Rūta Ščiogolevaitė – apie naują gyvenimo etapą ir vaikus: nelinkėčiau jiems eiti mano keliu (3)

Šiemet atlikėjai Rūtai Ščiogolevaitei suėjo 41-eri metai. Šį gimtadienį ji sako atšventusi taip, kaip jai patinka – apsuptai artimų ir patikimų žmonių. Nuo pat jaunystės ją lydi scena, o visai neseniai su dar dviejomis scenos divomis vadinamomis Aiste Pilvelyte ir Vaida Genyte ji susibūrė į grupę „3D“. 5 vaikai, kūryba ir karjera, neturinti aiškių darbo valandų yra Rūtos kasdienybė.

Pati moteris atvira – per prabėgusius gyvenimo metus teko išmokti daug skaudžių pamokų, tačiau gyvenime netrūko ir gražių akimirkų.

Dabar pamažu viskas grįžta į savas vėžes – vaikai auga, idėjų kūrybai taip pat netrūksta. Naujienų portale tv3.lt – pokalbis su R. Ščiogolevaite apie praėjusį gimtadienį, kūrybą ir apie tai, kodėl ji vaikams nelinkėtų sekti jos pėdomis.

Kaip praėjo ta gimtadienio šventė? Ar mėgstate skambiai švęsti?

Atvažiavo pasveikinti tie, kas galėjo, ir labai mane pradžiugino. Pabuvome paprastai, bet tikrai labai smagiai. Suvalgėme torto, viskas praėjo labai gerai. Gimtadienis toks, koks man ir patinka – su draugais, po atviru dangumi.

Dažnai žmonėms gimtadienis – savotiška riba, nuo kurios prasideda tikslų sau iškėlimas ar kažko naujo išbandymas. Ar esate užsibrėžusi tikslus, kuriuos norite iki kito gimtadienio įgyvendinti?

Aš iš tiesų nesu užsibrėžusi kažko ypatingo. Tikiuosi, kad manęs toliau neapleis kūrybinis impulsas, kad bus daugiau kūrybinės veiklos.

Užsiminėte apie kūrybą. Pastaruoju metu išleidote savo dainą, kartu toliau su Vaida Genyte ir Aiste Pilvelyte aktyviai koncertuojate. Kokia toliau bus Jūsų vasara – ar liks laiko poilsiui?

Iš tikrųjų nėra taip, kad neliktų laiko kažkam kitam. Sakyčiau, kad viskas susidėjo tarsi į tokį aukso viduriuką. Užtenka laiko ir namams – aišku, apie poilsį tikrai negali kalbėt kai namuose maži vaikai. (juokiasi) Bet užtenka laiko ir namams, ir vaikams.

Ar nesunku darbo suderinti su laiku šeimai?

Iš tikrųjų man visada tai pavykdavo, nes mano labai aiškūs prioritetai. Nepamenu, kad reiktų ženkliai kažką aukoti – labai dėl to džiaugiuosi. Manau, kad mane gelbėja tiek patirtis, tiek profesionalumas, todėl kad man nereikia itin daug laiko ilgiems pasiruošimams.

Visada šalia profesionali komanda, kuri man padeda ir dėl to viską lengviau suderinti.

Kai nori – tai ir gali. Kadangi mano prioritetai truputį kitokie, aš į kai kuriuos dalykus žiūriu truputį paprasčiau, tikrai nevažiuoju į koncertą tik išsipusčiusi ir grožio salone prasėdėjusi ilgas valandas.

Susidėlioju tai, kas yra svarbu ir nepergyvenu, jei kas blogai.

Kas nepavyksta – tas nepavyksta. Juk visur tobulas nebūsi.

Ar tai naujas požiūris, ar jau seniau tokį turėjote?

Negaliu pasakyti, kad kažkas iš esmės pasikeitė. Galbūt tam tikri dalykai pasidarė lengvesni, kai kurių problemų sumažėjo, vaikai ūgtelėjo, su buitimi paprasčiau ir man lengviau laiką planuoti.

Ne sykį labai džiaugėtės dėl kolektyvo „3D“ kartu su V. Genyte ir A. Pilvelyte. Kaip sekasi kurti kartu? Ar nebūna ginčų?

Labai norėčiau papasakoti kokią nors intrigą, bet turiu nuvilti, nes jų tiesiog nėra (juokiasi). Mes dėl to labai džiaugiamės, puikiai sutariame.

Smagiai laiką ledžiame tiek profesine prasme – scenoje, tiek tiesiog bendraudamos. Mes tik laukiame, kada galėsime daugiau koncertuoti.

Nes iš esmės dabar toks įsibėgėjimas – tik pradedame kurti savo repertuarą, planuojame koncertus. Manau, kad dar daug gerų dalykų ateityje laukia.

Visos trys jūs esate mamos. Ar tarpusavyje dalinatės motiniškais patarimais?

Žinoma. Ypač jei važiuojame į kitą miestą, tikrai turime laiko pasikalbėti. Dalijamės patarimais, juk tikrai motinoms viskas visada gerai nebūna – nutinka visko.

Tarp mūsų būna patys įvairiausi pokalbiai, pasidaliname ir gyvenimo patirtimi, kartu juokaujame.

Norėjau paklausti apie kūrybą. Daugeliui atlikėjų įkvėpimas dažnai ateina visai netikėtai. Jūsų muzika daugiau linksta į romantišką pusę, tad įdomu, iš kur Jūs semiatės įkvėpimo?

Iš tikrųjų niekad pati nesusimąsčiau apie tai. Tačiau manau, kad pati muzika savaime man yra įkvėpimas.

Turbūt kaip dailininkui įvairiausių spalvų dėliojimas padeda įkvėpti, tai turbūt ir man tas įkvėpimas besiklausant įvairių melodijų ateina. Iš esmės netgi būna taip, kad išgirsti patinkančią melodiją ir pradedi galvoti, kad nori visai kažką panašaus sukurti ir sudainuoti. Iš buities, vaikų tikrai įkvėpimo nesulauksi.

Kalbant apie vaikus – jų turite net 5. Kokie jų hobiai ir mėgstamos veiklos? Ar bando eiti mamos muzikiniu, meniniu keliu?

Pati labai nepastebėjau, kad vyresnieji itin linktų į muziką. Išskirtinio potraukio nepastebėjau, bet pati mano mažiausioji ne veltui buvo pavadinta dainininkės Arethos Franklin garbei. Nuo pačių mažiausių dienelių ji daug dainuoja ir moka daugybę dainų.

Turiu tokią mamos nuojautą, kad ji tikrai galėtų rinktis muzikinį kelią. Nepasakyčiau tik, kad norėčiau, jog kuris nors vaikas kurtų muzikinę karjerą.

Man svarbu, kad mano vaikai patys surastų savo kelią ir man net mintis neateina, kad man turėtų būti smagu, kad kažkas sektų mano pavyzdžiu. Ko gero, net atvirkščiai – būtų įdomiau, jei kažkuris įvaldytų kokį nors amatą.

Tas amatas žmogų paverčia žemiškesniu ir gal tada lengviau.

Kodėl nenorite, kad sektų mamos pavyzdžiu?

Muzikanto profesija nėra lengva. Ji gražiai atrodo, kada yra galutinis variantas, dauguma dalykų žiūrint iš šono atrodo gan patraukliai, bet pati virtuvė yra sunki.

Tiek psichologiškai, kadangi labai veikia tas matomumas ir įvairios interpretacijos antraštėse.

Pats kažkiek gali prie to priprasti, bet matai kaip tai veikia artimuosius, kurie žino, kas tu esi ir koks esi, kokia iš tiesų situacija. Interpretacijos būna gerokai supainiotos. Matai, kaip jiems būna nesmagu ir jautiesi tam tikra prasme atsakingas už tai, kaip jie jaučiasi vien dėl tavo profesijos.

Dažnai tiesiog bandai laviruoti tarp viešumo ir asmeninio gyvenimo.

Nes kalbėjimas apie save tam tikromis temomis yra tarsi nerašyta darbo dalis.

Tačiau ne visada tai pavyksta, kartais išeina visai kitaip nei nori.

Todėl tiek morališkai, tiek psichologiškai nėra paprasta. Tai nėra darbas, kuris būtų patogus ar nuspėjamas ar turėtų konkrečias darbo valandas ar apskritai atostogas. Nepasakyčiau, kad linkėčiau to savo vaikams, nebent tai būtų jų pašaukimas ir tai jiems teiktų laimę.

Bet jei nėra tokio pašaukimo, manyčiau, kad tai verta palikti hobiui.

Ar yra dalykų, kuriuos savo gyvenime, karjeroje norėtumėte keisti?

Pasakysiu gal labai filosofiškai. Kuo toliau, tuo dažniau prisimenu tą maldą: „Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti; drąsos keisti, ką galiu pakeisti, ir išminties tą skirtumą suprasti“.

Tai apie tai, kaip svarbu susidėlioti ir pamatyti, ką tu gyvenime gali pakeisti.

Svarbu suprasti, kad yra dalykų, kurių gyvenime tiesiog negali pakeisti ir dėl to nesikankinti. Reikia gyvenime priimti visas splavas – juk visada viskas gerai nebūna.

Matau tame prasmę. Nuo jaunystės visada norėjau viską kontroliuoti  ta prasme, kad viskas būtų tinkamai sustyguota – turėjau tokio maksimalizmo ir perfekcionizmo bruožų. Nors labai įdomus tas derinys, kadangi šalia to aš būdavau labai spontaniška.

Niekada nelaukdavau, kad man kažkas nukristų iš dangaus.

Žinojau, kad jei kažko noriu, turiu dirbti, siekti ir į tai dėti daug pastangų, Man savaime niekas nesigaudavo.

Į viską dėdavau daug pastangų. Galvoju, kad tai labai išvargina.

Dabar išmokau kai kuriuos dalykus paleisti, nereikalauti iš savęs labai daug, kad liktų daugiau vietos pasidžiaugti ir nereikėtų išgyventi dėl smulkmenų, mažų klaidų, kurių negali pakeisti.

Archyvų nuotr.

Archyvų nuotr.
 

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder