Bulvaras: „Ačiū“ kaimynei Aldonai už meilę kirams

Ir nutik man tokiai nelaimei - mūsų daugiabutyje apsigyveno labai geros širdies moteris, kaimynė Aldona. 

Ji negali ramiai žiūrėti į kieme skraidančius nuolatos alkanus kirus, kuriems jaučia ypatingą meilę. Negana to, kad jie ir taip jau atakuoja visus šiukšlių konteinerius, ta geradarė dar juos šeria mėtydama batono gabalus pro balkoną tarsi plaukdama keltu ir lesina juos kaip kokias vištas. O paukščiai, gerai prilesę, gausiai dergia visas pakampes. Visi namo automobiliai, šaligatviai, suoliukai ir gyventojai yra nu...

Kad tie kirai dar bent tyliai maitintųsi. Jie juk neskiria savaitės dienų, jiems jokio skirtumo, kad sekmadienis, sulekia ankstybėse ir traukia serenadas poniai Aldonai.

Kad kirų klyksmas paryčiais žadina kaimynus, moteriai nerūpi. Pati ji miega su ausų kištukais. Ir ką reikia padaryti su tokiais geraširdžiais žmonėmis kaip Aldona. O ji ne viena, tokių aldonų, matyt, kiekvienas namas turi. Ir su jomis geruoju nesusitarsi, ko gero, daugiau laimėsi paprašydamas pačių paukščių leisti bent sekmadieniais pamiegoti.

 

Raktažodžiai
Sidebar placeholder