Remigijus - mano vaikystės nuotykis (10)

Seimo narys, kandidatas į Klaipėdos miesto merus Remigijus Žemaitaitis mums visiems gerai žinomas kaip politikas, daugelio straipsnių autorius. O kaip žmogus? Šiandien siūlome susipažinti su juo iš arčiau - be jokių titulų, mandagių kreipinių ir oficialumų. Pasakoja Šarūnė LUKAUSKAITĖ, Remigijaus pusseserė, Klaipėdos jūrininkų ligoninės slaugytoja.

Ankstyvas vasaros rytas, į mokyklą nereikia, šitoks saldus miegas... O jis mane krutina už peties:

- Kelkis, Šarūne, laikas į turgų!

O varge, vėl Remyga su tais savo bidonais! Kiek sykių mama sakė, kad jo čia nė kojos nebus, o jis vėl čia.

Kviestų su visa gatvės gauja kur nors į žygį, kur nors prie Jūros į kitą Rietavo galą, arba ledų, kokių skanėstų - šokčiau iš lovos kaip prisukta. Išeini, būna, su juo nusipirkti ledų, kas nors prie mūsų prisideda, iš štai mes jau Jūroje rankomis gaudom žuvis.

Mamai tokie mūsų žygiai kainavo nervų, jai visada atrodė, kad mes būtinai nuskęsim, palįsim po mašina, o jei kada negrįžom ligi tamsos, tai būtinai mirėm iš alkio arba mus kas nors pagrobė.

Mūsų medinėj troboj nebuvo vandentiekio, tai mama prisinešdavo vandens, prisikaitindavo pilnus puodus ir laukdavo, kada pareisim iš savo maudynių.

Praeitą sykį po maudynių grįžom gal ir per daug purvini, tai mamai trūko kantrybė. Viskas, pasakė ji mus prausdama, daugiau šito nebus!

Daugiau Remigijui jokių atostogų Rietave! Rytoj pat važiuoji atgal į savo Šilutę ir daugiau čia tavo nė kvapo nebus!

Tokių laisvių kaip čia Šilutėje jis neturėjo. Aš ten pas juos per atostogas būdavau mėnesiais ir viską mačiau. Remigijaus tėvai - mano krikštatėviai.

Savo dukros jie neturėjo, tai aš jiems buvau už dukrą.

Mano mama nelabai turėjo iš ko mane labai lepinti, o jie gyveno gerai, tai prieš rugsėjo pirmąją mane apipirkdavo.

Teta Vida, ji mamos sesuo, nusiveda mane į parduotuvę, o ten visko yra. Mano ir kuprinė nauja, ir batai nauji, ir striukė.

Visai kaip turtingų tėvų panelė! Remigijus į tokią mano puošybą žiūrėjo skersai, jis negalėjo suprasti, kam visa tai.

- Tau vis negana ir negana tų skarmalų! - burbėdavo jis.

Man atrodo, jis pavydėjo, kad man, mažesnei mergaitei, toks dėmesys ir jokio darbo, o jam su broliu tik darbas, darbas ir darbas.

Mano akimis, jis atrodė nudriskęs. Ar džinsai praplyšę, ar išaugtinis megztinis per ilgomis rankovėmis, - jam buvo dzin.

Svarbu, kad tie jo verslai eitų gerai ir matorinka - toks senas mopedas, negestų. Užtat kai vyresnysis brolis išlaikė vairuotojo teises ir su tėvo mašina jau galėjo išvažiuoti į miestą, jam iš skausmo vos neplyšo širdis.

- Dževaldui mašina, o man - tik sena matorinka?

Jam atrodė, kad užsidirbti galima viską, bet vairuotojo teisių užsidirbti jis negalėjo niekaip.

Tas jo „užsidirbti“ mane varė iš proto. Su broliu jie prižiūrėjo didelį kiemą, laistė šiltnamį, augino daržoves, šėrė nutrijas, ir dar jam buvo mažai. Iš kažkokių pinigų prisipirko viščiukų ir tėvų namuose pradėjo nuosavą verslą.

Šers, užauginęs parduos.

Man į galvą nebūtų atėję.

- Nedirbsi, tai neturėsi, - pamokslavo jis man.

Man atrodo, jie su broliu Šilutėj neturėjo laisvesnės dienos. Užtat Rietave - šitokia laisvė!

Nežinau, ar namuose jis turėjo kada pašėlti su draugais, užtat Rietave visa mūsų gatvė - jo! Tarp berniukų jis generolas, tarp mergaičių - svajonių princas. Tos mano pusbroliui ėmė lipti ant kaklo.

- Kur Remyga, kada bus? - parūpo visiems.

Dabar jau nebus niekada! Mama supyko visai, daugiau jokių Remigijų! Jokių valkatavimų, jokių čia verslų! Tie jo verslai buvo Rietavo turgelis.

Atsiveža jis pieno bidonų, puodų visokių, motociklininkų šalmų, sėdi turgelyje, siūlo žmonėms.

Man atrodo, tėvas to gero parveždavo jam iš Lenkijos, o jis nepaliks turgelio, kol neįsiūlys kam nors paskutinio puodo, paskutinio bidono.

Jis ir mane norėjo ten nusitempti. Girdi, užsidirbsiu, turėsiu ledams. Bet man buvo gėda. Sėdėti turgelyje, juokinti žmones? Ne, nė už ką!

Užtat jis tarp tų prekeivių - kaip žuvis vandenyje.

- Einam, Šarūne, padėsi bent nusinešti prekes!

Bet man buvo gėda ir tai. Kai dabar suaugusi pagalvoju, tai kokia ten gėda? O tada man, mergaitei, viskas atrodė kitaip.

Užtat didžiojo turgaus negalėjau išvengti nė aš. Keltis sekmadienį paryčiais, skusti bulves blynams ir cepelinams. Mama Rietavo turguje laikė nedidelį paviljoną, ten buvo galima pavalgyti ir atsigerti kavos.

Kad ir kaip būtų sunku, keliamės po vidurnakčio, skutame bulves.

O Remigijus jau kaip gyvas sidabras. Keturios penkios valandos miego jam per akis. Juk šitoks dalykas - didysis turgus!

Paviljone jis niekada nesėdės - aplekia visą turgyną.

- Kam cepelinų, kam blynų, kam kavos? - šaukia.

Visada kam nors reikės tai blynų, tai cepelinų, tai kavos. Turgaus prekeiviui palikti savo prekes ir eiti užkąsti - didžiulė rizika. Užtat toks paslaugus berniukas - tikras išganymas!

Taip jis pririnkdavo krūvą užsakymų. Parbėgęs ima šokdinti mus, virėjas:

- Greičiau, greičiau, žmonės juk laukia!

Padėdavau mamai prekiauti ir aš, aptarnaudavau klientus paviljone. Ateina žmogus, atsisėda, paprašo, tada paduodu. Bet kad lakstyčiau po visą turgų ir siūlyčiau cepelinus, blynus?.. Ne, nė už ką!

- Su tavimi pelnas ne tas, - sakydavo man mama.

Užtat kai atvažiuoja Remigijus, tas gyvas sidabras, apyvarta padvigubėja.

O dabar, kai supyko mama, jau ir pelno nebus... Bet nesvarbu, pasakė mama, nebeturiu kantrybės. Ji labai atlaidi, vieną dieną supyksta, kitą dieną pamiršta, bet šį sykį nusprendė būti griežta.

Liūdniau pasidarė ir man. Aš juk buvau gera mergaitė, be Remigijaus - į jokius žygius. Ir jokių žvejybų, jokių nutikimų! O su juo galėjau visur. Buvo mane nusitempęs ir į bokso varžybas.

Baisesnio sporto nėra. O aš turėjau žiūrėti, kaip jį daužo ringe, kaip jis pareina kruvina nosimi, pamušta akimi!

Laimė, kad neilgai. Kažkas tuos boksus išmušė jam iš galvos.

- Kur jis dingo? Kada bus? - vis nekantrauja gatvės chebrytė.

Negi jau niekada? Bet atsiranda vilties. Mes su mama gyvenom ne vienos, su mumis buvo močiutė. Ir štai ji ima kalbėti, kad Remigijus gal ir neblogas vaikas, jei prasikalsta kada, tai juk pasitaisys...

Apie jo pasitaisymus buvom girdėję visi, bet niekas jau netikėjo, išskyrus, aišku, močiutę.

Kada mus tėvai išleisdavo į Palangą, kur Žemaitaičiai turėjo butą, tai močiutė palikdavo mus prižiūrėti.

Jos priežiūra - tai tik išvirti valgyti ir atrakinti duris, kai abu anūkai nusilakstę vėlai grįžtame po visų maudynių ir karuselių. Močiutė - tai juk tikroji laisvė!

- Vaikas tai jis neblogas... - dabar ji ėmė kartoti vis dažniau ir dažniau. Buvo aišku - tas lapinas veikia per ją. Valandomis, telefonu...

Niekas kitas šitaip nemoka kaulyti. Buvo aišku - nei močiutė, nei mama neatlaikys. Tik neaišku - kada...

Ir štai kažkas krutina mane už peties.

- Šarūne, kelkis, užteks miegoti!..

Aišku, tai jis!

- Kelkis, padėsi nunešti prekes...

Ne, nė už ką!..

Ir vėl visas nuo pradžių! Rietavas vėl į savo vėžes, gatvė atgimsta, būrys prie mūsų trobos. O mes tik trumpam, mes tik ledų, o paskui, žinoma, abu pasitaisysim!

Politinė reklama bus apmokėta iš partijos „Laisvė ir teisingumas" rinkiminės sąskaitos. Užsakymo Nr. 307274

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder