Mindaugas Lekauskas: „Nebūkite medūzos ir nesekite paskui vidutinybes“

(1)

Šokėjas Mindaugas Lekauskas sako, kad vienas iš svarbiausių dalykų jo gyvenime - patirtys. O jų per pastarąjį 20-metį M. Lekauskas sukaupė ne taip ir mažai. Kadaise po studijų išvykęs į šokių konkursą Londone, nusprendė jame pasilikti kiek ilgėliau ir išbandyti save kitur.

Paragavęs dažytojo, tapetuotojo, baldų surinkėjo ir stogų smaluotojo amato, vyras vis dėlto nusprendė grįžti atgal į Klaipėdą. O neseniai atšventęs savo įkurtos šokių studijos „Intrus“ 20-ies metų jubiliejų jau kuria naujus ateities planus.

Nuo ko prasidėjo Jūsų paties kelias šokio srityje?

Mano kelias šokių srityje prasidėjo dėl vienos žavios panelės, kuri tuo metu lankė šokių užsiėmimus. Aišku, pirmoji pamoka buvo vienintelė ir paskutinė, kada mes šokome kartu, kitą dieną gavau kitą partnerę.

Tėvams kurį laiką net nesakiau, kad pradėjau šokti. Bet kadangi visą tą laiką šokau basas, atėjo diena, kai prireikė vadinamųjų „češkučių“. Tada jau teko pasakyt mamai ir tėčui. Man tada buvo 8-eri metai. Tėvai, žinoma, apsidžiaugė. Buvo labai smagu, ilgai šokau, daug visko išmokau. Mane labai skatino mano šokių mokytojai Staselė Bilevičienė ir Juozas Pratkelis.

Kai baigiau mokyklą, net neįsivaizdavau, ką darysiu toliau. Atitranzavome iki Klaipėdos su keliais draugais, įstojau į Menų fakultetą, sportinių šokių studijų programą. Labai džiaugiausi, nes supratau, kad šokis yra laisvė. Tiek tavo asmenybės, tiek pasaulėžiūros atžvilgiu.

Tačiau ta laisvė mane džiugino tik iki tam tikro momento. Kai mane pakvietė pabandyti šokti „Žuvėdroje“, supratau, kad laisvė pasibaigė. Po ten praleistų pusantrų metų visiškai netikėtai gavau kvietimą šokti „go go“ Palangoje. Iš karto sutikau. Dvejus metus šokau šios srities šokius pagal įvairią, šiuolaikinę, man patinkančią muziką ir galėjau improvizuoti taip, kaip man pačiam norėjosi.

Vėliau mane pakvietė dirbti į Klaipėdos vaikų laisvalaikio centro klubą „Saulutė“. Pagalvojau, tai ką, dabar mokysiu vaikus šokti? Tačiau tuometė direktorė Audronė Labuckienė visą gyvenimą dirbo su jaunimu ir labai gerai jį suprato, todėl visada mūru stovėjo už tą jauną, savęs beieškantį žmogų. Tad nusprendžiau pabandyti. Taip ir pasilikau.

Visada buvau fantastikos gerbėjas, o kaip tik tada pasirodė filmas „Matrica“. Mane taip užbūrė ekranizacijos garso takelis, kad šiaip ne taip jį radau. Žinoma, nenorėjau pirkti piratinio, tad radau originalą, už kurį, atsimenu, tada sumokėjau nesuvokiamus 64 litus. Tai buvo pusantros mano stipendijos. Ir pagal šį garso takelį pradėjau kurti šokius. Taip gimė pirmasis „Intrus“ šokis tuo pačiu pavadinimu „Matrica“.

Nejau niekada per tiek metų nebandėte pakeisti savo profesijos?

Tokių minčių buvo labai daug. Ir vieną kartą net buvau trumpam visiškai dingęs iš šokių pasaulio. Bet atgal grįžau labai stiprių ir man svarbių asmenybių dėka. Kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, visi pradėjo važiuoti kas kur norėjo, o aš iki kokių 23-ejų metų buvau buvęs tik Lenkijoje ir Latvijoje. Tai buvo visas mano kelionių bagažas. Todėl natūralu, kad baisiai norėjau pamatyti pasaulį. Tuo metu mano draugai Marijus Germanavičius ir Aidas Kasparaitis važiavo į pačias „kiečiausias“ sportinių šokių varžybas Blekpule (Blackpool) Didžiojoje Britanijoje. Pasiūlė ir man prisijungti. Žinoma, sutikau. Tačiau dar reikėjo ir savo lėšų gauti iš kažkur. Šiek tiek finansavo mano tėtis. O kitą trūkstamą pinigų dalį gavau pardavęs savo žalią „Alfa Romeo“ automobilį.

Sudalyvavęs varžybose nusprendžiau, kad reikia ilgiau čia pasilikti. Aido mama gyveno Londone, tad laikinai turėjau kur gyventi. Per tą laiką padirbėjau pamatų kasėju, tapetuotoju (nors iš šių pareigų buvau atleistas jau trečią dieną už tai, kad užklijavau tapetus nenuėmęs senųjų), langų dažytoju (lango rėmą nudažiau prieš tai deramai nenuskutęs senųjų dažų, tad irgi buvau atleistas po trijų dienų) ir paskui dirbau baldų surinkėju ir stogų smaluotoju. Pastarasis darbas buvo neįkainojama patirtis. Užburiantis vaizdas kas rytą matyti visą Londoną iš aukštai. Stogus smaluodavome 1-ojoje ir 2-ojoje zonose, pačiame centre, kur gyveno garsiausios pasaulio įžymybės.

Atsimenu, į pirmą savo darbo dieną atėjau su savo ryškiai oranžinėmis šokėjo kelnėmis, „pasistatęs“ šukuoseną, apsivilkęs „kietus“ marškinėlius, nes dar nesupratau, ką aš čia konkrečiai dirbsiu. Žinoma, dirbau labai šaunioje airių draugijoje, o ir pinigai buvo didžiuliai. Paskui dar ir kitokių papildomų darbų susiradau. Įgavau tikrai didžiulės patirties, man ten patiko.

O kas įvyko, kad nusprendėte grįžti?

Na, tuo metu, kai dirbau Londone, čia, Klaipėdoje, prasidėjo naujas sezonas, o atėję į šokių pamokas vaikai ir jų tėvai manęs jau neberado. Pasipylė SMS žinutės, elektroniniai laiškai... Socialinių tinklų tada dar nebuvo.

Ant vieno daugiaaukščio stogo, ant kurio mes dirbome, buvo tokia didžiulė stiklinė piramidė. Žiūriu į savo atspindį tuose stikluose ir matau: stovi kažkoks visas juodas su smalos kibiru rankose... Po kelių dienų grįžau į Lietuvą. Vėliau sužinojau, kad stogas su stikline piramide, kaip ir visas 10-as pastato, ant kurio dirbome, aukštas priklausė britų roko gitaristui, kompozitoriui, vokalistui ir dainų rašytojui Erikui Klaptonui.

Po pusmečio juodo darbo užsienyje buvau pasitiktas su balionais ir didžiuliu džiaugsmu.

Ar daug jūsų ugdytinių pasiliko šokių srityje?

Pirmiausia turbūt reikėtų pradėti nuo to, kad „Intrus“ nėra paprasčiausia šokių studija. Mūsų tikslas visada buvo paruošti vaikus gyvenimui konkrečiai per šokio prizmę. O šiaip, žinoma, yra tokių žmonių, kurie šiandien dirba šokių treneriais, arba tokių, kurie kartais tiesiog kažkur pašoka. Labai smagu, kad Darija Platoškina, baigusi studijas Sankt Peterburge, šiuo metu dirba mūsų šokių studijoje. Goda Venslauskaitė veda šokių pamokas mano gimtuosiuose Anykščiuose, taip pat yra ir dar keletas labai aktyviai gyvenančių šokių pasaulyje.

Pas mus yra taip, kad vaikai šoka nuo mažens. O kai jie tampa vyriausiais studijoje, tada stoja į priekį ir jau patys veda užsiėmimus. Tokiu būdu karta ugdo kartą. Ir tokį mokymo, ugdymo procesą mūsų studijoje yra perėję labai daug žmonių. O stovėti trenerio pozicijoje nėra tas pats, kas stovėti kartu su visais besimokančiaisiais šokėjais. Tai yra visiškai skirtingi dalykai. Gali būti labai kietas ir puikus lyderis, geras šokėjas, bet kai tu atsistoji prieš kitus, būna, kad ir didžiausi lyderiai susikausto.

Kokios patirtys per šokių studijos veiklos 20-metį buvo pačios įsimintiniausios?

Mūsų studijos gimtadienis buvo rugsėjo 11-ą dieną. Būtent tą įsimintiną 2001 metų dieną įvyko pirmoji mano, kaip mokytojo, pamoka. Negana to, tą pačią dieną yra ir mano gimtadienis. Tuo metu studijavau Klaipėdos universitete, gyvenau bendrabutyje. Po pamokos, visas euforinės būsenos, nusipirkau šampano, parbėgau į bendrabutį, galvoju, dabar jau švęsime! Įbėgu į kambarį, o draugai į televizorių įkritę... Dar pabrėžtinai pasakiau, kad yra dvi progos švęsti: ne tik mano gimtadienis, bet ir pirmąją pamoką pravedžiau! Draugai sako, žinome, bet tu pažiūrėk, kas pasaulyje dedasi...

Per studijos veiklos 20-metį jau išleidome 6 kartas šokėjų. Ir dabar savo karjerą pradėjo 7-oji, kuriems šiuo metu yra 5-7 metai.

Anksčiau į studiją priimdavau vaikus tik nuo 12 metų. Buvau labai jaunas ir nemokėjau dirbti su mažesniais, kantrybės buvo ne per daugiausiai. Su paaugliais pavykdavo greičiau rasti bendrą kalbą. Tačiau vieną kartą teko dalyvauti vienoje vaikų šokio stovykloje. Ir ten pamačiau supertalentingą mergaitę. Negalėjau patikėti, iš kur pas ją tokie gabumai. Ir taip susiklostė aplinkybės, kad po tos vasaros, kai vyko stovykla, man paskambino tos mergaitės mama. Sako, mes atsikraustome į Klaipėdą, gal priimsite į savo šokių studiją mūsų Rugilę? Tada priėmiau dar keletą panašaus amžiaus vaikų ir taip prasidėjo mano darbas su labai jauno amžiaus šokėjais.

Mano požiūris dar labiau pasikeitė į mažuosius šokėjus, kai pas mane atėjo Armandas Vaičikauskas. Tik įėjęs į salę, jis iš karto pradėjo šokti ir po poros metų tapo pirmuoju solistu pasaulio čempionu per visą Lietuvos šokių istoriją. Buvo įspūdinga stebėti tokius talentingus vaikus. Net 5 „Intrus“ šokėjai laimėjo pasaulio čempionų titulą. Tai minėtas Armandas Vaičikauskas, taip pat Kristijonas Gukauskas, Roman Andrejev, Tomas Gavelis ir Edgaras Kerpė.

Taip pat labai įsiminė kelionės su šokėjais po visą Europą, nuo Danijos iki Italijos, nuo Slovėnijos iki Ukrainos ar Makedonijos, visos 14 šalių, kuriose šokome, paliko ryškų pėdsaką visų mūsų atmintyje.

Kaip save apibūdintumėte? Koks žmogus esate? Ar laikote save menininku, kūrėju?

Aš, ko gero, nesu nei vienas, nei kitas. Na, gerai, gal labiau kūrėjas su menine gyslele. Sunku save kažkaip įvardyti, dar nesu išgvildenęs šios temos iki galo. Man labai patinka patirtys. Žinoma, ne visos jos būna malonios ir džiuginančios.

Aš turiu be galo daug norų, tikslų ir ambicijų, o dauguma šiandien to jau nebeturi. Net neįsivaizduoju, iš kur pas mane visa tai. Atrodo, augau paprastoje šeimoje, niekuo neišsiskiriančioje iš kitų. Tačiau aš visada noriu laimėti. Tad per tuos daugelį metų ir laimėjau nemažos dalies Europos šokių pasaulio pagarbą.

Būna kartais, kad tie mano tikslai užauga iki tokio lygio, kad puolu į desperaciją, nes pradedu bijoti, kad jų nebepasieksiu. Džiaugiuosi tuom, kad pagaliau išmokau nuleisti aukštai iškeltą nosį. Dabar jau daug dalykų matau gerokai realiau.

Esu labai dėkingas žmonėms, kurie mane pakenčia. Aš pats kartais savęs nepakenčiu. Nes jeigu mane veda noras pasiekti tikslą, tada aš neturiu kito pasirinkimo, kaip tik eiti link jo. Ir dėl to, aišku, dažnai tenka pakentėti tiek man pačiam, tiek mano šeimai. Labai atsiprašau už tai.

Kiek suprantu, vienas iš būdų jums rinkti savo asmenines patirtis tapo kelionės po įvairias šalis dviračiais, tiesa?

Čia labai ilga tema. Mūsų kelių draugų kompanijoje kilo idėja, kad reikia pakeliauti kažkur su dviračiais. Tai ir pakeliavome: nuo Stokholmo iki Karlshamno. Ir buvo labai smagu. Kelionės metu pasigaudavome žuvų, grybų prisirinkdavome ir pavalgydavome. Žinoma, ir į parduotuves užsukdavome (juokiasi).

Tačiau esminis mūsų kelionių dviračiais lūžis įvyko tada, kai nusprendėme prisijungti prie jau legenda tapusio Sigito Skučo, kuris yra apvažiavęs dviračiu aplink pasaulį. Olimpinių žaidynių ciklo metu jis važiavo nuo Atėnų iki Pekino. Nes 2004 metais žaidynės vyko Atėnuose, o 2008-aisiais - Pekine. Ir taip mina kas ketverius metus, nuo vienos Olimpinių žaidynių sostinės iki kitos. Mes prisijungėme pavažiuoti kartu nuo Tbilisio iki Baku. Tai nuo to karto taip „užsikabinome“, kad tebevažiuojame iki šiol.

Šiais metais dviračiais keliavome Meksikoje, pernai - Ekvadore. O šiaip jau važiavome daugelyje šalių: Švedijoje, Gruzijoje, Izraelyje, Azerbaidžane, Kuboje, Turkijoje, Graikijoje, Gvatemaloje, Salvadore, Nikaragvoje, Kosta Rikoje, Panamoje, Kolumbijoje, Kuboje, Tailande, Kenijoje ir Tanzanijoje.

Kad jau prakalbote apie norus, tikslus ir ambicijas, sakykite, kokių planų turite ateičiai?

Nelabai noriu jų atskleisti. Tie, kurie yra nuolat su manimi, viską žino. O viešai pasakoti apie tai nenorėčiau. Visgi, pripažinkime, lietuviai yra mėgstantys žvairokai pažiūrėti į kai kuriuos dalykus ir dažnu atveju net supavydėti.

Kokį matote Klaipėdos miestą šiandien, po tiek savo darbo metų čia, uostamiestyje?

Tai yra nuostabus miestas. O miestų aš matęs tikrai daug. Bet jaunimas po mokyklos baigimo iš čia išvyksta. Todėl manau, kad didžiausia uostamiesčio problema yra ta, kad jame nėra patirčių. Taip pat stipriai prisideda ir tai, kad Klaipėda neturi tokios istorijos, kurią jaustų, ja dalintųsi ir didžiuotųsi gyventojai vieni su kitais. Čia yra neįdomu. Visi gyvename šiame mieste absoliučioje stagnacijoje ir nuolatiniame miesto politikų sukurtame melo burbule.

Mano svajonėse Klaipėda „numero uno“ visur ir visada, juk tai taip paprasta.

Klaipėdoje yra stipriai apleistas elementarus žmogiškumas ir nuoširdus tarpusavio bendravimas. Todėl gal nėra ko stebėtis, kad iš šio miesto per šitiek metų pasitraukė daugybė talentingų žmonių. Nes nebelieka polėkio, o asmeniškai mano paties vidinis variklis ir yra būtent polėkis. Man tai yra pati skaudžiausia tema. Aš ir pats esu pasiryžęs palikti uostamiestį, nors ir tikiu, kad anksčiau ar vėliau šitas miestas tikrai suklestės.

O ką galėtumėte palinkėti jaunimui?

Nebūkite medūzos. Nesekite paskui vidutinybes. Daug svajokite, fantazuokite. Ir išmokite atšvęsti visas užtarnautas pergales, gerbiamas Klaipėdos jaunime.

Įdomūs faktai:

Mindaugo Lekausko auklėtiniai 5 kartus tapo pasaulio, 4 kartus Europos gatvės šokių čempionais, 26 kartus iškovojo pasaulio ir Europos čempionatų medalius. Mindaugas aplankė 77 pasaulio šalis, iš jų nemažą dalį apvažiavo dviračiu. Šokio paslapčių mokėsi JAV, Kroatijoje, Lenkijoje, Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Čekijoje ir Nyderlanduose. „Intrus“ studija veikė Klaipėdoje, Vilniuje, Anykščiuose, Sankt Peterburge. Per 20 metų joje šoko per tūkstantį šokėjų.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder