Šiemet sukanka 30 metų, kai Sun stovi prie DJ pulto ir kuria galingas emocijų bangas naktinio gyvenimo klubinėtojams tiek Lietuvoje, tiek ir tarptautinėse scenose.
„Mano gyvenime yra dvi didžiosios meilės: pirmoji - šeima, antroji - muzika“, - šypsosi klaipėdietis, paklaustas, ar per tiek metų nepavargo nuo naktinio gyvenimo ir klubinio triukšmo.
Anot jo, pavargti nuo muzikos neįmanoma. Ji lydi visą gyvenimą, - ir sunkiausiomis, ir gražiausiomis akimirkomis. Su DJ Sun kalbamės apie viską - solidų kūrybos kelią, eksperimentus, pasiekimus ir ateities planus.
30 metų prie pulto - nerealiai daug. Gyvenimas bėga, kartos keičiasi, muzika taip pat, bet žiūrint į tave ir stebint kūrybinį kelią atrodo, kad laikas ir nuovargis - ne tavo temos. Taip ir yra?
Nuo muzikos pavargti neįmanoma. Ji mane lydi nuo pačių mažiausių dienų ir lydėjo visais gyvenimo etapais, ir kai buvo labai sunku, ir kai buvo kuo džiaugtis. Aš esu joje, ji - manyje, mes tarsi vienas organizmas.
Jei nuo muzikos pavargti neįmanoma, tai kaip tuomet su naktiniu gyvenimu, juk didžėjus - nakties žmogus?
Aktyvesnis naktinis gyvenimas vyko jaunystėje, bet ir tada, ir dabar, esu disciplinos, dienos režimo žmogus. Man svarbi mityba, dienos planai, rutina, aktyvus sportas. Gerą pusę gyvenimo aktyviai šokau. Aišku, yra buvę didelio nuovargio momentų.
Pertvarkydavau rutiną, pailsėdavau nuo didelio streso, kuris neišvengiamas, jei dirbi naktimis, ir vėl nerdavau į darbų sūkurį.
Pirmas kartas prie pulto, ar dar prisimeni jį?
Manęs neapleidžia jausmas, kad visas mano gyvenimas nematomomis gijomis susijęs su muzika. Tarsi kažkas mane stūmė daryti tai, ką darau. Nuo pat mažens.
Mano tėtis pats muzikavo, turėjo subūręs grupę, buvo baigęs muzikos mokyklą. Vyresnio brolio draugai leisdavo mokykloje pastovėti kitoje scenos pusėje.
Pirmą kartą už pulto atsistojau 11 metų vasaros stovykloje. Didžėjai diskotekos metu nusprendė kažkur trumpam išeiti ir paprašė „prižiūrėti situaciją“. Išėjo ir dingo, o aš likau vienas su juostiniais magnetofonais.
Drebančiomis rankomis ir šlapia nugara sugrojau pusvalandžio setą, vis laukdamas, kada jie sugrįš. Bet ne tik stresavau - tuo pat metu džiaugiausi, pagaliau turėdamas galimybę padaryti tai, ką buvau matęs šimtus kartų, o tų didžėjų fonoteką žinojau beveik mintinai.
Buvai savamokslis?
Tais laikais jokių kitų pasirinkimų nebuvo. Prisimenu daugybę naktų ir dienų, kai skolinausi patefonus, magnetofonus ir mokiausi. Turėjau puikių, gerų draugų, tai perėjau jų mokyklą. Buvo didžiulis noras prisiliesti prie muzikos.
Prasidėjus kompaktinių diskų erai visko mokėmės iš naujo. Išsinuomodavome aparatūrą, nešdavomės į namus ir mokėmės maksimaliai išnaudodami paros laiką.
Ar pameni, kaip pomėgis virto veikla, iš kurios pradėjai uždirbti?
Buvo tokia nepriklausoma didžėjų grupelė Klaipėdoje, tai judėti pradėjome anksti, gal 18-os buvau tada. Tuo metu subūriau ir šokių kolektyvą.
Mūsų buvo didelė bendruomenė, visi ištroškę judesio, todėl nebuvo sunku surinkti žmones, išsinuomoti patalpas ir aparatūrą. Į pirmą diskoteką susirinko apie 100 žmonių. Tad paskaičiavus išlaidas, mums dar ir liko.
Kažkada Klaipėda išgyveno auksinius naktinio, klubinio gyvenimo laikus, vyko didžėjų čempionatai, klestėjo klubai. Miesto gatvėmis per Jūros šventę važiuodavo didžiulės platformos su šokėjais ir didžėjais. Tai buvo tavo idėja?
Klubinė kultūra klestėjo iki 2008 metų krizės, kai užsidarė daugybė šalies klubų. Iki tol buvo toks tikro pakilimo laikas. Visos idėjos kurti klubinę kultūrą Lietuvoje kilo keliaujant ir stebint pasaulinę rinką ir tai, kokiomis naujovėmis ji viliojo.
Judančios platformos idėja atkeliavo iš Vokietijos „Love Parade“ festivalio. Įdomi istorija su tomis platformomis. Su vienu kolega išrutuliojome tokią mintį, kaip būtų faina švęsti gimtadienį ant tokios judančios platformos.
Viskas baigėsi tuo, kad tuo metu Klaipėdoje veikusio garsiausio klubo „Indigo“ vadovui pasiūlėme idėją pristatyti patį klubą per Jūros šventę, ir jam tai patiko.
Iš kur gavote platformą?
Elementaru. Klaipėdoje suradome vieną logistikos įmonę, gavome transportą, padarėme dizainą, pagaminome didžėjaus galvą. Mano namų kieme savo rankomis sukūrėme dekoracijas. Vilkikas važiavo su didžiulėmis DJ ausinėmis, leido dūmus. Aš stovėjau prie pulto, ant platformos šoko šokėjai. Dar viena svajonė išsipildė.
Geras DJ setas - tai ne grojaraštis, o kelionė, kurioje DJ yra gidas. Ir tam reikia daug daugiau nei tiesiog paspausti mygtuką.
Yra tokia standartinė nuomonė, kad didžėjus iš esmės prie pulto nieko nedaro, tiesiog leidžia muziką ir imituoja darbą. Ar yra tame tiesos?
DJ ne tik leidžia muziką - jis ją kuria iš naujo realiu laiku: derina takelius pagal tempą, tonacijas, kuria nuotaiką, atmosferą nuo nulio. Stebi publiką, reaguoja į jos kvėpavimą, ir jei reikia - per vieną dainą pakeičia visą energiją.
Tikrieji šio amato profesionalai nuolat ieško savo unikalaus skambesio - tokio, kuriuo nori dalintis. Jie yra tarsi muzikos psichologai: stebi aplinką, jaučia minią, supranta jos nuotaikas ir geba ją valdyti. Ne manipuliuodami, o kurdami emocinę kelionę, kuri ilgam išlieka atminty.
Geras DJ setas - tai ne grojaraštis, o kelionė, kurioje DJ yra gidas. Ir tam reikia daug daugiau nei tiesiog paspausti mygtuką.
Didžiausias didžėjaus košmaras?
Prarasti klausą arba ranką (juokiasi). Jei rimtai - didžiulis stresas yra, kai koncerto metu krenta dekoracijos ar įvyksta kokie rimti, globalūs dalykai. Per 30 metų tokių baisumų nepatyriau, tačiau iki šiol prisimenu vieną mano organizuotą renginį gamtoje.
Likus dviem savaitėms iki renginio prasidėjo tokia liūtis, kad viskas plaukė. Bilietai buvo parduoti, o mums reikėjo suktis iš padėties, dėl potvynio teko atsisakyti pagrindinės šokių aikštelės.
Stipriai tada nukentėjome. Viską turėjome pakeisti tą pačią dieną - ieškoti palapinės, lėkti į Vilnių pasitikti renginio svečius. Ir rezultate - iš 4000 žmonių renginyje liko tik 1500. Visa laimė, kad nekritome į minusą, tačiau nieko ir neuždirbome.
Per tuos 30 metų buvo ne tik renginių organizavimas, didžėjavimas, bet ir šokiai.
Taip, šokiai taip pat buvo. Buvau įkūręs šokių mokyklą „Plazma“. Viskas prasidėjo nuo mano breiko mokytojo, kuris buvo pirmosios kartos breiko atstovas Lietuvoje. Paskui breiką, kuris tuo metu gerokai skyrėsi nuo dabartinio, į Lietuvą atkeliavo ir hiphopas, kiti gatvės šokių stiliai.
„Plazmoje“ dirbau vienas penkias dienas per savaitę po 4-5 valandas, o naktimis stodavau prie pulto. Buvau priverstas sustabdyti šokių mokyklos veiklą po patirtos traumos. Tiesiog nebegalėjau šokti, po kurio laiko trauma atsinaujino ir po konsultacijų su gydytojais supratau, kad man neliko kitos išeities.
Bandžiau surasti pamainą, bet geriausi šokėjai iškeliavo savo gyvenimų kurti į užsienį, nes jau buvo atsivėrusios Šengeno erdvės ir užsienis viliojo jaunus žmones.
„Plazma“ buvo pasiekusi aukštą lygį. Dalyvaudavome įvairiuose tarptautiniuose konkursuose, televizijų projektuose, rengėme savo šokių festivalį „You Dance!“ Lietuvos mastu, nenorėjau, kad po manęs būtų bet kaip, tai treniruotes sustabdžiau sakydamas, kad darome pertrauką. Pertrauka tęsiasi iki šiol.
Viskas turi eiti iš širdies - muzika skambėti, šokis - džiuginti patį šokėją ir tuos, kuriems šokama.
Buvo toks etapas, kai darei pertrauką ne tik nuo šokių, bet ir nuo muzikos.
Pauzė reikalinga perkrovai. Mano gyvenime tokios pauzės buvo dvi. Nešokau, negrojau. Iškritau iš gyvenimo kuriam laikui. Sustojau ir stebėjau aplinką, rinką, besikeičiančias muzikos tendencijas.
Pirmą kartą tai įvyko 2008-2009 metais. Elektroninė muzika labai krypo į komerciją, mane tai nuliūdino, nes visuomet buvau ir esu už eksperimentus. Viskas yra eksperimentai, nes tai ir yra tikroji kūryba. Eksperimentuojant gimsta pačios geriausios idėjos.
Na, o komercija... gal ne mano skoniui. Taip, pinigai yra gerai, tačiau jie visada ateina, kai tu darai kažką iš širdies. Viskas turi eiti iš širdies - muzika skambėti, šokis - džiuginti patį šokėją ir tuos, kuriems šokama.
Stovėti prie pulto man šiandien - tai daug daugiau nei darbas ar hobis. Tai - būdas būti.
Ką tau šiandien reiškia stovėti prie pulto? Tai pragyvenimo šaltinis, gyvenimo būdas ar viskas viename?
Stovėti prie pulto man šiandien - tai daug daugiau nei darbas ar hobis. Tai - būdas būti.
Tai momentas, kai laikas sustoja, o tarp manęs ir žmonių atsiranda nematomas ryšys. Organizuoju renginius, garsių pasaulio didžėjų pasirodymus Lietuvoje ir visada laikausi vieno principo - viskas, ko imuosi, privalo būti maksimaliai atsakinga.
Gegužės 30 dieną švęsiu savo 30 metų veiklą mylimiausiame mieste - Klaipėdoje. Koncertuodamas esu apvažiavęs daug šalių, tačiau Lietuvos ir Klaipėdos publika yra pati geriausia, nuoširdžiausia, nepaisant to, kad kartos keičiasi.
Tą pastebi ir užsienio šalių didžėjai, kuriuos kviečiu čia groti. Visi be išimties nori sugrįžti ir negaili komplimentų lietuvių atgaliniam ryšiui.
Tai gegužės 30 dieną Klaipėdoje bus daug garso ir daug šviesų?
„Renginių kombinate“ tą vakarą tikrai tvyros rimtas vaibas. Gros ne šiaip sau DJ - o scenos legendos: Mindaugėlis, Kastis Torrau, Mancini ir ypatingasis svečias iš Ispanijos - Henry Saiz.
Džiaugiuosi, kad šie žmonės ne tik technikai prie pulto - tai kūrėjai, kurie scenoje ne atlieka, o gyvena tuo, ką groja.
Kiekviename jų sete - ne tik garsas, bet ir širdis, prakaitas ir dalis paties kūrėjo. Tai tie, kurie ne tik paleidžia muziką, o ja kalba. Ir tą vakarą, žinau, kalbės galingai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą