– Meinardai, kalbamės ketvirtą dieną po jūsų žygio. Kūnas atsigauna?
– Šiandien jau jaučiu, kad pradedu atsigauti, jau funkcionuoju. (Šypsosi.) Iš tiesų, išlipus į krantą, kojos buvo pamiršusios vaikščioti. Ir finišas buvo toks juokingas, dramatiškas – sverdėjau, griuvau.
Kitą dieną Palangoje nuėjau iki kavinės, bet visi raumenys buvo „atsijungę“. Dvi dienas mokiausi vaikščioti iš naujo, kojos kliuvo už visko, kaip po maratono. Atrodė, kad ir telefono ragelis rankoje tūkstantį kilogramų sveria. Labai reikėjo poilsio, miego.
– Sportuojate seniai – dalyvavote triatlono, Ironman varžybose. Jautėtės šimtu procentų pasiruošęs perplaukti Baltiją ar buvo dvejonių?
– Iki šiol didžiausias buvo plaukimas iš Vilniaus į Kauną prieš trejus metus. Norėjosi kažko dar didesnio. Baltijos jūrai ruoštis pradėjau prieš metus – pradžioje stiprėjau sporto klube, paskui treniravausi baseine. Specialiai buvau priaugęs svorio, kad organizmas turėtų iš ko semtis energijos. Kai tik oras leido, plaukiau ežeruose, daugiausiai Galvės ežere, paskui jūroje.
Tiesą sakant, dvejojau visą laiką. Ypač kai su laivu plaukėme į Švediją startui į Kristiansandą ir jau stebėjau tą atstumą iš pirmos perspektyvos. Man pasidarė taip gėda… Visa komanda pasiruošusi, laukia starto, o aš galvoju - „ar tai išvis įmanoma?“ (Juokiasi.) Tas psichologinis nusiteikimas buvo net sunkesnis nei fizinis.
Žmonai namuose sakiau: „Jeigu kas, sustosiu ir viskas bus gerai“. O ji: „Mes abu žinom, kad tu nesustosi“. Teisybė – keletą kartų sudvejojau, bet sustoti negalvojau.
– Kaip planavote savo dienas visas tris savaites?
– Turėjome tokia rutiną: vos prašvinta, komanda keliasi ir kapitonas mane paleidžia toje vietoje, kur baigėme vakar. Plaukdavau visą dieną, kol saulė nusileisdavo – mažiausiai dvylika valandų.
Turėdavau vieną ar dvi pertraukėles po 30-45 minučių – įlipdavau į laivą, pavalgydavau tokių paprastų žemiškų patiekalų – sriubos, kotletų, makaronų, ir vėl į vandenį.
Šalia manęs visada plaukė profesionalūs baidarininkai Rita ir Darius – jie rodė kryptį. Bandėme ir naktį plaukti, bet buvo labai sunku – be akinių nematau, kur dangus, kur vanduo.
– Kas buvo sunkiausia fiziškai?
– Prie Švedijos krantų vanduo buvo labai šaltas – vos 13 laipsnių. Pirmą savaitę taip šalau, kad visą laiką drebėjau, galvojau, kad hipotermija ištiks. Laive mėginau šildytis termosais, karštomis sriubomis, šiltais drabužiais, bet niekas nepadėjo. Link Lietuvos vanduo šilo – jau buvo 16-18 laipsnių, ir šaltis, laimei, nebevargino.
Apskritai plaukti nebuvo lengva. Pirmą valandą vandenyje kūnas tik pradėdavo dirbti, per kitas dvi įsivažiuodavo. Po 12-13 valandų gryno plaukimo jau siųsdavo signalus – „stop, nebegaliu“. Dvi savaites plaukiau kasdien – nors buvo prognozuota daug audrų, bet mums pasisekė, didelis vėjas aplenkė.
Vėliau turėjome poros dienų pertrauką – per kilusią audrą teko bėgti iš jūros. Kapitonas kartais leisdavo man plaukti bangose, bet kai tris kartus mane pametė, liepė lipti į laivą saugumo sumetimais. Jūra darėsi labai nedėkinga.
Apskritai tų nuotykių vandenyje buvo begalė. Keletą kartų tikrai buvau sudvejojęs dėl savo gyvybės. Kartą ant greitkelio – ten, kur plaukia dideli laivai – užėjo didelis rūkas, ir mes su baidarininku atsiskyrėme nuo savo laivo. Pusvalandį mūsų ieškojo. Labai bijojome, kad dideli laivai neužplauktų ant mūsų.
Dar beplaukiant prieš akis išniro rusų povandeninis laivas. Labai išsigandome, kad gali būti blogai.
– Baltijos jūra laikoma viena labiausiai užterštų Europos jūrų. Ar domėjotės jos ekologine būkle prieš žygį? Ką pastebėjote plaukdamas – gal taršos ženklų? Ar sutikote gyvūnų?
– Tiesą sakant, nesidomėjau iš anksto, ar saugu plaukti. Jei būčiau pradėjęs domėtis, gal būčiau radęs, kad negalima, apsirgsi, numirsi…
Išgėriau nemažai jūros. Kol kas nesusirgau, pamatysime, kaip čia bus. (Juokiasi.)
Pakeliui sutikome vieną šaldytuvą ir vieną bačką – dvi šiukšles per visą kelią. Vietomis vanduo atrodė skaidrus, vietomis buvo labai daug dumblių – taip tirštai, kad buvo sunku pakelti rankas.
Ruonių buvo daug, plaukiodavo aplink ir vis žiūrėdavo, ką mes čia darome. Rožinių medūzų labai daug vandenyje. Žuvų sutikau tik dvi – gal jos manęs vengė, o gal Baltijos jūroje jų nebėra daug.
– Tokiose solo kelionėse labai įdomus psichologinis momentas. Kaip tiek laiko išbūti su savimi? Apie ką galvojote plaukdamas valandų valandas?
– Man su savimi būti yra didžiausia kančia. (Juokiasi.) Bet tai buvo kaip priverstinė ir, beje, labai naudinga meditacija.
Prieš pat startą galvoje buvo chaosas – bėgau, lėkiau, dariau, kad tik išplaukčiau. O vandenyje turėjau laiko viską ramiai apgalvoti ir susidėlioti į lentynėles. Apmąsčiau visą gyvenimą – praeitį, ateitį, draugus, šeimą.
– Kaip keičiasi mintys ir savijauta artėjant link kranto?
– Paskutinėmis valandomis, kai jau artėjo finišas, jūroje prasidėjo audra. Teko sutelkti papildomas jėgas, kad iš viso galėčiau pasiekti krantą. Kai pamačiau Palangos tiltą, viduje ir verkiau, ir džiaugiausi. Girdėjau žmones krante. Tiek emocijų užgriuvo – džiaugsmas, palengvėjimas. Negalėjau patikėti, kad man pavyko perplaukti Baltijos jūrą.
Labai norėjosi įkvėpti žmones – naktimis laive dalinausi savo kelionės ištraukomis, pamąstymais. Jų palaikymas ir žinutės įkvėpė ir mane patį.
Visa esmė – aš nesu profesionalus sportininkas. Esu tik paprastas žmogus nepaprastoje distancijoje. Turėjau svajonę, metus tam ruošiausi, surinkau komandą, treniravausi. Kai turi tikslą, aplink susiburia žmonės ir tau padeda.
Visiems sakau, kad svajoti reikia drąsiai ir apie didelius dalykus, nes mažus ir taip įgyvendiname. Dideli tikslai verčia augti, keistis, perlipti save. Neįmanoma būna tik tol, kol kas nors tai padaro ir tampa įmanoma. Tokia buvo mano kelionės mantra.
– Kas dabar? Atlantas?
– To paties klausė ir žmona – „Atlantas ar Ramusis?“ (Juokiasi.) Dar pamatysim. Dabar gyvenu tuo jausmu, tomis emocijomis. Bet ir toliau svajosiu drąsiai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą