Trys dienos prieš Šeštines skiriamos bendroms maldoms dėl taikos, sveikatos ir derliaus. Vadindavo jas kryžių dienomis ar tiesiog „kryžiavomis“. Tautodailininko Prano Petronio drožtas tradicinis kryžius prie sodybos.  Irmanto SIDAREVIČIAUS nuotr.

Saulės ratas: Šeštinėms išsivirkime „šeštinaičių“

40 dienų nuo šv. Velykų, šiemet - gegužės 26-ąją, pažymima bažnytinė Kristaus žengimo į dangų šventė Šeštinės.

Kaimo bendruomenėse trys dienos prieš Šeštines skiriamos bendroms maldoms dėl taikos, sveikatos ir derliaus. Vadindavo jas kryžių dienomis ar tiesiog „kryžiavomis“. Tai graži liaudiškojo pamaldumo tradicija.

Pavakarėmis susirinkę žmonės apeidavo paeiliui visus kaimo ir pakelių kryžius, išvakarėse išpuoštus gėlių vainikais, pagiedodavo prie jų, sukalbėdavo maldas.

Pasak etnologo Liberto Klimkos, iki šios svarbios šventės būdavo stengiamasi užbaigti pavasario sėjos darbus.

„Todėl daug ir tradicinių papročių nuo seno yra susijusių su šia švente. Juose galima įžvelgti pasėlių apsaugos apeigų, perimtų iš prosenovinės pavasario sambarių šventės, reliktus. Pirmiausia tai draudimai: per “kryžiavas„ dienas niekas nesėdavo javų, nes manyta, kad jie “susikryžiuos".

Tik agurkai ir žirniai, tuo metu pasodinti, sakoma, labai gerai mezga. Audeklo kaimo moterys nemesdavo, - manyta, kad siūlai raizgysis. Į mišką šakų prakuroms vyrai nevažiuodavo - dar įsisukusią gyvatę galima namo parsigabenti. Kas šiandien bepaisys tų senoviškų tikėjimų, tačiau juos prisiminti įdomu..." - sako etnologas.

Anot L. Klimkos, Šeštinių dieną ūkininko šeima, sugrįžusi iš bažnyčios, būtinai aplankydavo rugių lauką.

„Aplankę pasėlius, šeimynykščiai paukščiams, o gal ir piktosioms dvasioms nubaidyti šalia lauko ant baslio pamaudavo raguočio kaukolę. Tai galima pamatyti mūsų įžymiojo etnografo Balio Buračo nuotraukose, darytose prieš gerą šimtmetį“, - pasakojo L. Klimka.

Kokia gi šventė be vaišių?

„Kaimynai seniau sutardavo pasidaryti sudėtinį, vadinamą subertiniu, alų ir virdavo šešias kiaulės kojas su žirniais. Vaišės vykdavusios prie pasėlių lauko. Beje, kiauliena - visų agrarinių švenčių valgis, o daug kojų kauliukų simbolizuoja būsimo derliaus gausą. Gal šis paprotys ateina iš proistorės, kai nusižiūrėjęs į šerno “veiklą" žmogus išmoko velėną plėšti ir žemę purenti. Jau romėnų istorikas P. K. Tacitas apie 98 m. savo raštuose pažymėjo, kad aisčiai (vakarų baltai) yra geri žemdirbiai, o kaip tikėjimo ir apsaugos ženklą nešioja šernų atvaizdus.

Šeštinių šventiniai pietūs ir dabartiniais laikais ypatingi: šeimininkė kiekvienam namiškiui į dubenį įverčia po šešis virtinius - „šeštinaičius“. Skirtinguose etnografiniuose regionuose jie įvairūs: ir bulviniai, ir miltiniai su varške, paskaninti aguonomis ar mėtomis, ir su mėsa, užpilti spirgučiais", - atskleidė Šeštinių kulinarinius receptus etnologas.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder