Mokslininkai išsiaiškino, kaip Mozė padalijo Raudonąją jūrą

Pagal Biblijos pasakojimą, Mozė, vedamas Dievo, pakėlė savo lazdą virš Raudonosios jūros ir privertė vandenis pasitraukti, leisdamas savo tautai pereiti sausuma. Faraonas ir jį persekiojusios armijos žuvo, kai jūra vėl susiliejo ir juos paskandino.

Tačiau dabar, kaip rašo „Mirror“, mokslininkai iškėlė hipotezę, kuri gali paaiškinti tai, kas įvyko moksliniu požiūriu. Jie teigia, kad priežastis yra gamtinis reiškinys, kuris privertė jūrą atsiverti.

Pagal kompiuterinį modeliavimą, stiprus vėjas, pučiantis 100 km/h greičiu iš tinkamos krypties, galėjo atidaryti iki 5 kilometrų pločio kanalą vandenyje. 

Kai vėjas nurimo, vanduo grįžo atgal su cunamio greičiu, kuris nuskandino Egipto kariuomenę. 

Tai taip pat patvirtinama Biblijoje, kur rašoma: „Viešpats visą naktį leido jūrai pūsti stiprus rytinis vėjas ir jūra išdžiūvo, o vanduo pasiskirstė“.

Be to, kaip mano buvęs Nacionalinės vandenynų ir atmosferos tyrimų administracijos mokslinis darbuotojas dr. Bruce Parker, Mozė galėjo pasinaudoti savo žiniomis apie potvynius, kad pabėgtų iš Egipto.

„Mozė savo jaunystėje gyveno netoliese esančioje dykumoje ir žinojo, kur karavanai kerta Raudonąją jūrą atoslūgio metu. 

Jis žinojo naktinį dangų ir senovinius potvynių prognozavimo metodus, pagrįstus tuo, kur virš galvos yra mėnulis ir kiek jis yra pilnas“, – pažymi Parkeris.

Svarbiausias veiksnys šioje situacijoje buvo vėjo kryptis. 

Profesorius Nathan Paldor, okeanologas iš Jeruzalės Hebrajų universiteto, pasakojo „MailOnline“: „Kai stiprus vėjas pučia į pietus nuo įlankos viršūnės maždaug vieną dieną, vanduo stumiasi į jūros pusę, taip atidengdamas dugną, kuris anksčiau buvo po vandeniu“.

Profesoriaus skaičiavimai rodo, kad visą naktį iš šiaurės vakarų pūtęs 65–70 kilometrų per valandą greičio vėjas galėjo atstumti jūros vandenį atgal iki mylios atstumu. 

Tai taip pat būtų sumažinę jūros lygį maždaug trimis metrais ir leistų izraeliečiams judėti po dugnu palei povandeninį rifą.