Paklausiu citata iš filmo „Pietinia kronikas“ - ar gyvenimas yra „debils“?
Nežinau, kartais atrodo, kad jis tikrai yra „debils“. Bet kartais tas „debils“ padaro ir teisingų, labai malonių ir net labai išmintingų sprendimų.
Man dažnai atrodo, kad viskas gyvenime vyksta atsitiktinai, vieni atsitiktiniai debilizmai.
O paskui supranti, kad nė vienas atsitikimas nėra atsitiktinis. Tai gal ir gerai, kad tas gyvenimas „biškį debilavots“ yra.
Filmas „Pietinia kronikas“, kuriame sukūrėte pagrindinį Rimanto vaidmenį, pagerino kino lankomumo rekordus Lietuvoje. Tapote žvaigžde. Ar atpažįsta žmonės gatvėje, ar prašo nusifotografuoti kartu?
Nelabai turiu laiko aš dabar tom gatvėm vaikščioti. Išeinu iš teatro tik nebent suvaidinti spektaklį kitame teatre, duoti interviu, pavalgyti arba pamiegoti. Bet jaučiu tuos žvilgsnius.
Pavyzdžiui, aš pats nevairuoju, stoviu viešojo transporto stotelėj, laukiu autobuso. O šalia toj stotelėj didžiulis filmo plakatas ir mano veidas.
Kaip jaučiatės?
Šiek tiek keista.
Apsimetat, kad nepažįstat to bičo plakate?
Jo, iš tikrųjų apsimetu, kad nepažįstu. Stengiuosi nežiūrėti.
Bet jo, to dėmesio tai iš tikrųjų labai daug, labai padaugėjo. Kasdien gaunu žinučių po 20-50 su įvairiausiom padėkom, atsiliepimais, nuomonėmis apie filmą.
Sakyčiau, įvyko toks dėmesio sprogimas. Aš tokio tikrai nelaukiau.
Kasdien gaunu žinučių po 20-50 su įvairiausiom padėkom, atsiliepimais, nuomonėmis apie filmą.
Po šito filmo jaunimas ieško įsigyti treningų su trim juostelėm. Sako, dabar jie vėl madingi. Ar pats tokius turit, dėvite?
Aš visada tų treningų daug turėjau, vis dar turiu ir su malonumu juos nešioju. Patogu.
Bet kad vaidinčiau su treningais... Rimantas „Pietinia kronikose“ buvo mano pirmas vaidmuo su treningais.
„Pietinia kronikas“ veiksmas vyksta 1993-iaisiais. Pats esat ne to laikmečio žmogus, jaunesnis. Ar buvo sunku įsijausti į tą laikmetį, kuo jis jums įdomus, kokius jausmus sukelia?
Aš tą laikmetį pažinau iš pasakojimų, dokumentikos. Buvo įdomus filmavimo procesas, nes filmavom autentiškose vietose. Praktiškai tose pačiose, kur ir vyko knygoje ir scenarijuje aprašytas veiksmas.
Prieštaringus jausmus man tas laikmetis sukėlė: jis atrodo ir baisus, ir gražus, ir kažkoks egzotiškas.
Žmonės tada jautėsi tokie laisvi, kad nežinojo, kaip tą laisvę išreikšti, kur ją padėt, ką su ją daryti.
Dėl to ir nusikalstamumas klestėjo, ir nepasitikėjimas, nes nežinai, kas tikra, kas - ne. Toks nuolatinis dairymasis per petį ir keistas nerimas, neužtikrintumas dėl kažko.
Bet Rimanto vaidmenį kurdamas aš daugiau dėmesio skyriau ne istorinio konteksto, o žmogaus analizei.
Stengiausi grįžti į savo paauglystę. Ir iš tiesų buvo labai faina grįžti ir vėl patirti tuos aštriausius pojūčius, pirmuosius kartus, nežinomybę dėl savo ateities, tas draugystes, kuriose svarbiausi buvo kažkokie labai maži dalykai.
Dabar galvoju, gal jie ir dabar turėtų būti svarbiausi.
Pats esat kilęs iš Molėtų. Kas padėjo išmokti ir įvaldyti šiaulietišką akcentą?
Nu jo, jis gerokai skiriasi nuo to aukštaitiško, kurį turiu.
Tik gavęs Rimanto vaidmenį, gana anksti pradėjau tam ruoštis ir labai natūraliai išmokau šiaulietiško akcento.
Iš pradžių tiesiog skaitydavau garsiai scenarijų, kuris parašytas šiaulietiškai.
Jeigu kildavo klausimų, klausdavau draugų šiauliečių, kitų aktorių, kurie yra iš Šiaulių ir vaidina filme. Dar mano mama Šiauliuose mokėsi, ji man taip pat patarė.
Pats knygos, pagal kurią sukurtas filmas, autorius Rimantas Kmita padėjo. Ir dar žiūrėjau daug „Farų“ ir kitų laidų įrašų, kuriose daug turinio iš Šiaulių.
Girdėjau, kad jūsų asmeninis gyvenimas turi panašumų su šio filmo scenarijumi. Papasakokite, kokių?
Mano svajonė buvo tapti sportininku. Mokykloje žaidžiau rankinį ir kryptingai ėjau profesionalumo link, bet besimokydamas 12 klasėje patyriau labai rimtą kelio traumą ir sportą teko nutraukti.
Nebežinojau kur dėtis, buvau visiškai sulaužytas, be ateities, nes niekada neturėjau jokio plano B.
O tada įsimylėjau vieną merginą. Ji lankė teatro studiją, vesdavo renginius mokykloj. Aš taip pat pradėjau vesti tuos renginius. O, įtraukė, ar ne? Taip taip. Mhm.
Nors teatro studijos nelankiau, bet pajutau, kad man labai gera būti scenoje.
Man atrodo, kad Dievas atsiuntė man sceną kaip pakaitalą sportui. Jis taip nusprendė.
Taip aš ir tapau aktorium sau visai netikėtai, per praradimą.
Dievas atsiuntė man sceną kaip pakaitalą sportui.
O kaip mergina?
Na, mūsų santykiai nenusisekė, bet mes iki šiol labai geri draugai esam ir scenos partneriai. Ta mergina yra Digna Kulionytė, kuri filme vaidina Monikos vaidmenį. Mes su ja esam profesijos bendražygiai. Kartu pradėjom, kartu gal ir užbaigsim.
Mudu kartu įstojome į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją, baigėme Oskaro Koršunvo ir Dariaus Meškausko kursą.
Dabar kartu dirbame Klaipėdos dramos teatre.
Pasisekė jums su dėstytojais.
Mūsų mokykla tikrai nuostabi buvo. Nuostabiausia, ką mes galėjom gauti. Oskaras Koršunovas, Darius Meškauskas, Viktorija Kuodytė padėjo į profesiją pažvelgt iš labai labai skirtingų kampų.
Jie sudėjo puikų pagrindą technikos, drąsos, vaizduotės išlaisvinimo. Iš tikrųjų kiekvienam aktoriui linkėčiau gauti tokį paruošimą, kokį mes gavom. Kol tokių mokytojų yra, tol mūsų šalies teatras ir kinas yra gerose rankose.
Beje, iki studijų nebuvau nematęs nė vieno spektaklio gyvenime. O kai sužinojau, kad Oskaras Koršunovas renka kursą, galvoju, reikia nuvaryt pasižiūrėt kokį nors jo spektaklį.
Tai pirmas mano pamatytas spektaklis buvo „Vestuvės“, antras - „Žuvėdra“, trečias gal „Išvarymas“.
O dabar jau pats vaidinu „Vestuvėse“. „Žuvėdrą“ pastatėm su bendrakursiu Jokūbu Braziu. Neseniai pradėjau vaidinti ir „Išvaryme“. Tame pačiame teatre, ant tų pačių kėdžių, su ta pačia trupe.
Klaipėdos dramos teatro aktorius esate nuo 2023-iųjų. Kas paskatino persikelti į pajūrį iš Vilniaus?
Aš šiaip tai nepersikėliau, dabar nuomojuosi būstą ir Vilniuje, ir Klaipėdoje.
Daugiau būnu Vilniuje, nes ten vaidinu gal dešimtyje skirtingų spektaklių. Klaipėdos dramos teatre - trijuose spektakliuose.
Kai reikia vaidinti spektaklyje ar vyksta repeticijos - tai daugiau laiko būnu čia. Tai taip ir lakstau pirmyn-atgal.
Oficialiai esu Klaipėdos dramos teatro aktorius, čia yra mano kūrybiniai namai.
Kokia jūsų nuomonė apie Klaipėdos dramos teatrą ir apie Klaipėdos miestą dabar?
Klaipėdos dramos teatro repertuaras - labai stiprus. Man atrodo, kad tai viena geriausių vietų Lietuvoje tiems, kurie ieško meninės kokybės.
Plius dar mano mokytojas Darius Meškauskas dirba čia, tai man dar ir paskaitėlių praveda. Čia taip, juokais.
O kalbant apie Klaipėdos miestą galiu pasakyti, kad čia vasarą tiek pat faina, kiek niūru žiemą.
Klaipėda yra vasaros miestas.
Ar turite svajonių sukurti kokį nors vaidmenį, teatre ar kine?
Nežinau, man atrodo, kad man reikalingi vaidmenys patys mane susiranda ir ateina tuo laiku, kai man labiausiai jų reikia.
Jaučiu, kad visi naujausi mano vaidmenys veda kažkokia viena kryptimi.
Kokia?
Pradedant spektakliu „Equus“ Nacionaliniame dramos teatre, baigiant naujausiu spektakliu „Mane vadina Kalendorium“ Klaipėdos dramos teatre visi mano kuriami personažai ieško tikėjimo, vilties, meilės, šviesos.
Tai gal tos temos svarbios ir pačiam asmeniškai, jeigu režisieriai įžvelgia jumyse būtent to vaidmens atlikėją?
Be abejo. Man atrodo, tai yra esminės temos mano gyvenime.
Tėvai ir seneliai mane taip augino, įskiepijo įsitikinimą, kad mažiausia, ką gali padaryti, kad pasaulis būtų geresnis, tai tiesiog mylėti aplinkui save esančius ir kažkuo tikėti.
Mažiausia, ką gali padaryti, kad pasaulis būtų geresnis, tai tiesiog mylėti aplinkui save esančius ir kažkuo tikėti.
Kam dabar skiriate visas savo jėgas?
Taip susidėliojo, kad dabar labai daug darbų. Tai dabar yra laikas dirbti. Jaunystė visgi yra privilegija. Paskui tie resursai ims sekt.
Turbūt reikia daugiau dirbti dabar, kad galėčiau daugiau ilsėtis vėliau.
O svarbiausia, kad džiaugiuosi aš šituo darbu.
Jaunystė visgi yra privilegija. Paskui tie resursai ims sekti.
Jeigu jums reikėtų rinktis: teatras ar kinas, ką pasirinktumėte?
Niekada nežinodavau, kaip atsakyti į šitą klausimą. Galvojau, kad tiktai tada, kai atsidursiu tokioje situacijoje - tada ir įvyks tas pasirinkimas.
Ir iš tikrųjų neseniai turėjau tokią situaciją. Gavau pasiūlymą filmuotis užsienyje, kurti pagrindinį vaidmenį seriale. Buvo siūlomas didžiulis honoraras, produktas - taip pat labai geras.
Bet dėl jo būčiau iškritęs iš teatro mažiausiai pusmetį. Dabar kas mėnesį vaidinu vidutiniškai 10 spektaklių, tai per pusmetį iškristų 60 spektaklių.
Tai reiškia, kad aš sugriaučiau tiltus su visais teatrais. Visa taip ilgai ir sunkiu darbu statyta bazė būtų sunaikinta.
Pasirinkau nevažiuoti ir pasilikti Lietuvoje. Ir agentas man pritarė, kad neapsimoka dėl vienkartinio projekto taip rizikuoti.
Man atrodo, kad taip pasirinkau dar ir todėl, kad mano širdis yra labiau teatre.
Man atrodo, kad ir vaidinti iš tikrųjų išmoksti tik teatre, nes teatras niekada nesustoja.
Kai pradedi, turi eiti iki galo. Gali kartotis, bet sustabdyti negali.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą