Scenos užkulisiuose: magiškas grimo meistrės Airos Braždienės pasaulis

Šiame interviu Aira atskleidžia savo ilgą ir spalvingą kūrybinį kelią - nuo įvairių išbandytų profesijų iki atrastos didžiosios aistros grimo menui. Daugiau nei dvylika teatre praleistų metų leido ne tik įvaldyti įvairias technikas, bet ir pajusti ypatingą kūrybos galią - gebėjimą keisti, perteikti, įkūnyti.

© Domo RIMEIKOS nuotr.

Jus formavo ne tik šeima, patirtys, bet ir pramoginių šokių kolektyvas „Žuvėdra“?

Tai buvo labai svarbus mano vaikystės, paauglystės ir ankstyvosios jaunystės etapas, trukęs gerą dešimtmetį - sportinių šokių kolektyvas „Žuvėdra“. 

Tai buvo ne tik judesio, grožio, estetikos ir manierų formavimo, bet ir didžiulio fizinio pasirengimo, ištvermės, drausmės bei atsakomybės mokykla. Didžiulė pagarba vadovams - Skaistutei ir Romaldui Idzelevičiams!

Visas laisvas laikas - vakarai po pamokų, savaitgaliai - buvo skirti repeticijoms ir konkursams. Didžiąją vasarų dalį taip pat skirdavome treniruotėms ir sporto stovykloms. O kur dar dainų šventės, miesto renginiai, daugybė kitų pasirodymų...

Į „Žuvėdros“ etapą buvo įsitraukusi visa šeima: tėtis veždavo į konkursus, mama ir sesė padėdavo siuvinėti konkursines sukneles. 

Žalius ir mėlynus akių šešėlius keisdavome sidabro spalvos radiatorių dažymo milteliais. Kūno įdegį išgaudavome gulėdamos kalio permanganato vonioje.

Bepigu dabar, kai parduotuvėse - didžiulė prekių pasiūla, kai šokių rūbus kuria ir siuvinėja profesionalai, kai šokėjus grimuoja ir šukuoja grožio meistrai. Tuo metu nebuvo nieko: nei medžiagų, nei Swarovskio kristalų, nei geros kosmetikos. Viską reikėjo sugalvoti pačioms - kaip, kur ir ką daryti, kad atrodytume gerai.

Plokščius suknelių blizgučius specialiu šešiabriauniu įrankiu, padėję ant trintuko ir stipriai paspaudę, paversdavome žėrinčiais. Žalius ir mėlynus akių šešėlius keisdavome sidabro spalvos radiatorių dažymo milteliais. Kūno įdegį, būtiną sportinių šokių varžyboms, išgaudavome gulėdamos kalio permanganato vonioje. Skamba graudžiai juokingai, bet taip buvo... Viską darėme pačios! Ir atrodėme tikrai ne prasčiau.

Taigi, nenoriu nieko mokyti, bet tokie eksperimentai nei sugadino mano odos, nei sukėlė apsinuodijimų (juokiasi). Argi tai nebuvo grimo dailininkės mokykla?

Kaip atrodė pirmieji žingsniai link šios profesijos - kur mokėtės, ką dirbote anksčiau?

Kelias iki šios profesijos buvo labai ilgas ir vingiuotas - su pakilimais ir nusileidimais... Nors visą gyvenimą buvau apsupta menų, kūrybos ir grožio, visa tai į profesiją bei darbą susiliejo gana vėlai.

Po ikimokyklinės pedagogikos ir psichologijos studijų jau buvau sukūrusi šeimą ir auginau pirmagimę Gintarę. Apie darbą su vaikais nenorėjau net galvoti, tad pirmąja rimtesne darboviete tapo tuo metu žinoma komercinių prekių parduotuvė. Tai buvo pirmieji mūsų šalies atgautos nepriklausomybės metai (1991 m.).

Vėliau, jau paauginus sūnų Vilių, įsidarbinau Darbo biržoje (dabar - Užimtumo tarnyba), o po metų buvau paskirta Informacinio centro vadove. Čia išdirbau apie šešerius metus.

Pagaliau atėjo kūrybinis laikotarpis - „GA fotostudijos“ etapas, trukęs apie penkerius metus. Fotografija visada buvo mano aistra. Namuose - ištisos albumų lentynos, sienos nukabinėtos šeimos ir vaikų nuotraukomis.

Būtent dirbdama fotostudijoje pradėjau rūpintis ir klientų įvaizdžiu - tvarkiau plaukus, pagrimuodavau. Jaučiau, kad šioje srityje man trūksta žinių ir profesinį išsilavinimą patvirtinančių dokumentų.

Taip atsirado kosmetikų-vizažistų mokymo kursai Klaipėdos darbo rinkos mokymo centre. Viskas buvo labai įdomu, man puikiai sekėsi. Įgijau naują profesiją, pradėjau dirbti grožio salone. Dalyvavau daugybėje seminarų, kursų.

Po kiek laiko įvairios mokymo įstaigos jau kvietė mane kaip dėstytoją - turėjau ne tik profesinį išsilavinimą, bet ir pedagoginį, tai liudijo atitinkami dokumentai.

Kas paskatino jus rinktis grimo dailininkės kelią?

Nuo 2013-ųjų jau daugiau nei dešimtmetį gyvenu teatru.

Niekada negalvojau, kad ilgai užsibūsiu teatre. Buvau priimta metams pusei etato.

Nenorėjau ir grimo dailininkės pareigų - man buvo baisu dėl atsakomybės. Ir tada pasikviečia mane pokalbio buvusi teatro vadovo pavaduotoja Inga Gelžinytė ir ištaria lemtingus žodžius: teatrui manęs labai reikia! Tada aš visiškai „išskydau“. Pasitikėjimas manimi sustiprino atsakomybės jausmą, norą mokytis, tobulėti, keisti nusistovėjusią tvarką, formuoti naują grimo komandą.

Neužtenka į teatrą tik ateiti kaip į ofisą, atidirbti ir išeiti. Teatru reikia gyventi, jį matyti, jausti, užuosti…

Žinojau, ko noriu, ką reikia keisti. Man buvo ir yra svarbus mikroklimatas darbe, darbuotojų profesionalumas, noras tobulėti ir, svarbiausia, - meilė teatrui. Užtekdavo žmogui, atėjusiam į teatrą dirbti, užduoti keletą klausimų - iškart suprasdavau, ar jis ilgai užsibus. 

Neužtenka į teatrą tik ateiti kaip į ofisą, atidirbti ir išeiti. Teatru reikia gyventi, jį matyti, jausti, užuosti… Pykti, nusivilti, neapkęsti, atleisti, džiaugtis, mylėti… Visa spalvų ir jausmų paletė. Kaip gyvenime… Kaip su mylimu žmogumi…

Kaip pasikeitė jūsų darbas bėgant metams, o gal teatras keitėsi kartu su jumis?

Atėjau dirbti dar į senąjį, nerekonstruotą teatrą. Prisimenu, einu į tą ilgai lauktą pokalbį, lipu laiptais į grimo kambarį, žiūriu į laiptinės lubas, sienas... Baisios, nusilupinėjusios... Viskas apšepę. Teatras turėjo netgi savo specifinį kvapą.

Grimo kambarys nebuvo geresnis: neaiškios žalios spalvos sienos, apkabinėtos spektaklių plakatais, nusidėvėję baldai, grimo stalai su senomis lemputėmis. Makiažo priemonių daug, bet jos - prastos kokybės; pieštukai sukišti į putų polistirolą, kuris nuo laiko jau nebe baltas, o kažin kokios spalvos... Pirmasis įspūdis - siaubas!

Vienintelis daiktas, kuris mane iš karto sužavėjo, buvo grimo kėdė - tikras antikvaras: tvirta, sunki, juodos odos, su porankiais, kilnojamu mechanizmu, dekoruota metalinėmis kniedėmis. Būtent prie jos atlikau savo praktinę užduotį. Vėliau ši kėdė tapo neatsiejama mano darbo teatre dalimi. Nors rekonstruojant teatrą buvo prašoma atsisakyti senų daiktų, jos atsisakyti negalėjau - ji man visada buvo ir tebėra nebyli teatro istorijos dalis.

Šių dienų teatras - modernus, naujas, gražus. Technologijos - vienos geriausių ne tik Lietuvoje. Keičiasi ir teatro repertuaras, spektaklių metu visapusiškai išnaudojamos scenos galimybės. Tokie pastatymai reikalauja ir visų Pastatymų tarnybos padalinių tobulėjimo. Labai džiugu, kad teatras suteikia mums galimybių mokytis ir augti kaip profesionalams.

Ką savo darbe labiausiai mėgstate?

Nors tai ir sudėtingiausia, bet, ko gero, įdomiausia - naujo spektaklio kūrybinė kelionė: nuo pirmojo pristatymo iki premjeros. Viskas, kas telpa tarp šių dviejų taškų - ne tik scenos atlikėjų, bet ir visos Pastatymų tarnybos bendras intensyvus darbas. 

Susitikimai su spektaklio dailininkais, eskizų analizavimas, medžiagų ir priemonių paieškos, jų užsakymai, perukų, aksesuarų kūrimas, pirmieji matavimai, bandymai prie scenos apšvietimo, reklaminės fotosesijos - visa tai virsta ne tik rutina, bet ir kūrybiniu nuotykiu. Ir galiausiai - premjera. Tai šventė ne tik žiūrovams, bet ir mums, visai teatro kūrėjų komandai.

Gastrolės - dar viena neatsiejama teatro gyvenimo dalis. Ypač įdomu keliauti į kitas šalis. Kartu su spektakliais pristatome savo teatrą ir Lietuvą kitų šalių žiūrovams, o sykiu parsivežame naujų žinių, įspūdžių ir profesinės patirties.

Kurie spektakliai ar pastatymai labiausiai įsiminė? Kodėl?

Pirmiausia į galvą atėjusi mintis - šokio spektaklis „Altorių šešėly“, pastatytas pagal V. M. Putino psichologinį romaną. Tuo metu dar nedirbau grimo dailininke, tačiau jau dalyvavau visame spektaklio kūrybiniame procese. Tai buvo daugiau nei šokio spektaklis - tai buvo gyva mūsų mokyklų literatūros programos dalis, dažna lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino tema.

Choreografas Aurelijus Liškauskas kiekvienam romano personažui ypač taikliai parinko baleto trupės šokėją - personažai tarsi atgijo scenoje.

Viskas buvo taip išjausta, išgyventa, taip tikra, kad kiekvieną kartą, stebėdama spektaklį ir dirbdama prie jo užkulisiuose, ir verkiau, ir skaičiau, ir iš naujo pažinau šį romaną.

Dar vienas įsimintinų pastatymų - Richardo Wagnerio opera „Skrajojantis olandas“, atlikta senajame Klaipėdos elinge. Apie šį pastatymą - jo atsiradimo istoriją, sunkias, daug ištvermės pareikalavusias repeticijas, įspūdingą vaizdą, sklindantį tarp metalinių elingo konstrukcijų ir vandens - jau daug rašyta ir rodyta.

Bet vis dar noriu pasakyti viena: tokie pastatymai kiekvieną kartą sukelia grandiozinį pasididžiavimo jausmą - pasididžiavimo savo teatru ir jame dirbančiais žmonėmis.

Ar yra personažas, kurį kurdama patyrėte didžiausią iššūkį?

Kiekvienas ryškesnis spektaklio personažas kūrybos procese kelia ir iššūkį, ir baimę. Kvazimodas „Paryžiaus katedroje“, Pinčiukas „Velnio nuotakoje“, Aristėjas (Plutonas) „Orfėjuje pragare“, Senė „Lokyje“, Agata Trančbul „Matildoje“ - kiekvienas jų reikalavo vis kitokio, unikalus požiūrio.

Kuriant naują spektaklį, bendrauju su režisieriumi ir dailininku, stengiuosi pajusti būsimo pastatymo atmosferą, įsiklausyti į spektaklio nuotaiką. Pradedu mintyse dėlioti personažų vaizdinius. Ne visada grimas gali būti visiškai identiškas dailininko pateiktam eskizui - tenka prisitaikyti prie aktoriaus veido bruožų, individualių savybių, netgi vidinės laikysenos.

Didžiausi kūrybiniai ieškojimai vyksta repeticijų metu - tai laikas, kai leidžiama klysti, bandyti, ieškoti. Kiekvienas sprendimas gimsta per dialogą, per praktiką, per nuolatinį tobulinimą.

Kaip tikrai klaipėdietei man visada artimiausi tie projektai, kurie dedikuoti Klaipėdai ir jos istorijai. Išskirčiau baleto projektą „Klaipėda vakar, šiandien, rytoj“, oratoriją „Sakmė apie Memelburgą“, istorijų operą „Klaipėda“. Tai kūriniai, kurie ne tik menine forma, bet ir dvasine prasme sujungė mane su šiuo miestu, jo istorija ir žmonėmis.

Ar savo darbe naudojate kokias nors kūrybines paslaptis ar triukus, kurių niekam neatskleidžiate?

Kiekviena profesija turi savo paslapčių. Tam ir reikalinga darbo patirtis - kad žinotum, kur ir ką gali panaudoti, kuo ir ką gali pakeisti. 

Čia kaip kulinarijoje (maisto ruošime) - kai jauti tą „kažką...“, gali tik spėlioti, bet tiksliai įvardyti negali... Tada atsidarai grimerinėje šaldytuvą, pilną grimo priemonių, ir jau mintyse kuri „receptuką“... Taigi turiu ir aš savo slaptų „prieskonių“...

Kokius žinomus menininkus jums teko grimuoti? Kokie susitikimai paliko didžiausią įspūdį?

Per visus darbo teatre metus teko sutikti išties daug žinomų menininkų. Tai - Lietuvos ir užsienio šalių operos dainininkai, baleto šokėjai, aktoriai, televizijos ir radijo laidų vedėjai, popmuzikos atlikėjai, politikai.

Visgi noriu išskirti vieną ypatingą susitikimą, palikusį didžiausią įspūdį - 2017 m. minint 30-ąjį Klaipėdos muzikinio teatro ir festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ gimtadienį, man teko garbė grimuoti pagrindinę koncerto viešnią - Violetą Urmaną.

Kaip pavyksta derinti kūrybinį darbą ir šeimos gyvenimą?

Su vyru santuokoje esame jau 35-erius metus. Užauginome du puikius vaikus.

Dukra Gintarė - meilės emigrantė. Studijuodama Danijoje susipažino su savo būsimu vyru. Jis - pilotas, tad kur tik antrajai pusei tekdavo mokytis ar dirbti, ten Gintarė vykdavo kartu. Šiuo metu ji gyvena ir dirba Škotijoje, Edinburge. Čia gimė mūsų anūkas Oliveris: pusiau danas, pusiau lietuvis, bet gimęs Škotijoje.

Sūnus Vilius - paveldėjęs mano polinkius. Dabar jis taip pat dirba teatre - tik su šviesomis, ir Vilniuje. Mūsų šeima neretai mus švelniai pašiepia, kad susitiko du „teatriniai“, tai ir kalbos visos apie teatrą (juokiasi).

Jūsų gyvenimo credo?

Jei dirbti, tai dirbti… Jei švęsti, tai švęsti! Mano gyvenimo šūkis: „Gyvenimas - mekenimas. Jei nemekensi, tai negyvensi!“ Juokingai skamba, bet šituose žodžiuose yra tiek daug gyvenimo tiesos... Dažnai mes taip giliai kapstomės, „ieškome sliekų“ ten, kur jų tiesiog nėra. Aš pati - ne išimtis! 

Tada tampame irzlūs, pikti, nesuprasti… Kai tokiais tampame, nebesiseka nei darbe, nei namuose, išnyksta kūrybiškumas. Tokiu metu būtina išmokti sau pasakyti - stop! Reikia pertraukos, reikia save perkrauti. Kartais tokiu atveju gelbėja pabėgimas nuo visko ir visų, o kartais atvirkščiai - susitikimas su draugais, šventės.

Kūrybiškumas, noras įgyvendinti kilusias mintis, lydi mane visą gyvenimą. Jei darysiu šventę, darysiu tokią, kokios noriu ir kokią įsivaizduoju. Jei mūsų namuose Velykos, tai bus dekoruoti ne tik namai, bet ir kiemas… Jei savo namuose organizuoju Pasaulinę cepelinų dieną, tai liaudiški motyvai atsispindės ir dekoracijose, ir aprangoje. 

Jei ne grimo dailininkė, ko gero, būčiau švenčių organizatorė. Ruoštis šventei, ją sukurti, suteikti džiaugsmo aplinkiniams man yra labai svarbu.

Tokiais atvejais gelbėja teatro patirtys. Paruošę namus, su vyru patys liaudiškai apsirengiame, užsileidžiame garsiai „Ant tėvo dalgio ašmenų…“ ir šokame, improvizuojame… O jau būna tiek juoko! Argi tai ne mekenimas?

Jei ne grimo dailininkė, ko gero, būčiau švenčių organizatorė. Ruoštis šventei, ją sukurti, suteikti džiaugsmo aplinkiniams man yra labai svarbu. Kartu vyksta grįžtamasis ryšys. Duodi emocijas kitiems ir sykiu pati jas gauni.

Šeimos, draugų šventėms, jų pasiruošimui skiriu labai daug laiko. Pamenu, jog metus laiko lankiau pilvo šokio repeticijas tam, kad padovanočiau šokį vyrui 40-mečio proga. Ir padovanojau (juokiasi). Išsaugojau paslaptį, pasiruošiau taip, kad manęs neatpažino ne tik draugai, bet ir vyras. 

Jam tai buvo staigmena. O juokingiausia tai, kad vienas šeimos draugas, galvodamas, kad šoka kviestinė šokėja, man net įbruko kupiūrą...