„Tai gal ir gerai, kad tas gyvenimas „biškį debilavots“ yra“
(3)Paklausiu citata iš filmo „Pietinia kronikas“ - ar gyvenimas yra „debils“?
Nežinau, kartais atrodo, kad jis tikrai yra „debils“.
Bet kartais tas „debils“ padaro ir teisingų, labai malonių ir net labai išmintingų sprendimų.
Man dažnai atrodo, kad viskas gyvenime vyksta atsitiktinai, vieni atsitiktiniai debilizmai.
O paskui supranti, kad nė vienas atsitikimas nėra atsitiktinis.
Tai gal ir gerai, kad tas gyvenimas „biškį debilavots“ yra.
Kaip suprantu, nesistengiate gyvenimo per daug kontroliuoti, laikyti jo vadeles savo rankose? Pasiduodate likimo provokacijoms?
Jo, man atrodo, esu deterministas šiek tiek. Man atrodo, kad gyvenimo scenarijus jau yra parašytas. Vienu keliu eisi ar kitu - vis tiek atsidursi ten, kur turi būti.
Su tokiu tikėjimu gal kažkiek yra lengviau gyvent.
Filmas „Pietinia kronikas“, kuriame sukūrėte pagrindinį Rimanto vaidmenį, muša kino lankomumo rekordus Lietuvoje. Tapote žvaigžde. Ar atpažįsta žmonės gatvėje, ar prašo nusifotografuoti kartu?
Nelabai turiu laiko aš dabar tom gatvėm vaikščioti. Išeinu iš teatro tik nebent suvaidinti spektaklį kitame teatre, duoti interviu, pavalgyti arba pamiegoti. Bet jaučiu tuos žvilgsnius.
Pavyzdžiui, aš pats nevairuoju, stoviu viešojo transporto stotelėj, laukiu autobuso. O šalia toj stotelėj didžiulis filmo plakatas ir mano veidas.
Kaip jaučiatės?
Šiek tiek keista.
Apsimetat, kad nepažįstat to bičo plakate?
Jo, iš tikrųjų apsimetu, kad nepažįstu. Stengiuosi nežiūrėt.
Bet jo, to dėmesio tai iš tikrųjų labai daug, labai padaugėjo. Kasdien gaunu žinučių po 20-50 su įvairiausiom padėkom, atsiliepimais, nuomonėm apie filmą.
Sakyčiau, įvyko toks dėmesio sprogimas. Aš tokio tikrai nelaukiau.
Visgi turbūt jautėte, kad filmas pavyko?
Kadangi pati Rimanto Kmitos knyga jau buvo bestseleris - tai tikėjome, kad filmas sulauks didžiulio dėmesio iš knygos gerbėjų.
Bet, kad filmas taps „brendu“, reiškiniu... Tai daugiau, nei tikėjomės, ir tai rodo, kad tikrai geras filmas pavyko.
Kai manęs žmonės klausdavo, ar geras bus filmas, ar negeras, sakiau: „Jeigu jame atsispindės bent 50 proc. meilės, kiek buvo įdėta filmuojant - tai filmas tikrai bus sėkmingas.“
Dabar galiu sakyti, kad bent jau 80 proc. jis tikrai atsispindi.
„Kad filmas taps „brendu“, reiškiniu... Tai daugiau, nei tikėjomės, ir tai rodo, kad tikrai geras filmas pavyko.“
Šiuo metu kuriate pagrindinį vaidmenį Klaipėdos dramos teatro spektaklyje „Mane vadina kalendorium“. Premjera jau vasario 14-15 d. Kas tai per vaidmuo?
Mano kuriamas personažas Oskaras - miesto keistuolis. Jis gyvena su savo 80-mete pensininke mama. Knygoje duodama suprasti, kad jis turi kažkokį sutrikimą, kažkokį sindromą. Nėra aišku, kokį. Galbūt iš autizmo spektro ar pan.
Knyga prasideda nuo to, kad Oskaras įsimyli vieną merginą, bet bijo paklausti jos vardo, todėl išmoksta visus vardus - visą kalendorių, kiekvienos dienos vardadienius. Visa tai vien dėl to, kad tarp tų vardų bus ir jos vardas.
Bet išmokęs atmintinai kalendorių, jis supranta, kad jau nebenori žinoti jos vardo, nes kai kurie vardai - tokie negražūs, kad tai jam nežmoniškai sužeistų širdį. Per visą kūrinį Oskaras stengiasi nesužinoti jos vardo.
Kadangi Oskaro mama yra pensininkė ir jisai pats niekur nedirba, neturi pinigų - miestelio pastorius duoda jam užduotį kasdien rašyti dienoraštį.
Kiekvieną savaitę jis gauna svarbų žodį, apie jį galvoja ir ta tema rašo ir rašydamas sukuria nuostabius dalykus: sriubos virtuvę, labdaros organizaciją, teatrą.
Jis pats nesąmoningai pradeda gelbėti kitus žmones, vienišiems žmonėms sukuria bendruomenę, tampa ausimi tiems, kas neturi su kuo pakalbėti.
Šis spektaklis - tai Oskaro asmenybės augimo istorija.
Skamba kaip labai sudėtingas vaidmuo.
Taip, šis vaidmuo iš tikrųjų labai sudėtingas. Tikrai yra sudėtinga suvaidint tyrą ir nesuteptą žmogų.
Tą patį gali pasakyti ir apie Rimanto personažą filme „Pietinia kronikas“.
O spektaklis dar ir ilgas, reikalaujantis ir fizinio, ir psichologinio, dvasinio pasirengimo.
Kiekvienas vaidmuo aktorių augina, kokį augimo postūmį Oskaro vaidmuo jums suteikia? Ką atradot jame kaip aktorius?
Tikrai kiekvienas vaidmuo augina, palieka pamokas, nori to ar nenori.
Tik aš tas pamokas dažniausiai suvokiu tiktai jau išėjus premjerai ir praėjus keliems spektakliams po jos.
Besiruošdamas premjerai dar vaidinate ir kituose spektakliuose, kituose teatruose. Nekyla vidinis konfliktas, sunkumai pereiti nuo vieno personažo prie kito?
Tai yra profesionalumo klausimas.
Nekyla. Kai spektaklis jau daug kartų vaidintas, galiu iki pat paskutinės minutės, prieš įžengdamas į sceną kažką kalbėti, juokauti, „durniuoti“. Bet vos įžengiu į sceną, tarsi paspaudus mygtuką, jau aš esu ne aš, o personažas.
Vaidmenys manęs neužvaldo. Man atrodo, kad visa mūsų jaunesnioji aktorių karta šiek tiek sveikiau žiūri į šitą profesiją.
Juk nėra sveika įsileisti į savo vaidmenį tiek, kad jis persikeltų į gyvenimą.
Spektaklis pasibaigia, išeinu iš teatro ir namuose jau valgau vakarienę tokią, kokią aš pats, o ne mano personažas mėgsta.
Jeigu jums reikėtų rinktis: teatras ar kinas, ką pasirinktumėte?
Niekada nežinodavau, kaip atsakyti į šitą klausimą. Galvojau, kad tiktai tada, kai atsidursiu tokioje situacijoje - tada ir įvyks tas pasirinkimas.
Ir iš tikrųjų neseniai turėjau tokią situaciją.
Gavau pasiūlymą filmuotis užsienyje, kurti pagrindinį vaidmenį seriale. Buvo siūlomas didžiulis honoraras, produktas - taip pat labai geras.
Bet dėl jo būčiau iškritęs iš teatro mažiausiai pusmetį.
Dabar kas mėnesį vaidinu vidutiniškai 10 spektaklių, tai per pusmetį iškristų 60 spektaklių.
Tai reiškia, kad aš sugriaučiau tiltus su visais teatrais.
Visa taip ilgai ir sunkiu darbu statyta bazė būtų sunaikinta.
Pasirinkau nevažiuoti ir pasilikti Lietuvoje. Ir agentas man pritarė, kad neapsimoka dėl vienkartinio projekto taip rizikuoti.
Man atrodo, kad taip pasirinkau dar ir todėl, kad mano širdis yra labiau teatre.
Man atrodo, kad ir vaidinti iš tikrųjų išmoksti tik teatre, nes teatras niekada nesustoja.
Kai pradedi, turi eiti iki galo. Gali kartotis, bet sustabdyti negali.
Klaipėdos dramos teatro aktorius esate nuo 2023-iųjų. Kas paskatino persikelti į pajūrį iš Vilniaus, kur baigėte aktorystės studijas ir pradėjote savo kelią?
Aš šiaip tai nepersikėliau, dabar nuomojuosi būstą ir Vilniuje, ir Klaipėdoje.
Daugiau būnu Vilniuje, nes ten vaidinu gal 10 skirtingų spektaklių. Klaipėdoje dabar repetuoju trečią vaidmenį.
Kai reikia vaidinti spektaklyje ar vyksta repeticijos - tai daugiau laiko būnu čia. Tai taip ir lakstau pirmyn-atgal.
Oficialiai esu Klaipėdos dramos teatro aktorius, čia yra mano kūrybiniai namai.
Tai kuo priviliojo jus Klaipėdos dramos teatras?
Baigęs studijas turėjau daug darbų Vilniuje ir neieškojau stabilios vietos, kur įsidarbinti. Mano kursiokė Digna Kulionytė atvažiavo į Klaipėdą iš karto.
Praėjus keleriems metams režisierius Jokūbas Brazys Klaipėdos dramos teatre buvo pakviestas sukurti spektaklį „Storas sąsiuvinis“, o aš jame vaidinti.
Šis spektaklis mums labai gerai pavyko.
Po to atvažiavome į festivalį „TheAtrium“ vaidinti „Žuvėdrą“. Po to buvo toks pasibuvimas, per kurį teatro vadovas Tomas Jočys priėjo prie manęs ir pasiūlė atvykti dirbti.
Per vasarą pagalvojau, pasižiūrėjau teatro repertuarą ir nusprendžiau pasiūlymą priimti.
O kodėl ne?
Kokia jūsų nuomonė apie Klaipėdos dramos teatrą ir apie Klaipėdos miestą dabar?
Klaipėdos dramos teatro repertuaras - labai stiprus. Man atrodo, kad tai viena geriausių vietų Lietuvoje tiems, kurie ieško meninės kokybės.
Plius dar mano mokytojas Darius Meškauskas dirba čia, tai man dar ir paskaitėlių praveda. Čia taip, juokais.
O kalbant apie Klaipėdos miestą galiu pasakyti, kad čia vasarą tiek pat „faina“, kiek niūru žiemą.
Klaipėda yra vasaros miestas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą