„Mums dar užtektų fantazijos įdomiai gyventi 140 metų“

Aktorė Virginija Kochanskytė ir skulptorius Arūnas Sakalauskas susituokė prieš 40 metų, bet santuokos liudijimą pasiėmė tik po 15 metų. Pasirodo, jų vestuvės turėjo vykti tą savaitę, kai visoje Sovietų Sąjungoje buvo paskelbtas gedulas dėl jos vadovo Leonido Brežnevo mirties, tad nebuvo galima švęsti.

Fotoportretai - Vitos JUREVIČIENĖS Virginijos drabužiai - dizainerės Ingridos RAILIENĖS

Šiemet ši talentinga pora mini ir daugiau svarbių sukakčių. Gegužę Arūnas paminėjo 70-mečio ir tuo pat metu - 45 kūrybos metų sukaktis. Liepą tokią pačią gražią 70-mečio sukaktį atšventė ir žavingoji Virginija. Ilgą ir įdomų kelią sykiu jau nuėję Virginija ir Arūnas sako norintys dar ilgai būti drauge. Tai pora, kurioje kiekvienas yra tolerantiškas kito atžvilgiu ir vienas kitą papildo. Abu nestokoja humoro jausmo, ypač Arūnas. O kada jis sako tiesą šiame interviu, kada juokauja, - spręskite patys.

Kaip susipažinote, kada vienas kitą pastebėjote?

Virginija: Mane pastebėjo Arūnas, jo menininko akis (juokiasi).

Arūnas: Kai mokiausi Vilniaus dailės institute, dabar Dailės akademija, nebuvome užsidarę kaip vienuolyne, nueidavome ir į konservatoriją, ir į šokius.

Virginija: O konservatorijoje buvo mokomasis teatras ir jame nuolatos vykdavo spektakliai.

Arūnas: Pasikviesdavome konservatorijos studentus, draugavome ir su universiteto filologėmis, su archeologėmis: jos kasdavo, mes tas iškasenas paišydavome. Archeologės neįsižiūrėjau, akis užkliuvo už artistės. Ji mokėjo labai smagiai vizginti uodegą vaidindama antį.

Virginija: Tai buvo spektaklis „Vaikų dienos“. Sukūrėme konservatorijoje, o paskui rodėme Šiaulių dramos teatre ir keliavome po visą Lietuvą.

Arūnas: Kai Šventojoje atlikome vasaros praktiką, nuėjome pažiūrėti Šiaulių dramos teatro spektaklio „Vaikų dienos“. Ir ta antis man vėl užkliuvo už akies...

Kada ją užkalbinote?

Arūnas: Nidoje, kai svečiavausi pas savo draugą architektą Ričardą Krištapavičių.

Virginija: To draugo tėvai buvo labai šilti žmonės, maloniai priimdavo vasarotojus.

Arūnas: Kiekvienais metais važiuodavome pas Ričardą - ir vasarą, ir žiemą. Kartą ten pamačiau tą „uodegą“, dar apsikabinusią Siamo katiną. Mes tada girininkijoje skaptavome bareljefą.

Virginija: Su Arūnu susipažinau girininko namuose, kurie visada būdavo pilni vasarojančių jaunų žmonių. Atmosfera tuose namuose buvo labai draugiška, su bendrais arbatos gėrimais, žuvienės virimais. Kol Ričardo draugai skulptoriai skaptuodavo bareljefą, paruošdavau jiems kavos.

Arūnas: Man atrodo, tai buvo ankstus rytas, nesimiegojo, ko gero, nei man, nei Virginijai. Susitikome verandos tarpduryje ir baisiai ilgai kalbėjome. Kokias tris ar keturias valandas turėjome apie ką šnekėti. Ir, regis, šnekamės jau keturias dešimtis metų.

Ar prisimenate pasipiršimo momentą?

Virginija: Arūnas pasipiršo po spektaklio „Saugokis arklio geltona skarele“, kai Šiaulių dramos teatras, kuriame aš tuo metu dirbau, gastroliavo Klaipėdoje.

Arūnas: Tada vyko skulptorių simpoziumas Smiltynėje ir, nepamenu kas, mus pakvietė į spektaklį, sakė, bus daug arklių ir viena kumelė. Įspūdingiausia tame spektaklyje buvo Virginija, kuri vaidino nėščią kumelę.

Virginija: Po spektaklio Arūnas pasikvietė mane pasivaikščioti prie Danės upės. Apstulbau, kad man peršasi, sutrikau ir atsakymo nedaviau. Kai po kelių savaičių papuoliau į avariją, Arūnas buvo tas, apie kurį pirmiausia pagalvojau. Tada jam paskambinau ir paklausiau, ar gyventų su invalide, nors buvo sužeisti tik du mano pirštai. Jis tuojau pat atvažiavo į Kauną, į mano mamos namus. Tuo metu aš jau dirbau Kauno valstybiniame teatre. Tada ir sutarėme gyventi drauge.

O vestuves prisimenate?

Virginija: Norėjome tiesiog gražios šventės su draugais ir giminėmis, be vestuvinių ritualų, be baltos suknelės, veliumo. Jau buvome trisdešimtmečiai. Viskas šventei buvo paruošta, bet mirė tuometinis Tarybų Sąjungos vadovas Leonidas Brežnevas. Gedulas buvo paskelbtas visai savaitei. Vestuvių išvakarėse paskambino kavinės darbuotoja ir pasakė, kad griežtai įsakyta nerengti jokių švenčių. Mano mama nusiminė, kaip reiks sutalpinti nedideliame bute 40 svečių. Bet vietos stoka nesutrukdė smagiai pasilinksminti. O gal dar ir padėjo... Kauno rotušėje visos procedūros buvo atliktos, bet santuokos neregistravo, t. y. negavome santuokos liudijimo. Jį mes pasiėmėm po 15 metų, kai jo prireikė valdiškuose namuose.

Arūnas: Apie mūsų vestuves paskui visas namas kalbėjo. Artistai šaltoje laiptinėje grojo sėdėdami ant radiatorių. Aktorių trio surengė naktinį koncertą.

Virginija: Visa laiptinė dainavo, nes neįmanoma nedainuoti, kai dainuoja mano kursiokai Olegas Ditkovskis, Saulius Bareikis, juolab kad ir mano, ir Arūno visa giminė dainuojanti.

Įdomu, ar jūs esate vienas kito kūrybos kritikai?

Arūnas: Sykiu su manimi dirbančiam studentui sakau: „Dabar mes pasikviesime tautą“, tada ateina Virginija ir pasako savo nuomonę.

Virginija: Jau daug metu kartu, gerbiame vienas kitą. Kitaip juk neišbūsi tiek ilgai kartu. Arūnas labai atidžiai išklauso, aš labai nuoširdžiai pasakau. Stengiuosi argumentuoti, kodėl man atrodo būtent taip. Jeigu vieną vakarą spektaklyje nepasisekė suvaidinti taip, kaip nori, kitame gali pakoreguoti, o skulptūra atsistos ir tu jau jos nepataisysi. Todėl, jeigu kilo klausimų, turi išsakyti juos maketavimo procese.

Arūnas: Reikia 40 metų sykiu pragyventi, kad žinotum, ar tiesą sako, ar meluoja, ar nori įtikti.

Virginija, o jus kritikuoja Arūnas po spektaklio?

Arūnas: Neduok Dieve. Ne, ne. Turiu pasicukruoti liežuvį. Per tiek metų jau žinau: jeigu pasakysiu ką nors tokio...

Virginija: Per tiek metų Arūnas suprato, kad scenos menininkams nereikia iš karto po spektaklio sakyti kritinių pastabų. Reikia leisti atvėsti sceninėms emocijoms. Arūnas žino, kad nereikia pilti alyvos į ugnį.

Virginija, ar tariatės su Arūnu, kai kuriate kokį nors vaidmenį?

Ne. Teatre kuria ansamblis. Tai, ką matai šiandien repeticijoje, spektaklio kūrybos proceso metu, nereiškia, kad tą patį išvysi premjeroje. Pasikalbame, kai rengiu programas, susijusias su istorija. Su Arūnu, kai jis kuria skulptūras, paminklus, labai įdomu pasikalbėti. Jis skaito nepaprastai daug, labai gilinasi ir gali daug papasakoti. Kiekviena jo figūra kalba ne tik forma, bet ir vidumi. Kažkada Arūnas apibūdino skulptūros esmę - forma turi būti įtempta iš vidaus, tada ji kalba. Tą patį galima pasakyti ir apie vaidmenį, ir apie spektaklį. Jei to nėra, žmogus praeina pro šalį neužkliūdamas nei akimi, nei širdimi.

Ar visada norėjote būti tuo, kuo esate dabar?

Virginija: Mokykloje labai mėgau piešti. Kai pildėme anketą, klasės draugo paklausiau, ką man atsakyti į klausimą, kuo norėčiau būti. Pasakė: „Rašyk - architekte. Gerai skaičiuoji, gražiai pieši.“ O po pamokos išėjusi į koridorių atsistojau prie lango ir pagalvojau: aš noriu būti aktore. Gal dėl to, kad knygose rasdavau tokį įdomų pasaulį, kokio realybėje nemačiau, tad panorau tai išgyventi scenoje įsijausdama į knygos herojų gyvenimus. O dailė atėjo per Mamą - namuose viską gražino, puošė, kabino ant sienų paveikslus, dar mažus mudu su broliu vesdavosi į muziejus, tad iki šiol, jeigu kur važiuoju, pirmiausia einu į muziejų. Mėgstu lankyti dailės parodas. Netapau dailininke, bet ištekėjau už dailininko. Ir parsivedžiau „muziejų“ į namus.

Arūnas: O aš norėjau tapti gydytoju.

Virginija: Bet jo mama pamatė, kad vaikui labai patinka drožinėti. Energijos jis turėjo daug: ir šoko, ir dainavo.

Arūnas: Ir triūba grojau.

O aktoriumi nenorėjote būti?

Ne, apie teatrą negalvojau. Man nesuprantama, kaip aktorius gali persikūnyti ir gyventi kito gyvenimą. Ilgai galvodavau, kaip jis gali vaidinti kokį nors „svoločių“, o paskui gerą žmogų. Man jų gyvenimas atrodė ir paslaptingas, ir labai sunkus.

Virginija: Iš tiesų Arūnas labai gerai moka vaidinti. Jis mūsų visų švenčių Kalėdų Senelis. Ir kai pasakoja, kartais šelmiškai improvizuoja.

Arūnai, gal pakeitėte nuomonę apie scenos žmones, kai šitiek metų gyvenate su aktore?

Arūnas: Buvo toks Šiaulių dramos teatro spektaklis „Meilė po guobomis“. Dar nebuvome vedę, bet minčių jau turėjau. Virginija buvo pirmoji, kuri nuoga išsirengė scenoje. Man buvo šokas. Nors kasdien matydavau tuos nuogus modelius studijų metais po 4-5 valandas, nes reikėdavo juos piešti, lipdyti, bet kai tau simpatiškas žmogus viešai išsinuogina, tai ne tas pats.

Virginija: Dar mūsų draugystės pradžioje Arūno draugas kartą žiūrėdamas spektaklį, kuriame aš bučiavausi, paklausė, kaip jis gali tai pakęsti. Arūnas jam paaiškino, kad bučiuojasi ne Virginija, o jos kuriama herojė. Ir man pasidarė ramu.

Norėtųsi išgirsti, kokie jūs esate žmonės.

Arūnas: Virginija nemoka virti valgio. Verdu aš iš vargo, iš liūdesio (juokiasi).

Virginija: Arūnas moka virti ir verda, ruošia ir pusryčius, ir pietus, ir vakarienę, o man belieka gražiai stalą paserviruoti.

Arūnas: Tiesa, Virginija kartais kiaušinį išverda. Ir tai palieka jį virti, o pati nueina ruoštis į gastroles.

Virginija: Tu išimi kiaušinį - ir jokių problemų.

Arūnas: Išimu, kad į akmenį nepavirstų, nes iš kiaušinio skulptūros drožti juk negalėsiu.

Virginija: Arūnui visada svarbiausia buvo ir yra jo darbai, įsipareigojimai, užsakymai, terminai. Atsikeli ryte ar vėliau grįžti iš teatro, jo nėra, jis dirbtuvėje. Ir šeštadienį, ir sekmadienį būna prapuolęs. Arūnui sekėsi laimėti konkursus, vieno užsakymo dar būna nebaigęs, jau laimi kitą.

Aš keliuosi vėlai. Jis supranta, kad jeigu guluosi vėlai, man reikia išsimiegoti. Nežadina, pats pusryčius pasidaro. Dažnai net nepavakarieniaujame kartu, nes man vakarais spektakliai, ar naktį grįžtu iš tolimų gastrolių. Rašau scenarijų, mokausi tekstą ir jis nesulaukęs užmiega. Ir jam labanaktis nepasakai, ir nepabučiuoji prieš miegą. Bet užtai visada bučiuojamės susitikdami ir išsiskirdami.

Buitis mums niekada netrukdė ir problemų nekūrė. Juokauju sakydama, kad nieko ištikimesnio už dulkes nežinau. Kartais pagauna įkvėpimas, apsisuku kaip ragana ant šluotos, ir namai švarūs.

Arūnas: Mes ir gyvenome praktiškai kelyje. Ji daug metų dirbo Kauno dramos teatre, o aš Klaipėdoje. Važinėjome viens pas kitą.

Virginija: Iš Kauno dramos teatro išėjau prieš dvidešimt metų. Abu turėjome idėją važiuoti gyventi į Vilnių. Bet kai tu atsiduri tam tikroje erdvėje, ji tave įtraukia. Atsiranda draugų, bendradarbių. O skulptoriui ypač svarbi kūrybos erdvė - studija. Kartą Arūnas man pasakė: „Aš galiu bet kur įsikurti, o tu visą laiką būsi kur nors kitur.“ Tada ir supratau, kad jis nusėdo Klaipėdoje suvisam. O mane labai įtraukė gastrolės po Lietuvą su kameriniais monospektakliais, su įvairiais projektais, tai ir išsilaisvinau iš tarnystės įstaigoje.

O ar teko išgyventi krizių?

Kokios čia krizės? Ji išvažiuoja ir išsiveža krizę. Paskui parvažiuoja, o krizės nebeparsiveža, palieka pakelėje. Jeigu užpakaliais trinsiesi, tai krizė gali įsiliepsnoti.

Nesijaudinate, jeigu Virginija užtrunka, negrįžta?

Kartais pagalvoju, va, turi parvažiuoti, bet nėra, o paskui netyčia užmiegu. Kartais laukiu, o kartais ne. Kartais paskambina ir pasako: „Esu prie Rietavo, jau gali užkaisti vakarienę.“

Gal tai jums ir padėjo, kad gyvendami kartu buvote lyg ir atskirai?

Arūnas: Aš kaip šuva, pririštas prie būdos. Suku apie ją, kiek leidžia grandinė, bet jai užtat yra kur grįžti. Rytą vakarą vos ne kiekvieną dieną repeticijos, spektakliai. Kartais išvažiuoja beveik visai savaitei tai į Kauną, tai į Vilnių ar į kokį festivalį. Tai į Ameriką mėnesiui ar net dviem. Ir ačiū Dievui.

Man gera, kai galiu daryti tai, kas man patinka, todėl suprantu ir Arūną, kad jam jo kūryba yra svarbi.

O ką jūs tada darote?

Arūnas: Aš tiesiog būnu laisvas ir galiu užsiimti kūryba. Iš tikrųjų tas netrukdo. Per tuos metus mes susistygavome, susikūrėme savo gyvenimo ritmą.

Ar turite hobius ir kaip juos derinate?

Virginija: Neturime daržų, sodų. Neturime hobių.

Arūnas: Bet turime rožių.

Virginija: Taip, prie namo, bet tai ne hobis, tai pasidžiaugimas. Mano mama labai mėgo gėles. Atvažiavusi vis kažką pasodindavo. Ji ir rožių krūmus mums pirmuosius padovanojo. Dabar žydi jos mėgstami narcizai, tulpės, hiacintai. Arūno gimtadieniui žiedais apsipila magnolijos medis.

Arūnas: Norint turėti hobį reikia turėti laiko, o mes hobiui jo neturime

Virginija: Hobiui laiko neturime, bet draugystei visada atrandame. Atvažiuoja artimieji, draugai ir atplėšia nuo darbų.

Arūnas: Džiaugiamės kiekviena proga pabūti su šeima, su brangiais širdžiai žmonėmis.

Jūs abu per daug mylite savo darbą?

Arūnas: Ko gero, taip. Šalia kūrybos, dar ir dėstytojauju daugiau nei tris dešimtis metų. Man pedagoginis darbas Dailės akademijos Klaipėdos fakultete su magistrantais ir kūrybinis darbas - lygiaverčiai.

Virginija: Arūnas turi ir pedagogo pašaukimą. Būdavo kursų, kurių studentai jį tėtuku, tėčiu vadindavo.

Arūnas: Kai jaunas žmogus pasako, kad jeigu aš dėstysiu, tada stos į magistrantūrą, pamanai, kad dar nesensti, kad su jaunimu bendrą kalbą dar randi. Kai pajusiu, kad nebeturiu ko pasakyti studentams, kad nebegaliu su jais pajuokauti, jų pralinksminti, tada reikės trauktis.

Virginija: Aš irgi džiaugiuosi bendravimu su jaunais žmonėmis Klaipėdos universitete, kur dėstau viešąjį kalbėjimą lietuvių filologijos ir teatrologijos studentams. Studijuoti menų ateina nepaprastai romantiškas, idealistiškas jaunimas, toks pats svajokliškas, kokie ir mes buvome jaunystėje. Tai įkvepia ir viltingai nuteikia.

Arūnas: Darbas su jaunais žmonėmis neleidžia atsipalaiduoti. Darbas su smalsiu jaunimu pastūmėja domėtis naujienomis vizualiame mene. Mano visi studentai dirba 3D, vadinasi, iš aš turiu kartu su jais išmokti tą programą, vadinasi, ir aš turiu judėti su laiku į priekį, turiu tobulėti.

Man gera, kai galiu daryti tai, kas man patinka, todėl suprantu ir Arūną, kad jam jo kūryba yra svarbi.

Kaip ilsitės, atsipalaiduojate?

Virginija: Jei kur keliaujame, tai tik vedami troškimo pamatyti kažką įdomaus, gražaus. Gaila, kad per darbus tai darome gan retai. Turime bičiulę Vitaliją, kuri labai mėgsta keliauti. Kartkartėmis jai pavyksta sugundyti ir mus drauge nuvažiuoti pasižvalgyti po svietą.

Arūnas: Ji suorganizuoja, o mums belieka susikrauti lagaminus.

Virginija: Geriausiai atsipalaiduojame artimųjų apsupty. Kalėdos, Velykos, gimtadieniai - tai šventas laikas su mylimaisiais.

Arūnas: Atvažiuoja sūnus Mantas su šeima, namai prisipildo anūkų šėlsmo, Virginijos jaunųjų giminaičių juoko. Tada nustumiame į šalį visus darbus, pasisemiame gerosios energijos.

Virginija: Kas mes būtume, jei tėvai, mokytojai, draugai ir visi sutikti žmonės nebūtų pripildę mūsų širdžių meilės, grožio ilgesio?

Arūnas: Tik šaltas, beformis, besielis daiktas.

Virginija: Esam dėkingi likimui, dosniai apdovanojusiam mus susitikimais su nuostabiais žmonėmis.

Arūnas: Liudijam - geras pavyzdys užkrečia. (juokiasi).

Virginija: Arūnas labai mėgsta lankyti spektaklius. Iš jo reakcijos labai lengvai „nusiskaito“, ar spektaklis įdomus, ar ne. Jeigu jis pasineria į savo mintis, viskas aišku su tuo spektakliu, o jeigu seka atidžiai, tai jis tikrai geras.

Arūnas: Man teatras iš tikrųjų yra šventė. Dar kai mokiausi Dailės institute, sakiau draugams, kad jeigu turėčiau dideles savo dirbtuves, priimčiau tapytoją. Man labai patinka aliejinių dažų kvapas. Teatras irgi turi savo kvapą ir erdvę, kurioje gyvena dvasia, kaip ir skulptūroje. Man patinka bendrauti su aktoriais, nors niekada nežinai, kada jie vaidina, o kada natūraliai su tavimi bendrauja. Teatro menas paslaptingas, kaskart tave kažkuo nustebina, pristabdo nuo bėgimo. Malonu po spektaklio pabendrauti, padiskutuoti apie menus, tiesiog pasimėgauti gyvenimu.

Koks būtų gyvenimo 40 metų drauge receptas?

Arūnas: Mūsų receptas kitiems netiks, žmonės yra labai skirtingi.

Virginija: Nacionaliniame Kauno dramos teatre dirbo fantastiška kasininkė Danutė, tokia romantikė. Mes tada gyvenome su Arūnu Klaipėdoje, Sukilėlių gatvėje, vieno kambario butelyje palėpėje. Kartą ji man sako: „Kaip jūs romantiškai gyvenate su vyru. Tu vis keliauji, tai jums nėra net kada susipykti.“ Sakau: „Kaip tai? Jau du mėnesius lemputės neįsuka.“ „Lemputės? Bet, Virginija, tam yra elektrikas, o tavo vyras - skulptorius.“ Taigi, nereikia pykti ant savo vyro todėl, kad jis neišnešė šiukšlių. Paimk ir išnešk. Ir problema bus išspręsta.

Kartą jo draugai man padovanojo paveikslą iš Jūros šventės mugės. Iš karto pasiėmiau plaktuką, praskirsščiau draugus ant sofos, užlipau, pridėjau paveikslą prie sienos, paklausiau jų, ar gerai, taukšt taukšt - prikaliau vinį ir pakabinau. Draugai žado neteko: „Va čia tai žmona.“

Arūnas: Mano draugas amžinatilsį profesorius kaligrafas Algis Kliševičius sakydavo: „Arūnai, kaip tau gerai, žmoną gavai iš televizoriaus.“ Taigi, kai žmoną gauni „iš televizoriaus“, negali jos versti virti barščius.

Virginija: Arūnas yra fantastiškas kulinaras ir žaibiškai pagamina. Sugaišta 15-20 minučių, ir skanu, o aš vargstu kokias dvi valandas ir taip įmantriai nepadarau.

Arūnas: Ne visada, bet man patinka tai daryti. Jei žinau, kad atvažiuos svečių, pasistengiu juos nustebinti. Neskaitau kulinarijos knygų. Improvizuoju.

Ar neprailgo tie 40 metų?

Arūnas: Iš tikrųjų mes net nepamatėme, kaip tuos metus pragyvenome. Manyčiau, kad galima dar 40 metų gyventi. Turbūt viskas būtų lygiai taip pat. Susėstume ir kalbėtume, kalbėtume.

Virginija: Susituokėme būdami 30 metų ir jau turėdami tam tikrų gyvenimiškų patirčių. Nusibosti vienas kitam nebuvo ir nėra kada, nes abu intensyviai gyvename savo gyvenimus. Man gera, kai galiu daryti tai, kas man patinka, todėl suprantu ir Arūną, kad jam jo kūryba yra svarbi. Tik tada, jeigu visas atsiduosi savajam pašaukimui, visą save sudėsi į kuriamą skulptūrą, žmonės prie jos sustos ir džiaugsis. Tas pats teatre, - turi visas išsitėkšti scenoje, kad žmonės liktų sujaudinti ir vėl norėtų ateiti į susitikimą su tavimi.

Norėčiau dar 70 metų nugyventi su tais pačiais žmonėmis. Tik jau tikrai rasčiau daugiau laiko artimiesiems, draugams. Liūdna, kad pritrūko laiko pasidalinti tais gerais dalykais, kurie man nutiko, neišgirdau, kuo jie gyveno. Manau, mums dar užtektų fantazijos įdomiai gyventi 140 metų.

Ar ir po šitiek metų, pragyventų kartu, turite apie ką kalbėti?

Arūnas: Kartais pritrūksta. Jinai patyli, aš pasiklausau. Arba aš patyliu, ji pasiklauso.

Virginija: Studijuojant mano dėstytoja profesorė Irena Vaišytė ne kartą yra sakiusi, - svarbu, kad būtų apie ką drauge tylėti. Tikra tiesa. Tai ir yra širdžių bendrystės pilnatvė.

Arūnas: Ateina toks laikas, kai nebereikia daugžodžiavimo, supranti vienas kitą iš pusės žodžio.

Sidebar placeholder