Šansas santarvei. Kamuolys - prezidento pusėje 

Apie tai, kas mus galėtų suvienyti, dabar kalbama ne mažiau, nei apie socialiniu sprogimu gresiantį visuomenės susipriešinimą. Buvęs Seimo narys Povilas URBŠYS mano, kad po protesto mitingų, kuriuose nuskambėjo reikalavimas sušaukti nacionalinę piliečių asamblėją, yra patogus metas šios iniciatyvos imtis šalies prezidentui Gitanui Nausėdai, dar neseniai kėlusiam tokią idėją.

- Jūs dažnai kalbate apie valdžios atitrūkimą nuo visuomenės. Ar dabar, kai susipriešinimas toks akivaizdus, įmanoma kalbėti apie santarvę, kai, regis, vieni kitų nei girdi, nei nori girdėti? - „Respublika" paklausė P. Urbšio.

- Daug kalbama apie vienybę, santarvę, bet ar visi vienodai įsivaizduoja, kas tai yra? Gal tie, kurie turi valdžios galias, įsivaizduoja, kad santarvė yra tada, kada visuomenė paklusni.

O tie, kurie pavargo nuo valdžios prievartos, irgi kalba apie santarvės siekimą, bet, kaip buvo riaušėmis pasibaigusio mitingo dieną, jie kviečia Seimo narius pasikalbėti pasistatę kartuves.

Aš matau norą primesti savo požiūrį ir ignoruoti kito nuomonę bei kitą tiesą. Dabar kiekviena pusė girdi tik save.

Bet tai niekuo nesiskiria nuo to, kas dabar vyksta pasaulio civilizacijoje, pavyzdžiui, - JAV. Faktiškai dialogas nebevyksta, vyksta didesni ar mažesni pilietiniai karai. O kai vieni į kitus žiūri tik per savo taikiklį, dialogo negali būti.

Organizatorių nuotr.

- Norint kalbėtis, reikia kažkam kažkur nusileisti, bet, atrodo, nė viena pusė tokių ženklų nerodo...

- Tai yra atsakomybės klausimas tiems, kurie dabar stovi prie valstybės vairo. Mes matėme, kad per 30 metų pasitikėjimas valdžia tik mažėjo ir dabar pasiekė kritines žemumas. Man atrodo, esantieji valdžioje turėtų suvokti, kad jeigu ir toliau bus imituojama ir apsimetinėjama, tai iš tikrųjų gali atvesti prie socialinio pilietinio sprogimo.

Gal valdžia galvoja, kad bus dar vienas kitas mitingas, ateis žiema ir gal niekas protestuoti nebesirinks. Čia stručio politika, nors problema matoma visu gražumu. Protestai perauga į riaušes, stebime reikalavimus patraukti politines figūras.

Akivaizdu, kad visuomenė nori socialinių-politinių permainų, kalbama apie pilietinių galių sustiprinimą, valdžios atskaitomybę. Aišku, čia viskas priklausys nuo tos jėgos, kuri dabar bando atstovauti pilietinei pozicijai - „Lietuvos šeimų sąjūdžio".

Tie, kurie protestuoja, sako, kad nekurs politinės partijos, o bus kontroliuojanti visuomeninė jėga, kuri sudarinės sutartis su atskirais kandidatais į Seimą.

Nereikia būti naiviems. Dauguma Seimo narių nėra Tautos atstovai, o atstovauja partijoms, frakcijoms ar „grupei draugų". Todėl nereikia savęs apgaudinėti ir sudarinėti sutarčių su tais, kurie neturi laisvo Seimo nario mandato.

Be to, jie kalba, kad tais žmonėmis galima būtų pasitikėti, nes jie turėtų tą vertybinį imunitetą, kuris jiems neleistų pavirsti valdžiažmogiais, atstovaujančiais tik savo interesams.

Kad ir koks būtų skaistus žmogus, bet išrinktas ir gavęs valdžios galias, jis vėliau gali būti paveiktas tos valdžios viruso. Vienintelis būdas, kuris gali apsaugoti žmogų nuo valdžios galios viruso, yra galių pasidalijimas su žmonėmis, kurie juos išrinko.

Kalbu apie tai, jeigu mūsų visuomenėje nebus inicijuotos reformos, nukreiptos į galių balansą, jeigu neatsiras teismų tarėjai, jeigu stalčiuose bus slepiami tiesioginių seniūnų rinkimo ir kiti įstatymai, kurie didintų valdininkų atsakomybę ir žmonių galias, nieko nebus.

Daugeliu atvejų kalbama apie ekonomines socialines reformas, bet niekas nė karto nekalbėjo apie visuomenines pilietines reformas, kurios priverstų pasidalinti valdžios galias. Čia yra tas vienintelis kelias, kuriuo galima eiti.

- Bet savo galių atsisakymas reikštų ir atsitraukimą nuo „lovio". Nuo ko tas galių pasidalijimo procesas turėtų prasidėti ?

- Prezidentas šių metų pavasarį parodė labai gerą iniciatyvą dėl nacionalinės piliečių asamblėjos, į kurią įtraukti įvairių visuomenės sluoksnių atstovai pradėtų platesnę diskusiją.

Bet kas išėjo? Ir tie, kurie yra valdžioje, ir tie, kurie jau praradę valdžios galias, prezidentą sukritikavo: kas čia per darinys, juk yra Seimas ir jis viską gali išspręsti? Bet pasižiūrėkime, koks yra pasitikėjimas Seimu.

Jeigu visuomenėje matome tokį susipriešinimą, tai logiška, kad gali atsirasti toks formatas, kaip piliečių asamblėja. Tačiau tą gerą pasiūlymą kai kas netgi pavadino teisiniu idiotizmu.

Bet kodėl daug Vakarų valstybių, turinčių senas demokratines tradicijas, tokį formatą yra įteisinusios?

Nes čia yra tas kelias vienaip ar kitaip visuomenę įtraukti į reformas dėl galių pasidalijimo. Vienas iš „Šeimų sąjūdžio" siūlymų toks ir buvo - nacionalinė piliečių asamblėja.

Jeigu pavasarį prezidentas asamblėją siūlė kaip labai gerą instrumentą piliečių santarvei ir jeigu tai buvo pasakyta nuoširdžiai, tai jis, dabar gavęs tokią „Šeimų sąjūdžio" paramą, turi visas galimybės šitą procesą inicijuoti.

Juo labiau kad prezidentas per savo atstovus pasveikino mitinguotojus su pilietiniu aktyvumu.

- Jeigu tam priešintasi pavasarį, tai ir dabar yra pavojus, kad, remiamos nupirktos žiniasklaidos, tos pačios jėgos pasistengtų tokią iniciatyvą sumalti į miltus.

- Be abejonės, dabar labai aiškiai pasimatytų, kaip tos buvusios valdžioje ir esančios valdžioje partijos reaguoja. Normaliose demokratinėse valstybėse parlamentai nebijojo įteisinti šiuos formatus. Bet kokiu atveju, jeigu tai padeda stabilizuoti situaciją valstybėje ir padidina socialinį kapitalą - pasitikėjimą valdžios institucijomis, - tai yra valstybės sėkmė. Prezidentas labai dažnai naudoja žodžius „santarvė" ir „vienybė".

Dabar jis turi istorinį šansą. Be abejonės, kaip pavasarį, taip ir dabar, jį smerks ir žemins.

Bet, kaip aš suprantu, dabar prezidentas apsisprendė būti nepriklausomas nuo meinstryminės žiniasklaidos intrigų ir vienaip ar kitaip nori surasti savo tapatybę ir laikytis savo vertybinių principų.

Jeigu prezidentas nori priimti visuomenės signalus tiesiogiai, o ne per įvairius valdžios reproduktorius, nacionalinės asamblėjos formatas yra idealus. Gali būti, kad prezidentą bus bandoma izoliuoti, padaryti pajuokos objektu, tačiau su tuo reikia susitaikyti.

Bet kokiu atveju, artėjant prezidento kadencijos pabaigai šitie dalykai dar labiau sustiprės.

Tačiau, jeigu tave muš, reikia, kad žinotum, už ką tave muša. Jeigu bandai laviruoti, tai ne tik būsi sumuštas, bet į tave ir kojas nusivalys.

- Jeigu valdantieji nepritartų nacionalinės piliečių asamblėjos idėjai, gal jai pritartų opozicija?

- Opozicija tarsi bando sakyti, kad ji yra su prezidentu. Bet kai jie buvo valdžioje, mes matėme kaip jie su tuo pačiu prezidentu kariavo savo galių karus.

Tie, kurie neturi valdžios, kalba esantys už tradicines vertybes. Bet pažiūrėkime į tą pačią Stambulo konvenciją. Dalia Grybauskaitė, prisiminkime, ją buvo permetusi Seimui.

Nors praėjusios kadencijos valdantieji turėjo daugumą, jie nedrįso tos konvencijos įtraukti į Seimo darbotvarkę ir ratifikuoti. Ir viskas tuo būtų pasibaigę, nes, kartą neratifikavus, prie to sugrįžti būna sudėtinga. Jie ją laikė, tarsi laukdami, kad ateis kita dauguma, kuri bus daug liberalesnė.

Tas pats buvo su Partnerystės įstatymu. Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė projektą išlaikė stalčiuje, tokiu būdu sudarydama galimybę dabar tuos projektus vėl inicijuoti.

Tai buvo tam tikras išskaičiavimas dėl šventos ramybės, kad nebūtų didelio puolimo, kritikos. O baigėsi taip, kad atėjo banga, kuri juos nušlavė ir pradėjo įgyvendinti savo politinę dienotvarkę. Į ką tas išvirto, matome.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder