Pakaraštyje esantis mikrorajonas sulygintas su žeme, o kita miesto dalis funkcionuoja, veikia parduotuvės ir kavinės. Į miesto centrinę aikštę irgi buvo pataikyta. Charkivas garsėja viena didžiausių aikščių visoje Europoje. Ten irgi matyti sprogusių bombų žymės. Buvo pataikyta ir į kavinę miesto centre. Bet net ir po tokių atakų miestas funkcionavo.
Vytui lankantis Charkive atmintyje įstrigo dar viena gyvenime nematyta patirtis. Lietuviai artimai susipažino su kariais, kuriems pristatė labdaros krovinį. Kariai pasiūlė lietuviams prasiblaškyti - važiuoti pašaudyti į šalia Charkivo esantį poligoną, pasirodo, iš anksto rezervavo vietas. Lietuviams sudvejojus, kariai atrėžė, kad jie šiandien specialiai pasiėmė išeiginę dieną tam, kad nusivežtų svečius pašaudyti į poligoną. Skambėjo kaip kažkoks paradoksas - išeiginė diena nuo karo tam, kad laisvalaikiu pašaudytų.
Nusivežę į poligoną svečius, šeimininkai ėmė žerti išbandytus gyvenimiškus patarimus, kaip elgtis karo sąlygomis. Pavyzdžiui, jeigu yra sprogimas, visada ieškok bordiūro, remk galvą į bordiūrą. Sako, žmonės dažniausiai tokiais atvejais parkritę instinktyviai imasi už galvos. Bet kam jūs imatės už galvos? Ji gi yra kieta. Remiant galvą į bordiūrą statmenai, reikia rankomis uždengti ne galvą, bet kaklą. Nes jeigu skeveldra atskries, ji tau pataikys į ranką. O jeigu kaklas bus atviras, skeveldra pereis kiaurai. Štai tokie išgyvenimo patarimai laisvalaikio metu.
Vaizdus, pamatytus Charkivo poligone, Vytas prisimena iki šiol. Stovi ukrainiečių kariškis su mokomuoju granatsvaidžiu, už dviejų šimtų metrų nuo jo - kareivių būrys. Ir jis be jokių skrupulų šauna iš granatsvaidžio tiesiai į tą būrį. Tie šaukia, laksto į šalis. Pasipila klausimai - kas čia vyksta? Instruktorius ramiu balsu sako, kad čia treniruotės. Nes jeigu tikrame mūšyje būrys nesugebės taktiškai išsiskirstyti ir užsiimti pozicijas šaudant granatsvaidžiui, tai per kelias akimirkas iš jo nieko nebeliks.
Važiuojant iki Charkivo lietuviams reikėjo pravažiuoti galybę vadinamųjų blokpostų. Visa Ukraina nusėta blokpostais. Tai yra ant absoliučiai visų tiltų, ant visų įvažiavimų ir išvažiavimų iš miestų įrengti patikrinimo postai, kurie atlieka saugojimo funkciją. Įvažiuojant į Charkivą buvo labai akyla ir totali kontrolė, tikrino kiekvieną. Oro pavojaus sirenos mieste kaukė nuo dešimtos vakaro iki penkių ryto, praktiškai nesustodamos. Patys savo akimis lietuviai iš balkono tolumoje matė frontą, Belgorodo pusėje vyko aktyvūs kariniai veiksmai. Horizonte buvo matomos šviesos, girdėdavosi sprogimai. Atrodė, lyg kažkas tolumoje šaudo galingus fejerverkus.
Teko lietuviams apsilankyti ir vadinamojoje pilkojoje zonoje. Tai yra teritorija, į kurią įžengęs gali jausti savotišką pavojų. Tarpinė teritorija tarp kariaujančių pusių. Ji tęsiasi maždaug 20-30 kilometrų. Ten vaikšto žvalgai, gali bet ką sutikti. Lietuviai į pilkosios zonos pradžioje esantį blokpostą atvežė gaminius ir juos paliko. Kitą dieną šis blokpostas buvo atakuotas priešo artilerijos. Tiesiai į jį nepataikė, bet vadinamas „priliotas“ viską aplinkui išdaužė.
Realių grėsmių fone lietuvius buvo apėmęs keistas jausmas. Matydamas Ukrainos karių ramybę, pasitikėjimą jautiesi saugus ir esi tikras, kad viskas bus gerai. Tai kažkaip mistiškai įtraukia ir motyvuoja.
Atvykusiems lietuviams kilo klausimų, kaip elgtis naktį. Ar nuolatos būti slėptuvėje, jeigu visą naktį kaukia oro pavojaus sirenos? Tada Ukrainos karys papaskojo tikrą istoriją. Kai buvo bomborduojamas Charkivas, Saltyvkos rajonas, visi civiliai iš daugiabučių slėpėsi rūsiuose. Naktį viena ponia užsinorėjo į tualetą, į rūsyje esantį kibirą atlikti gamtinių reikalų nesutiko. Pakilo iš rūsio į savo butą, užsidarė tualete. Kaip tik tuo metu tiesiai į jos butą atlėkė bomba, moteris žuvo vietoje. Vytai, ar supranti, ką norėjau pasakyti, baigęs savo pasakojimą paklausė karys. Jeigu tau lemta, atliksi savo misiją ir grįši į Lietuvą. Jeigu likimo tau suplanuota kitaip, daryk ką nori, tave ir tualete raketa pavys. Tai va - rinkis. Lietuviai ir pasirinko. Pirmą naktį svečiai dar bandė nusileisti į slėptuvę. O likusias naktis jau miegojo lovose atsidavę likimui. Pradžioje buvusi milžiniška įtampa ilgiau pabuvus su Ukrainos kovotojais atslūgo.
Su Charkive sutiktais vyrais lietuviai bendrauja iki šiol. Labai gera žinoti, kad jie visi iki šiol yra gyvi. Visai neseniai Vytas kalbėjo su Andrejumi iš Charkivo. Klausė, kur jie buvo dingę, kad į skambučius kurį laiką neatsiliepė.
Važiavom su mašina beveik visas būrys. Šalia mūsų džipo bomba sprogo, dvi savaites ligoninėje praleidom. Nė vieno nekontūzijo, visi gyvi, niekam kaulai nelūžo, tai apsigydę grįžom toliau kariauti, pasakojo šis.
O dar prieš keletą dienų Andrejui pataikė į optiką. Reikia naujos optikos. Tai lietuviai nieko nelaukę jau ruošiasi vežti tai, ko trūksta. Bet svarbiausia, sunku suvokti, kokie atsitiktinumai kare gali nutikti. Priešo kulka pataikė į ukrainiečio kario šautuvo optiką!
Šiuo metu šie narsūs Charkivo kariai kaunasi netoli Bachmuto. O lietuviškų lovų projektas sėkmingai tęsiasi. Nuo pirmo apsilankymo Charkive lietuviai jau pagamino ir perdavė neatlygintinai ukrainiečiams net 700 lovų. Jos stovi blindažuose, karo linijoje, apkasuose, karių reabilitacijos klinikose. Jos stovi Bučos vaikų namuose. Ant jų miega bendrose patalpose žmonės, kurie prarado namus tiek Charkive, tiek kituose regionuose. Ant lietuviškų lovų miega Lvivo pasieniečiai. Ant jų sėdi žmonės Kyjivo metropolitene.
Vytas nesureikšmina savo indėlio taikiant pagalbą Ukrainai. Perfrazuodamas vieno sutikto Ukrainoje kario žodžius sako, kad ne tiek svarbu, ką jūs mums atvešite: kojinių ar kruopų saują, brangius įrenginius ar ginklus, svarbiausia, kad jūs patys rizikuodami atvažiavote iki mūsų ir mes galime jus matyti ir suprasti, kad esame neužmiršti, nepalikti, palaikomi. Tai mums suteikia labai daug jėgų kovoti ir nepalaužiamą tikėjimą, kad karą laimėsime.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą