Tarybinį reliktą už apie 12 tūkst. eurų pašalinusi Neringos savivaldybė jo detales laikinai saugo Klaipėdoje, vienos privačios bendrovės teritorijoje, o ką daryti su bareljefiniu akmeniu - nežino.
Tariamasi su teisininkais bei planuojama susisiekti su kūrinio autoriaus, skulptoriaus Juliaus Vertulio (1935-2005) vaikais, kurių nuomonės dėl tėvo palikimo išsiskiria.
Jaunesnysis sūnus Julius Vertulis prioritetą teikia akmens sunaikinimui, tačiau vyriausiasis skulptoriaus sūnus Augustas Vertulis kategoriškai prieštarauja tokiam scenarijui ir tėvo kūrinį norėtų išsaugoti. Dar yra dvi menininko dukterys, kurių nuomonės taip pat bus paisoma.
„Visi keturi vaikai yra tiesioginiai teisių į skulptoriaus autorinį kūrinį paveldėtojai, todėl pati Neringos savivaldybė elgsis taip, kaip priklauso juridiškai. Menininko šeimos nariai kažkaip turės rasti kompromisą, ką daryti su rūstaus veido kario akmeniu.
Patys jo nenaikinsime, o amžinai laikyti privačios bendrovės teritorijoje irgi negalime“, - „Vakarų ekspresui“ sakė Neringos vicemeras Narūnas Lendraitis.
LAIKINA. Iš Kuršių nerijos atgabentas Alksnynės memorialo bareljefinis akmuo bei informacinės plokštės kol kas saugomi vienos bendrovės teritorijoje Klaipėdoje, tačiau amžinai čia būti negalės.
Neskelbtos detalės
Memorialo sovietų kariams pastatymo ištakos siekia 1945 m. sausio mėn. pabaigą, kai apie 2 km į pietus nuo Alksnynės viensėdžio (buv. girininkijos namo) įvyko Raudonosios armijos ir į Sembos pusiasalį besitraukusių vermachto karių (ariergardo) susirėmimas.
Jo metu buvo beveik sunaikintas visas Raudonosios armijos 113-asis šaulių pulkas, forsavęs Kuršių marias iš kitame krante esančio Stariškės kaimo ir bandęs užimti aukštumą Kuršių nerijoje.
Nepaisant to, kad 113-asis pulkas neįvykdė kovinės užduoties ir neužėmė nurodytos aukštumos, bandydama užmaskuoti savo taktinę nesėkmę Raudonosios armijos 32-osios šaulių divizijos vadovybė nutarė sukurti „Neringos vaduotojų“ mitą (sovietų karių daliniai kitame krante įsitvirtino tik tada, kai vokiečiai jau buvo iš jo pasitraukę ir atsidūrę ties Juodkrante).
1967 m. J. Vertulis kartu su pagalbininkais, anuomet - jo studentais Rimantu Dauginčiu (viešai susidegino 1990 m. TSRS-Vengrijos pasienyje, protestuodamas prieš sovietinę santvarką) bei Arūnu Sakalausku 30 tonų sveriančiame bei iš Kuršių marių (veikiausiai - uosto akvatorijos) ištrauktame akmenyje iškalė „kario rūsčiu veidu“ bareljefą.
Šioje erdvėje buvo sukurtas visas memorialas su septynių raudonarmiečių pavardėmis, informacine lenta, liudijančia, jog „šioje vietoje 1945.I.29 nelygioje kovoje su besitraukiančiais iš Klaipėdos fašistais žuvo 113-ojo šaulių pulko karių grupė.
Septyniems iš jų po mirties buvo suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrio vardas“. Sovietmečiu memorialas tapo ideologine-propagandine vieta: čia vyko rikiuotės, kasmet vežami dėti gėlių mokinukai ir pan.
„Vakarų ekspresui“ pavyko sužinoti ir keletą pikantiškų bareljefo kūrimo detalių: pasirodo, J. Vertuliui bareljefo eskizui pozavo ne vienas, o du vyriškiai. Menininkui reikėjo išraiškingo smakro pavyzdžio, todėl vienas iki šiol gyvas klaipėdietis buvo apatinės veido dalies „modeliu“, kitas - viršutinės.
Bekalant kario veidą marių akmuo buvo perskilęs, o atsiradusi ertmė - kruopščiai užbetonuota, todėl riedulys esą dabar net nebetinkamas kokiai nors naujai skulptūrai sukurti.
Politikai - atsargūs
Neringos savivaldybės administracijos direktorius Egidijus Šakalys „Vakarų ekspresui“ atskleidė, kodėl viso memorialo demontavimas ir jo dalių kartu su 30 tonų akmeniu išvežimas kainavo gana įspūdingą apie 12 tūkst. eurų sumą.
„Buvo konkursas, ir mes atrinkome mažiausią kainą pasiūliusią bendrovę. Kaštai atrodo dideli, tačiau reikia įvertinti ir pačių objektų gabaritus, ir logistikos specifiką, nes memorialas buvo nerijoje, o išgabenti viską reikėjo per Kuršių marias į Klaipėdą. Buvo samdomas didelis kranas.
Kitu vilkiku važiavo sukrauti krano svoriai, reikalingi atsvarai. Dar kitu vilkiku buvo išgabenamas pats akmuo ir tos informacinės plokštės. Tad iš viso reikėjo samdyti tris transporto priemones.
Vien krano nuoma kainuoja apie 500 eurų už valandą. Taip ir susidėjo tie kaštai į tokią sumą, kurią sumokėjome rangovams“, - paaiškino valstybės tarnautojas.
Savo ruožtu Neringos vicemeras N. Lendraitis informavo, kad pati municipalinė valdžia dar nėra nusprendusi, nei ką daryti su bareljefiniu akmeniu, nei su demontuotomis informacinėmis plokštėmis. Be kita ko, paaiškėjo, kad J. Vertulio kūrinys - bešeimininkis turtas: jo nėra Neringos miesto savivaldybės turto balanse.
„Nepaisant to, mūsų Savivaldybė prisiima atsakomybę už memorialo likimą, nes akmuo su plokštėmis stovėjo viešoje vietoje Neringos miesto savivaldybės administruojamoje teritorijoje.
Ką daryti toliau, kol kas nesame nutarę. Sprendimai bus priimti, tačiau nenorime skubėti. Tariamės su juristais dėl teisinių klausimų, susijusių su J. Vertulio autoriniu kūriniu ir teisių į jį paveldėtojais.
Sužinojome, kad yra keturi vaikai, todėl su kiekvienu iš jų bus susisiekta bei atsiklausta, paprašyta raštiškai sutikti arba nesutikti su siūlomais paminklinio akmens likimo variantais. Informacinės plokštės - kita kalba“, - teigė politikas.
Dvi pozicijos
Viešojoje erdvėje dažniausiai savo nuomonę dėl tėvo kūrinių buvo išsakęs jauniausiasis skulptoriaus sūnus, 36-erių palangiškis J. Vertulis.
Jo valia nebuvo išgabentas į Grūto parką Klaipėdoje, Skulptūrų parke, stovėjęs bronzinis „Kardo“ paminklas: jį supjaustė, o gautus pinigus paaukojo su agresore Rusija kariaujančios Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms (nupirko droną).
„Vakarų ekspresui“ J. Vertulis yra sakęs, kad nepritartų ir Alksnynės akmens išgabenimui į Grūto parką, kurio egzistavimo prasmės dabartiniame geopolitiniame kontekste jis apskritai nesuprantantis. Jauniausiasis sūnus prioritetą teikia akmens sunaikinimui.
Tačiau pavyko susisiekti su skulptoriaus vyriausiuoju sūnumi iš pirmosios santuokos, 45-erių palangiškiu, Klaipėdos dirbančiu A. Vertuliu, kuris išsakė visiškai kitokią poziciją, nei brolis.
„Aš tikrai nesu prorusiškas žmogus, atvirkščiai: smerkiu Rusijos pradėtą karą Ukrainoje, kurią labai palaikau. Todėl norėčiau, kad mane suprastų teisingai. Esu prieš tėvo kūrinio sunaikinimą, pavertimą skalda.
Jokio kito kūrinio iš to akmens nebepadarysi, nes jis yra suskilęs. Puikiai suvokiu ir kontekstą, kam bei kodėl buvo sukurtas, pastatytas Alksnynės memorialas.
Vis dėlto galiu užtikrinti: abu mano tėvai - skulptoriai, abu kūrė sovietmečiu ir tai tebuvo užsakymai, nes jie niekada nepasisakė už sovietinę santvarką. Tad tėvas tikrai negarbino sovietinio režimo, o tiesiog vykdė užsakymą“, - pasakojo A. Vertulis.
Jo tikinimu, nepaisant sovietinio Alksnynės akmens šleifo, susijusio su Raudonosios armijos šlovinimu, šis monumentas yra ir menininko kūrybos vaisius.
„Aš ir vertinu Alksnynės bareljefinį akmenį pirmiausiai kaip tėvo kūrinį, todėl esu kategoriškai prieš jo sunaikinimą. Variantai galimai du: arba išvežti į Grūto parką, arba aš jį pats pasiimsiu, nes turiu tokią teisę kaip paveldėtojas.
Akmuo būtų pastatytas neskelbiamoje teritorijoje, nematomas prašalaičiams, net kario veidą nusukčiau nuo tvoros, kad niekas nematytų. Kitaip tariant, akmens nebus galima lankyti, nešti ten gėles gegužės 9-ąją ir panašiai.
Jis būtų slaptoje vietoje, privačioje valdoje ir saugomas tik kaip mano tėvo atminimas, jo kūrinys. Juoba akmenyje nėra jokių sovietinių simbolių, net kario šalmo: tiesiog liūdnas vyro veidas“, - paaiškino palangiškis.
Tokia idėja nebuvo atgrasi ir jo broliui J. Vertuliui, tačiau šis ir vėl pasisakė prieš akmens išgabenimą į Grūto parką.
„Kam jo ten reikia? Kokiu tikslu jis ten būtų demonstruojamas? Tokie objektai neveda mūsų į priekį, nes šlovina Lietuvos okupantus ir turi būtent tokią aurą.
Aš suvokiu, kad tai - mano tėvo kūrinys, bet jis spinduliuoja žinią apie okupantų garbinimą. Kita vertus, brolis turi teisę tą kūrinį pasiimti.
Jis turėtų įvertinti ir rizikas, susijusias su sovietinio relikto išsaugojimu, nes jis gali pasitarnauti kaip katalizatorius prorusiškoms jėgoms. Bet jei užtikrina, kad taip nebus, akmuo stovės slaptoje ir neviešoje, prašalaičiams nepasiekiamoje vietoje, tada galima svarstyti tokį variantą“, - „Vakarų ekspresui“ šią savaitę sakė J. Vertulis.
Jis tikino, jog tarėsi su dviem seserimis, kurios tam neprieštaravusios. Tad koks bus tarp nuomonių girnų patekusio rūstaus veido kario paminklinio akmens likimas - parodys ateitis bei aplinkybė, ar pavyks pasiekti kompromisą skulptoriaus vaikams.
Taip pat skaitykite
