Ar Jonai ir Janinos švenčia Jonines? Kokios jų vardo gavimo istorijos?

Per kiekvienas Jonines Jonai ir Janinos sulaukia išskirtinio dėmesio dėl savo vardo ir yra apdovanojami ąžuolo vainiku. Pasirodo, ne kiekvienam šio vardo savininkui toks pagerbimas priimtinas.

Nors Jono vardas Lietuvoje vis dar išlaiko savo populiarumą, bet Janinos vardu per metus pavadinama vos viena kita mergaitė. Dažniausiai šiuo vardu tėvai savo vaikus vadina tėvų, senelių ar prosenelių garbei.

Jonas SakalauskasJonas SAKALAUSKAS, įmonės „Naujoji opera“ direktorius, operos solistas

Jono vardas man duotas dėl to, kad mano senelis buvo Jonas, turbūt jo garbei. Jono vardas man labai patinka: jis turi didelį svorį. Jonai mano gyvenime dominuoja ryškūs, aktyvūs ir įdomūs.

Mano senelis tikrai buvo ypatingas žmogus, iš didelio miesto turėjo išjudėti į kaimą. Jį tikrai galima vadinti kaimo šviesuoliu. Nors kažkokių ypatingų karjeros aukštumų senelis nepasiekė, bet augino bites bei užsiėmė inžinerija.

Senelio gyvenimas buvo labai įdomus ir su šiuo vardu dalelę senelio ypatybių, bruožų paveldėjau ir aš. Jis buvo plačių interesų asmenybė, turėjo didžiulį smalsumą įvairiems žmonėms bei norą su jais bendrauti.

Šeimoje tėvai tikrai puoselėjo tradiciją švęsti Jonines. Mano mamai tai buvo ypatinga šventė, nes ji išpažino pagonybę. O tėtis buvo praktikuojantis katalikas, todėl birželio 24-ąją švęsdavo šv. Jono Krikštytojo dieną. Šie du tikėjimai ir Joninių šventimo būdai darniai koreliavo tarpusavyje mūsų šeimoje.

Pats Jonines aš taip pat švenčiu. Nors buvo laikas, kai per Jonines labai daug dainuodavau. Bet paskutinius ketverius metus Jonines švenčiu savo šeimoje.

Pati Joninių šventė man prasminga dėl gamtos apogėjaus šventimo. Jono vardas šitoje tradicijoje egzistuoja labiau kaip simbolis, o didžiausias akcentas yra žmonių bendrystė bei santykis su aplinka.

Jono vardas šitoje tradicijoje egzistuoja labiau kaip simbolis, o didžiausias akcentas yra žmonių bendrystė bei santykis su aplinka.

Jonas RaudoniusJonas RAUDONIUS, garso ir vaizdo režisierius

Jono vardą gavau senelio garbei, kurį pažinojau vos porą metų. Lygiai taip pat ir mano vyriausiasis brolis gavo Juozapo vardą prosenelio garbei.

Šis vardų perdavimas ir tęstinumas mūsų šeimoje yra labai svarbus mano močiutėms.

Nemanau, kad prasminga taip išskirtinai sureikšminti būtent Jono vardą turinčius ir tam per Jonines skirti tiek daug dėmesio. Aš nematau tame prasmės ir man tai nėra suprantama, priimtina.

Nors mano šeimoje tėvai, kol man sukako 11 metų, organizuodavo Joninių šventimą, nes gyvenome vienkiemyje, į kurį suvažiuodavo ir giminaičiai. Kartu šokinėdavome per laužus, o abi močiutės nupindavo man po ąžuolo lapų vainiką.

Močiutėms tas vainiko pynimas būdavo tokia svarbi Joninių šventimo dalis ir misija, kad net ir stipriai sirgdamos, jos vis tiek rasdavo jėgų tą vainiką nupinti.

Prisimenu, kad per vienas Jonines močiutė gulėjo ligoninėje, bet vis tiek artimųjų paprašė, kad jai į palatą atneštų reikalingų medžiagų vainiko pynimui. Man tai atrodo kaip beprasmis fanatizmas.

Močiutėms tas vainiko pynimas būdavo tokia svarbi Joninių šventimo dalis ir misija, kad net ir stipriai sirgdamos, jos vis tiek rasdavo jėgų tą vainiką nupinti.

Kadangi esu iš keturių vaikų šeimos, o ir tarp giminaičių daugiau vaikų, turinčių Jono vardą, nebuvo, aš jaučiausi labai nejaukiai ir išgyvendavau didžiulę gėdą, kad būdavo švenčiama tik mano vardo diena.

Dar močiutė pasveikindavo mano vyriausiąjį brolį Juozapą su Juozapinėmis, bet brolis Jokūbas ir sesuo Barbora būdavo tarsi visuomet nuskriausti, nes jų vardo dienos niekada nešvęsdavome. Aš net ir šiandien nežinau jų vardo dienos datos. Labai nejaukiai jaučiausi dėl šitos neteisybės, todėl šiandien Joninių nešvenčiu, tik aplinkiniai vis tiek mane pasveikina.

Pamenu, per vienas Jonines dirbau Džiazo festivalyje ir man esant scenoje kolegos sveikindami uždėjo ąžuolo vainiką. Buvo labai nepatogu, nes nemėgstu man rodomo per didelio viešo dėmesio. O ir ąžuolo vainikas man visai nepatinka nei kaip jis atrodo, nei kaip aš jaučiuosi turėdamas jį ant kaklo.

Didžiausią magiją Joninių šventime matau pačioj Joninių naktyje, jos trumpume, paparčio žiedo ieškojime ir po visko ateinančioje aušroje. Todėl labai žaviuosi poliarinėmis naktimis, nes jos man asocijuojasi su nuolatinėmis ir nesibaigiančiomis Joninėmis.

Jonas BaltokasJonas BALTOKAS, bardas, dainų autorius

Mano senelis buvo Jonas Baltokas, tėvas Jonas Baltokas, na, ir aš natūraliai gavau tą vardą. O be to, tėvai tuo metu gyveno Jonavoje. O tėvo gimtinė - Joniškio rajonas.Tai akivaizdu, kad mano vardas kitoks ir negalėjo būti. Tarp kitko, Jono vardas populiarus ne tik Lietuvoje, bet ir Švedijoje, kur jis tariamas ir rašomas lygiai taip pat kaip ir pas mus. Mokykloje aš buvau vienintelis Jonas ir neturėjau bendravardžių.

Visi klasiokai buvo Dariai, Mariai, bet ne Jonai. Tik vėliau, kai man sukako apie dvidešimt metų, tarp mano draugų atsirado ir Jonų.

O Jonines neabejotinai švenčiu. Bet viskas su metais labai keičiasi. Kažkada, kai turėjau šeimą ir aplinkui daug visokių kaimynų, aš buvau vienintelis Jonas ir aš visus telkdavau: Joninių laužai, per kuriuos šokinėdavome, kitos linksmybės, kurių mes laukdavome per naktį.

Paskui, kai vaikai užaugo, ryšiai nutrūko, tad pastaruoju metu per Jonines vietoje šventimo - koncertuoju. Klaipėdos miesto Joninų šventės aš privengiu, nes labai nemėgstu masinių renginių.

Kai buvau mažesnis, su tėvais per Jonines važiuodavome į kaimą, kur būdavo Joninių vainikai, laužai ir užstalės. Žodžiu, klasikinis Joninių variantas. Nesu aš iš tų labai didelių liaudiškų ir folklorinių šaknų kilęs, todėl Joninės vykdavo labai paprastai ir buitiškai.

Janina UrbikienėJanina URBIKIENĖ, VšĮ „Šv. Pranciškaus paukšteliai“ vadovė

Mano vardo istorija labai paprasta. Mano tėtis yra Jonas, todėl aš gavau Janinos vardas. Mano mama yra kilusi iš Latvijos, o Latvijoje Joninių šventimo tradicijos yra gilesnės nei Lietuvoje, nes jie Jonines švenčia net keturias dienas.

Dar tos latviškos šaknys padarė įtaką mano vardo gavimui. Ir iki šiol švenčiu Jonines: tiek važiuojame į Latviją, tiek ir Lietuvoje švenčiame.

Tikrai jaučiuosi išskirtinė turėdama Janinos vardą, bet ne visada gerąja prasme. Jis nuo pat mažumės man kažkodėl primindavo močiutes, nes tokio amžiaus vaikams kažkaip nebeduodavo tokio vardo.

Kartais net slėpdavau savo vardą iš to nejaukumo. Bet artimieji vadindavo visokiomis mažybinėmis šio vardo formomis. Mane Janina pradėjo vadinti suaugus ir sulaukus trisdešimtmečio. O vadino ir Janyte, ir Janute, draugai vadindavo Janciku bei Janike.

Tikrai jaučiuosi išskirtinė turėdama Janinos vardą, bet ne visada gerąja prasme. Jis nuo pat mažumės man kažkodėl primindavo močiutes, nes tokio amžiaus vaikams kažkaip nebeduodavo tokio vardo.

Janinos vardas neša savyje tokį nemenką svorį ir atrodo labiau tinka vyresnio amžiaus moteriai. Ir dabar pas mus darbe sutikau Janiną, kuri pas mus vienuolyne tvarko rožes. Aš jai pasakiau, kad ir aš esu Janina.

Ji taip į mane žiūrėjo ir sako: „Jūs tokia jauna ir Janina?“ Janinos vardas dabar mūsų laikais labai retai kada duodamas mergaitėms. Pastaruoju metu išpopuliarėjo Jonės vardas, bet Janinų nei esu girdėjus, nei sutikusi.

Jonines tikrai švęsdavome ir šeimoje, ypač kai mokiausi mokykloje. Tada kaip tik baigdavosi mokslo metai ir mes su visa klase važiuodavome prie ežero. Važiuodavo kartu tėvai, ten kurdavom laužą. Man Joninės visada siejasi su mūsų etnokultūra. Buvo nuostabi muzikos mokytoja, buvo išmokiusi labai daug liaudiškų dainų ir šokių. Daugybę metų švęsdavome artimų draugų būry.

Studentavimo metais viskas truputėlį pasikeitė ir švęsdavome kiek kitaip. Bet vis tiek ta tradicija švęsti prie laužo yra išlikusi. Tik tų vietų, kur nuošaliau galėtum būti kokiame miške, mažai bėra. Viskas labai sukultūrinta, sukomercinta ir daroma dėl masės žmonių.

Paskutinis kelerius metus važiuodavome į Latviją prie lagūnos, kur gyvena giminės, ir jie taip pat turi savo Janį. Jie turi tradiciją sukviesti kone visą kaimą. Šeimininkė verda didžiulį puodą sriubos arba plovą. Vietiniai muzikantai pagroja, žmonės šoka.

Latviai ant tokių medinių polių užkelia laužavietę, įstato ant vandens ir vėliau uždega. Atrodo kaip kokie gandralizdžiai. Būna labai gražus vaizdas vandenyje, kai juos uždega. Latviai per Jonines puošia automobilius pintomis girliandomis ir vainikais iš žolių ir gėlių. Ir dažniausiai, jeigu automobilis Latvijoje yra papuoštas, tai juo važiuoja Jonai.

Per kiekvienas Jonines aš esu apdovanojama ąžuolo vainiku.

Giminės kažkaip visada slapta jį nupina. Man tai yra kultūrinės tradicijos puoselėjimas, kuri yra mūsų šalies identiteto dalis ir išskirtinumo bruožas.

Po šventės vainiką parsinešu namo, pakabinu ant kabliuko ir jis ilgai, ilgai stovi, kol ateina žiema ar pavasaris. Po to jį sudeginu židinyje ar lauže. Ąžuolo vainikas ilgai man primena Jonines. Manau, kad mes turime išlaikyti tokias tradicijas, jas puoselėti ir jomis džiaugtis.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder