Profesorius Jaroslav Dvorak: „Mes turime paruošti daugiau gerai išsilavinusių žmonių, kurie puikiai žinotų ir išmanytų Rusiją“

Ar kultūros ir sporto pasiekimai gali būti naudojami šalies propagandai skleisti? Kaip Rusijos režimas pasitelkia kultūrą ir sportą savo įvaizdžiui kurti? Ar jaučiamas šių „minkštųjų“ galių naudojimas Lietuvoje? Kaip efektyviai nuo to apsisaugoti? Šiais ir kitais klausimais kalbamės su Klaipėdos universiteto profesoriumi dr. Jaroslavu Dvoraku.

Ar kultūrą ir sportą galima priskirti „minkštosios“ galios priemonėms, kuriant valstybės įvaizdį?

Neabejotinai tai prisideda prie valstybės įvaizdžio kūrimo. Kodėl? Atsakymas yra labai paprastas, nes pirmiausia per sportą ir kultūrą tu gali skleist gerąsias savo valstybės savybes. Parodyti savo pasiekimus, taip pat gali sudominti pasaulinę auditoriją savo unikalumu ar ilgalaikėmis lultūros tradicijomis. Ar tai būtų dailė, ar etnografija, ar kokie kiti dalykai.

Kalbant apie sportą, kadangi šių laikų sportas yra globalus. Sporto klubai dalyvauja tarptautinėse arenose. Futbole ar ledo ritulyje gana plačiai yra kuriamos įvairios lygos, kurios apima labai plačią geografiją. Natūraliai, per įvairias sporto šakas tu gali daryti didesnę įtaką kitų valstybių gyventojų nuomonei.

Kaip Jūs galvojate, ar tai yra labiau siekis emocine prasme pririšti prie sau palankaus naratyvo kitų valstybių auditorijas? Visgi sporte emocijos vaidina labai svarbų vaidmenį.

Žinoma. Pasaulyje egzistuoja tokie klubai, kurie turi globalinius sirgalius, pavyzdžiui „Barcelona“, „Manchester United“, „Paris Saint-Germen“ ir t. t. Jie veikia globaliai ir turi pasaulinę sirgalių armiją. Aišku, šiuo atveju veikia labiau ne valstybė, bet didžiulės klubų organizacijos. Bet jeigu mes kalbėsime apie Rusiją, tai valstybė remia ir privačius klubus, kad sukurtų galingą jų įvaizdį. Pavyzdžiui, buvusi tarptautinė ledo ritulio lyga, kuri dabar susitraukė, buvo išsiskleidusi plačiai postkomunistinėse valstybėse: Latvijoje, Slovakijoje, net Suomijos klubai ten dalyvavo. Taip buvo realizuojamas įtakos sukūrimas.

Kultūroje irgi vyksta sau palankaus naratyvo, teigiamo įvaizdžio formavimas. Čia nėra vien tikslas pritraukti daugiau turistų, bet ir nuolat palaikyti teigiamą įvaizdį. Galime apklausti Lietuvos gyventojus ir pamatysime, kad nemažai kam patinka Vokietija. O kodėl Vokietija patinka lietuviams? Todėl, kad valstybė nemažai investuoja į tai, kad tas įvaizdis būtų geras ir patiktų kitų valstybių žmonėms.

Ar tas kryptingas ir planingas valstybės veikimas Rusijos atveju, kada režimo įmonės yra priskiriamos remti vieną ar kitą sporto klubą ar meno kolektyvą, yra labiau autoritarinių valstybių naudojamas instrumentas? Ar tokia praktika yra būdinga ir demokratinėms valstybėms?

Nepasakyčiau, kad šis reiškinys matomas tik autoritarinėse valstybėse, gal tik jos šiam tiklsui skiria daugiau lėšų. Iš esmės kiekviena valstybė turėtų tam skirti dėmesio ir finasinių išteklių. Šioje vietoje galėtume ir Lietuvai priekaištų turėti. Mes visada sakome, kad reikėtų pritraukti daugiau studentų iš kitų valstybių, bet norėdami pritraukti daugiau mes turėtume skirti ir daugiau stipendijų. Čia kalbant apie „minkštąją“ galią. Jeigu norime pasaulyje turėti gerą įvaizdį, tai turime čia atsivežti daugiau studentų, kurie čia pasimokę po to skleistų gerą žinią apie mūsų valstybę pasaulyje.

Tokios autoritarinės valstybės kaip Rusija ar Baltarusija tam skiria labai daug dėmesio. Pavyzdžiui, Baltarusija turi įvairius susitarimus su ta pačia Kinija, kad Kinijos studentai atvyktų pas juos mokytis, arba jeigu tu esi baltarusiškos kilmės, tai turi teisę atvykti į Baltarusiją mokytis nemokamai. Tokiu būdu pritraukdami žmones gali tikėtis, kad jie paskui bus savotiškais tos valstybės ambasadoriais kitose šalyse.

Ar, prasidėjus karui Ukrainoje, po vasario 24 d. jūs matote intensyvesnes Rusijos pastangas daryti poveikį per kultūrą ir sportą Lietuvos visuomenei?

Aš manau, kad tas poveikis yra sumažėjęs. Bet čia klausimas, kam sumažėjęs. Tiems, kurie skaito ir supranta rusų kalbą. Aišku, kad tas uždarymas turėjo didelę įtaką, nes jie prarado tuos informacinius šaltinius. O kalbant apie jaunesnio amžiaus žmones, jie suranda būdų, kaip prie tos informacijos prieiti. Teko dirbti su jaunuoliais, kurie mokosi rusakalbių mokyklose, tai jie nemažai laiko praleisdavo rusiškuose socialiniuose tinkluose „Odnoklasniki“ ar „V kontakte“. Šių tinklų blokavimas leidžia daryti prielaidą, kad jie ieško kitų informacijos gavimo būdų. Didžiausia įtaka buvo padaryta rusakalbiams senjorams. Taip pat ir lietuviams, kurie naudojo Rusijos informacinius kanalus. Matome, kad nemažai žmonių pakeitė informacijos gavimo šaltinius ir perėjo į „Telegram“ kanalus, kurie labai stipriai susieti ir su Ukraina, ir su Rusija. Ten tikrai galima rasti daug tendencingos informacijos, kuri neigiamai pristato ES, NATO valstybes ir tą pačią Lietuvą.

Greičiausiai tuose socialiniuose tinkluose informacinė įtaka nesumažėjo, tačiau kalbant apie kultūros ar sporto sritis, įtaka yra akivaizdžiai sumažėjusi. Pirmiausia Rusijos sportininkai nebedalyvauja jokiose tarpatautinėse varžybose. O kultūra dabar irgi yra labai pakrikusi. Iš socialinių tinklų matyti, kad visgi yra nemažai žmonių, kurie palaiko Rusijos agresiją Ukrainoje. Šie žmonės seka Rusijos skleidžiamas naujienas. Matome, kad ir ne viena kultūros įstaiga Rusijoje palaikė įvairiomis viešomis formomis Rusijos įsiveržimą į Ukrainą. Reiškia, kad tos žinutės vis tiek prasiskverbia pas tuos, kas nori jas gauti. Matant, kad, jų vertinimu, tokie kultūros autoritetai palaiko karą Ukrainoje, tai suteikia ir jiems papildomą legitimaciją palaikyti Rusijos agresiją.

Pakalbėkime apie oficialių mūsų valstybės institucijų reakcijas. Kaip vertinti jų veiklą? Visgi turime jautrią situaciją visuomenėje. Ar tokie radikalūs sprendimai kaip, pavyzdžiui, pakeisti Rusų dramos teatro pavadinimą, dar labiau nesiūbuoja visuomenės laivo?

Aš drįsčiau teigti, kad tai yra radikalus sprendimas. Nereikėjo to daryti. Matome kaimynus latvius, kurie turi didelę rusakalbių bendruomenę, ir ten teatrų niekas neliečia, jis veikia tuo pačiu pavadinimu. Rusijos kultūra yra plati. Ji nesusideda tik iš tų žmonių, kurie tarnauja Putino režimui. Ji gali tarnauti tiek vienai, tiek kitai pusei. Teatrai ir turėtų skleisti iš praeities ar šiuolaikinius alternatyvius režimui kultūrinius dialogus. Visgi emigravo nemaža dalis žmonių iš Rusijos ir jie dabar gyvena emigracijoje. Mes turime jiems suteikti tam tikras platformas ir sudaryti sąlygas žmonėms, kurie yra opozicijoje, irgi kurti meną ar prie to prisidėti bei skleisti jį. Ir mes patys turime skleisti teigiamas žinutes tiems patiems rusams ar baltarusiams, kurie nepritaria režimo agresijai. Ir duoti aiškiai suprasti, kad mes esame prieš režimą, bet gerbiame kultūrą. Dažniausiai paprastiems žmonėms tai yra svarbu, norint juos patraukti į savo pusę.

Aš manau, kad toje pačioje Baltarusijoje yra daug žmonių, kurie mums svarbūs. Arba šalia Lietuvos esanti Kaliningrado sritis. Ten gyvena daug lietuvių kilmės žmonių, kurie jau perėmė tam tikrą rusišką mentalitetą, tačiau vis tiek jie bendrauja tarpusavyje ir domisi, kas vyksta Lietuvoje. Iš žiniasklaidos žinome, kad ir patys lietuviai Kaliningrado srityje jau jaučia tam tikrą vietinės valdžios spaudimą. Šiame kontekste yra labai svarbu išsaugoti šiuos žmones. Mes turime galvoti apie tuos žmones, kurie yra susieti su mumis. Privalome jiems skleisti žinutę, kad Rusijos kultūra gali būti ir kitokia, nei propaguoja jų režimas.

Pastaruoju metu daug kalbama apie tai, kad Lietuvoje turi būti atsisakoma bet kokios kultūros, ateinančios iš Rusijos. Ar pritartumėte tokiai „cancel“ nuostatai? Ar visgi čia galima kalbėti apie tam tikras išimtis? Ir kaip efektyviai apsisaugoti nuo Rusijos naudojamos šios „minkštosios“ galios Lietuvoje?

Manyčiau, kad ir kaip ten būtų, didesnei Lietuvos gyventojų daliai, ypač kalbant apie sportą, tai mažai turi įtakos. Įtaka labiau jaučiasi rusakalbiams gyventojams, nes jie daugiausia serga už Rusijos rinktines. Klaipėdoje, bent jau anksčiau, ne kartą važiuojant maršrutiniu autobusu teko girdėti žmonių poklabius: „Matei, vakar mūsiškiai žaidė.„ - “Kokie mūsiškiai?„ - “Na, mūsiškiai - Rusija.“ Todėl dėmesys labiau turi būti nukreiptas į rusakalbius gyventojus, jie labiau domisi Rusijos sportu. Lietuviams tai nėra labai įdomu, na, nebent tiek, kai ten išvažiuodavo žaisti Lietuvos krepšininkai ar futbolininkai. Tada domimasi, kaip jiems ten sekasi.

Kultūros prasme tai jau yra kitas aspektas. Ir čia galbūt turim tam tikrą didžiulį suradikalėjimą. Tai čia turime omenyje kalbos draudimą per visokius debatus. Yra naudojamos gana griežtos priemonės. Kita vertus, gyvendami arti Rusijos, turėtume paversti tai savo stiprybe. Kitaip tariant, turėtume gerai išmanyti Eurazijos platesnį kontekstą, kadangi Rusija turi įtakos didesnei daliai, nei jos pačios teritorija. Kaip tik čia mūsų valstybės investicijos turėtų būti kur kas didesnės į tą visą suvokimą, procesų Rytuose tyrinėjimą. Mes turime paruošti daugiau gerai išsilavinusių žmonių, kurie puikiai žinotų ir išmanytų Rusiją. Ir mūsų valstybės tarnyboje (Užsienio reikalų ministerijoje, Valstybės saugumo departamente) dirbantys žmonės turėtų mokėti rusų kalbą labai gerai. Suprasti įvairias subtilybes, niuansus ir panašiai. Antras labai svarbus dalykas yra tai, kad universitetams, įvairiems tyrimo centrams būtų skiriamas finansavimas įvairiems Rusijos tyrimams vykdyti. Pavyzdį galime imti iš Suomijos, Švedijos. Ten Rusijos tyrinėjimams yra skiriama labai daug dėmesio ir patys tyrimai yra labai aukšto lygio. Jie išmano ir įvairius kultūrinius aspektus, sugeba juos interpretuoti. Tik gerai žinodami, kas vyksta Rusijoje, tiksliai matydami situaciją, galime prognozuoti, kokie scenarijai galimi ateityje. Kalbant apie tą patį Duginą. Viskas yra žinoma iš seniau. Jo tekstai yra rusų kalba, todėl gerai ją mokant galima Dugino raštus analizuoti. Jeigu pasaulis apie jį tik neseniai sužinojo, tai mums tai jau yra seniai žinomi dalykai.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder