
Smiltynės slėpiniai: „Gyvenam blogai“
Netoli už gražuolio kurhauzo, visai šalia marių, pasislėpęs tarp medžių stovi dviejų aukštų medinis namas. Jo adresas Smiltynės g. 18. Iš pirmo žvilgsnio matyti, kad name - daug šeimininkų.
Kiemo teritorija lopinėliais suskirstyta, tvoromis, tvorelėmis atidalinta. Kas daržoves augina, kas gėles, kas žolytę užsėję. Vienas namo galas visiškai atnaujintas, net kita spalva nudažytas, aptvertas, saugomas šuns.
Pastato antrame aukšte veikia Valstybinių miškų urėdijos Kretingos padalinio skyrius. Girininkija veikė šiame pokariu pastatytame name ir sovietmečiu.
Į kiemą išėjo senolė.
„Gyvenam blogai“, - netikėtai tiesiai pokalbį pradėjo 83-ejų Nijolė, gyvenanti Smiltynėje beveik visą savo amžių - nuo pat 1955-ųjų.

Kopas keliais išvaikščiojo
Pokariu į Kuršių neriją jauną merginą iš Mažeikių krašto atviliojo darbas.
„Buvo iš mūsų krašto toks girininkas, jam reikėjo vaiką žiūrėti. Taip aš ir atsidūriau čia kaip auklė“, - prisimena Nijolė.
Iš auklės ji tapo miškų ūkio darbininke, o jos rankos, kaip ir daugelio to meto moterų, dešimtmečius formavo kraštovaizdį, kuriuo šiandien grožimės.
„Dirbau sunkius darbus. Kopos mūsų yra keliais išvaikščiotos“, - pasakoja moteris.
Ji mena, kaip sodino pušis, erškėtrožes ir kitus augalus, tvirtinusius slenkančias kopas. Darbas buvo alinantis, dažnai be tinkamų pirštinių.
„Sodinom kruvinom rankom“, - atsidūsta moteris.
Nijolė pasakojo, kad tai nebuvo paprastas miško sodinimas.
"Moterys rinkdavo kankorėžius, juos siųsdavo į Kauną išaižyti, o iš gautų sėklų daigynuose, įrengtuose 9-ajame ir 12-ajame kilometruose Kuršių nerijos, augindavo sodinukus.
Tik tada, jau paūgėję medeliai, būdavo perkeliami į mišką. Šitoks sodinimas, sunkus", - apibendrina Nijolė dešimtmečius trukusį procesą.

„Paliko ant ledo“
„Anuomet, sovietmečiu, Smiltynė buvo gyvas, pulsuojantis organizmas. Čia veikė ne tik girininkija, bet ir parduotuvė, medpunktas, net pradinė mokykla.
Marių krantinėj visas gyvenimas vykdavo. Pilna buvo žvejų ir žuvies, ir linksmybių, ir visko", - prisimena pašnekovė.
Tačiau, pasak Nijolės, atėjo „draskymo metas“.
Pasikeitus santvarkai, miškų ūkį ir nacionalinį parką iškėlus į Nidą, Smiltynė liko nuošalyje.
„Paliko mus taip ant ledo, - sako moteris. - Uždarė katilinę, kuri apšildydavo namą. Gyventojai turėjo patys spręsti šildymo problemas.
Mes įrengėme elektrinį šildymą. Tai labai brangu. Tad žiemą čia negyvenu, tik vasarą. Žiemas leidžiu Klaipėdoje, pas dukrą bute Laukininkų gatvėje. Kai būnu ten - ilgiuosi Smiltynės, bet kai čia atvažiuoju - viskas nervina“, - dalijosi moteris.
Nijolė Smiltynės 18 name ir šeimą sukūrė, ir tris dukras užaugino, o dabar jau šešeri metai kaip našlė, džiaugiasi anūkais ir proanūkiais, kurie vasarą trumpam užsuka pas močiutę pailsėti, bet perimti būsto nepretenduoja - senas, apleistas namas reikalauja didžiulių investicijų.

Galvos skausmas - šernai
„Didžiausias galvos skausmas Smiltynėje - įžūlūs šernai. Jie net dienos metu ateina į kiemus, išknisa daržus ir išvarto tvoras. Ėda viską: agurkus, morkas, burokėlius...
Ryte, kai atsikeliu, pirmiausia ir žiūriu per langą: ar buvo šernai, ar ne. Iš tų daržų naudos jokios", - numoja ranka, kai pagiriame išpuoselėtą daržą, kuriame auga svogūnai, salotos, gėlės ir nė vienos piktžolės.
Žvelgdama į apleistą kiemą, šulinį, griūvančias tvoras, Nijolė su kartėliu svarsto, ką pasakytų senieji miškininkai, pamatę dabartinę padėtį.
„Jeigu senieji miškininkai atsikeltų, tai vėl numirtų“, - sako ji.

Trūksta parduotuvės
Šiandien jos kasdienybė - pilna iššūkių. Iki artimiausios parduotuvės mieste tenka keltis keltu, toliausiai eiti pėsčiomis. Gerai, kad anūkas maisto dažnai atveža, bet kartais tenka važiuoti pačiai, o moteris vaikšto sunkiai, pasiremdama lazdele.
„Visi galvoja, čia Smiltynė, čia gražu. Jauniems, aišku, gražu, gerai. O senam žmogui be automobilio - tai sunku. Parduotuvės, jokių paslaugų neliko.
Neliko ir bendrystės nei Smiltynėj, nei mieste. Žmonės susvetimėjo, įlindo į telefonus", - apgailestauja senolė.
KVIETIMAS
Kviečiame skaitytojus bendradarbiauti ir pasidalinti savo istorijomis iš Smiltynės. Jeigu jūs gyvenate ar dirbate Smiltynėje, ar čia gyveno jūsų tėvai, seneliai, giminės ar pažįstami, gal turite išsaugoję senų fotografijų iš Smiltynės, susisiekime el. paštu [email protected], mob. tel. 0 655 09680. Atverkime Smiltynės slėpinius ir kurkime jos paveikslą kartu. Rašinių ciklas „Smiltynės slėpiniai“ yra „Vakarų ekspreso“ projekto „500 jūrmylių iki Smiltynės“ dalis. Projektą iš dalies finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė.
Rašyti komentarą