. 

Šitas mano pomėgis atsirado gal prieš kokius dešimt metų. Manau, būsiu gera močiutė, nes mane džiugina, kai žmonės valgo.

Mama vaikystėje neribojo saldumynų. Kaip ir visos mamos, tais laikais kepė tradicinį pyragą su kefyru ir razinomis, avižinius sausainius, smėlio juostą, sausainius per mėsmalę. Dabar mes esame išlepinti - parduotuvėse yra visko, ko nori, nuo vinių iki deimantų: ir japoniškų močių, ir prancūziškų „macaronsų“, ir itališkų tiramisu ir t. t.

Rimantas GEDRIMAS, Girulių gyventojas

Jeigu yra saldumynų, valgau, nėra - nereikia. Tikrai iš proto dėl jų neinu ir nėra reikalo man juos riboti. Nesu išrankus, mėgstu saldainius, šokoladą, bandeles, tortą - visko po truputį. 

Nėra taip, kad pirkčiau tik šokoladą. Namuose saldumynų būna ne visada. Jeigu svečių atvažiuoja, dažniausiai jų turime.

Neprisimenu, kad vaikystėje būtų buvęs didesnis potraukis saldumynams. Mama jų neribodavo. Tais laikais mes buvome taip išauklėti, kad nepuldavome ant žemės šaukdami „noriu šokolado“, kaip kad būna dabar.

Savo sūnums per daug neribojome saldumynų. Kai suvalgydavo tai, kas priklauso, gaudavo ką nors saldaus. Nepasakyčiau, kad jie labai nenorėdavo jų.

Agnė KIŠONAITĖ, dailininkė

Būna žmonių, kuriems labai norisi saldumynų, aš nesu iš jų. Kadangi sergu diabetu, tai visuomet žiūriu, kiek ir ko valgau. 

Būna dienų, kai trūksta energijos, tai skanauju juodą šokoladą, bet su saiku. Per visą savo gyvenimą, ir tada, kai dar nesirgau diabetu, nesu suvalgiusi visos šokolado plytelės. 

Aš niekada nepadaugindavau saldumynų. Kai man diagnozavo diabetą, pradėjau jų norėti šiek tiek daugiau. 

Dabar kartais suvalgau desertą, bet mėsiški patiekalai, itališkas seranas ar „prosciutto“, man patinka labiau negu desertai.

Vaikystėje nebūdavo daug saldumynų. Prisimenu, kad mes dalindavomės, pvz., šokoladinį sūrelį, kuris buvo didelis deficitas. Mano vaikai tikrai yra smaližiai. Aš jiems riboju saldumynus, jie jų nesuvalgo tiek, kiek iš tikrųjų norėtų.

Jau septyneri metai mūsų namuose nėra jokio cukraus. Mes vartojame medų, bet irgi labai saikingai ir perkame jį tik iš labai žinomų bitininkų. Jeigu gaminame ką nors saldaus namuose, tai tik su medumi.

Mane jau kurį laiką „Tutuspot“, nišinių saldainių-objektų gamybos studija, įkalbinėja sukurti originalų ir sveikesnį saldainį ledinuką. 

Pastaruoju metu kuriu daug visokių instaliacijų, kurios yra lūpų atvaizdas. Manau, kad tas ledinukas bus lūpos, tik su sveikesniu saldikliu, kad ir pati galėčiau pasmaguriauti.