Užgožtas vaiko smalsumas kartais išauga net į priklausomybes: kaip tėvai gali skatinti norą pažinti?

Emocinis intelektas pastaruoju metu linksniuojamas bene dažniau nei kognityviniai gebėjimai (IQ), o gebėjimas atpažinti savo ir kitų jausmus bei emocijas laikomas vis svarbesniu įgūdžiu, kurio ugdyme, psichologų teigimu, itin svarbų vaidmenį vaidina smalsumas.

Tam pritaria ir šeimos psichologė Agnieška Kašinska, anot kurios, vaiko smalsumas yra viena pagrindinių sąlygų ne tik emocinio intelekto, bet bendrai sėkmingos asmenybės vystymuisi.

„Užgožus smalsumą, vaikas tampa pasyvus, krenta jo savivertė, stiprėja depresinės nuotaikos. Dažnai jis suranda nekonstruktyvias veiklas, į kurias nukreipia savo energiją“, – apie smalsumo svarbą kalba psichologė. 

Kodėl svarbu ugdyti vaiko smalsumą ir kaip tėvai gali jam padėti, aptaria A. Kašinska ir edukacinio turinio „mokomoko“ platformos įkūrėja, auklė Diana Gabriūnaitė.

Pagrindinė sąlyga vaiko smalsumui – saugi aplinka

Smalsumas yra savybė, kurios pagrindinė funkcija – pažinti pasaulį. „Būtent smalsumas stumia vaiką paliesti karštą daiktą arba panirti po vandeniu. Smalsumo dėka mes mokomės nustatyti ribas ir suprasti, kas mums leidžiama, o kas ne“, – kalba A. Kašinska.

Ji pastebi, kad vaikas niekada netikrins ribų, esant pavojui, nes „tada veikia gynybos mechanizmai, instinktyvios reakcijos, kurios blokuoja smegenų dalis, atsakingas už sudėtingesnes mąstymo operacijas“. 

Anot šeimos psichologės, šie gynybos mechanizmai yra išjungiami tik esant saugiai aplinkai, kurią mažam vaikui atstoja šeima, o tėvai, leidžiantys vaikui klysti, auklėjantys su besąlygiška meile ir pagarba, kuria tinkamas sąlygas smalsumui klestėti. 

„Santykiai turėtų būti tokie, kad, pavyzdžiui, vaikas, išpylęs pieną, bėgtų pas vieną iš tėvų pasiguosti dėl nesėkmės ir būtų išklausytas, paguostas bei gautų instrukcijas, kaip pačiam susitvarkyti, – pažymi A. Kašinska ir atkreipia dėmesį, kad tai, kad vaikas susitvarkytų pats, yra itin svarbu. – Tai leidžia jam mokytis natūralių priežasčių-pasekmių dėsningumų, išgyventi nesėkmę ir norėti bandyti dar kartą. Taigi, ir toliau vystyti smalsumą.“

Kaip teigia psichologė, kai nepasisekimas yra interpretuojamas kaip galimybė išmokti kažką naujo, tada vaikas nori bandyti dar ir dar, o siekiant skatinti smalsumą, tėvai turi pabrėžti, kad norimas rezultatas pasiekiamas bandymų ir klaidų metodu – jei visgi nepasiseka, tai ne dėl vaiko asmeninių savybių, o patirties trūkumo.

Vaikui augant, jo saugi aplinka plečiasi ir peržengia šeimos ribas: „Labai gerai, jei ja tampa darželis ir vėliau mokykla, nes tuomet vaikas nebijo eksperimentuoti su mokytojo palaikymu. Suaugę gyvenime mes tampame sėkmingi, jei saugi aplinka prasiplečia ir profesiniame lygmenyje“, – pažymi specialistė.

Kas slopina norą pažinti?

Nors vaikai iš prigimties yra smalsūs, nutinka ir taip, kad aplinka slopina jų norą pažinti. „Pavyzdžiui, rigidiška aplinka, kurioje viską reikia daryti tik pagal taisykles, kur baudžiama už nesėkmes ir nėra palaikymo bei padrąsinimo, įprastai užgožia smalsumą.

Taip pat sunku ugdyti šią savybę, kai vaikas yra perglobojamas (hypergloba), t.y., tėvai stengiasi apsaugoti vaiką nuo visų įmanomų nesėkmių ir neduoda jokios erdvės.

Pavyzdžiui, „neik į aukštą žolę, nes tave sukandžios“ arba „nepilk pieno pats, nes išpilsi“, – pavyzdžiais, kas gali slopinti smalsumą, dalijasi psichologė.

Jei smalsumas yra užgožtas aplinkos, anot A. Kašinskos, jis gali pasireikšti netgi įvairiomis priklausomybėmis: kompiuterinių žaidimų, valgymo, pornografijos, tabako ar kitomis.

„Jei vaikas nebuvo skatinamas smalsauti atvirai, jis tai darys besislėpdamas, ieškodamas palaikymo panašių poreikių bendraamžių grupėse.

Dažniausiais šios problemos atsiskleidžia paauglystėje“, – perspėja šeimos psichologė. Susidūrus su tokiomis situacijomis, tėveliams ji pataria atvirai kalbėtis su savo paaugliais, aiškinti, kas yra priklausomybės ir, jei reikia, kreiptis pagalbos į specialistus. 

„Smalsumui reikia erdvės, saugumo jausmo, kantrių ir pasitikinčių tėvų bei sugebėjimo išgyventi nesėkmę arba frustraciją“, – apibendrina A. Kašinska.

Pratimai jūsų vaiko smalsumo lavinimui

Platformos „mokomoko“ įkūrėja, auklė D. Gabriūnaitė dalinasi idėjomis, kaip padėti vaikui pažadinti jo smalsumą. 

Lipnus balionas

Labai paprastas, švarus, nereikalaujantis daug pasiruošimo, bet kūrybiškas ir įtraukiantis žaidimas, kuris sudomins vaiką ne vienai minutei. Jums reikės:

  • Baliono;

  • Dvipusės lipnios juostos;

  • Įvairių makaronų, pabarstukų.

Pripūskite balioną, apklijuokite jį dvipuse lipnia juosta ir leiskite vaikui klijuoti įvairiausius makaronus, pabarstukus ir visa kita, ką tik sugalvojate. Šis užsiėmimas pažadins vaiko smalsumą ir lavins smulkiąją motoriką. 

Sensorinė dėžė

Nors šis užsiėmimas palieka nemažai netvarkos, įprastai yra itin įdomus vaikams. Nors sensorinių dėžių yra įvairių, viena labiausiai pasiteisinusių – kinetinio smėlio dėžė, kurią galima lengvai pasigaminti namuose. Jums reikės:

  • Miltų (8 dalys);

  • Augalinio aliejaus (1 dalis);

  • Birių maistinių dažų.

Į dubenėlį arba skardą suberkite miltus, dažus ir aliejų. Maišykite juos rankomis tol, kol masė taps švelni, nelimpanti prie rankų, trapi, bet ir susispaudžianti į formą. Tuomet pridėkite įvairiausių formelių, su kuriomis vaikas galėtų lipdyti keksiukus, ledus, pilti, semti ir kt. Šis užsiėmimas skatina smalsumą, lavina vaizduotę, smulkiąją motoriką bei akių ir rankų koordinaciją. 

Virvelės žaidimas

Šis žaidimas skirtas pažadinti ne tik smalsumą, bet ir atidumą. Jis lavina pirštų, rankų judesius bei akių koordinaciją. Didelio pasiruošimo jam nereikia, tad viską rasite namuose. Jums reikės:

  • Storesnės virvelės ;

  • Makaronų, tinkamų verti ant virvės.

Prieš žaisdami, makaronus galite nudažyti maistiniais dažais – taip vaikui labiau patiks juos verti ant virvelės, o kartu jis mokysis pažinti spalvas. Suvėrus makaronus virvę galite surišti ir turėsite grandinėlę, kuria vaikas galės uždėti ant mėgstamo žaislo ar nešioti pats.

Gemius

Sidebar placeholder