„Į laivą atskrido balandis. Mes jam padėjome vandens ir jis pas mus gyveno kelias dienas, o išskrisdamas paliko kiaušinį.
Mūsų laivą jis susirado paklusęs gamtos šauksmui. Gaila, balandžiukas taip ir neišsirito. Bet grįžus po to reiso kapitono antrasis padėjėjas pranešė susilaukęs naujagimio. Vadinasi, balandis ne šiaip sau padėjo kiaušinį mūsų laive“, - pasakojo P. Jankauskas.
Kalbiname tolimojo plaukiojimo kapitoną Petrą Jankauską.
Iš kur esate kilęs, iš kokios šeimos?
Gimiau ir iki penkerių metų gyvenau Kretingos rajono Vydmantų miestelyje, o vėliau persikraustėme į Telšių rajono Viešvėnų miestelį, ten baigiau vidurinę mokyklą.
Tėvai buvo darbininkai, ne jūrininkai. Mama dirbo pašte. Buvo tolimų giminaičių iš mamos pusės, dirbusių laivų statybos, laivų remonto srityje. Turiu du brolius ir seserį. Vienas brolių yra kariškis, dirba Karinėse jūrų pajėgose.
Kodėl nusprendėte būti jūrininku?
Ypač sužavėjo Aloyzo Každailio knyga „Laivai ir jūrininkai“. Aš skaičiau pirmą leidimą, o savo vaikams nupirkau antrą, tikėjausi, kad kuris nors ir iš jų irgi norės būti jūrininku.
Prasidėjus Sąjūdžiui, pertvarkos laikotarpiu Telšių rajoninis laikraštis išspausdino straipsnį apie pirmą Klaipėdos uosto kapitoną Liudviką Stulpiną, kilusį iš Telšių rajono (Telšių apskrities Jomantų kaimas - aut. past.) Pradėjau domėtis, kas jis toks buvo. Važiavome su dviračiais pasižiūrėti į tą vietovę, iš kurios jis buvo kilęs. Tada neradome tikslios vietos, dabar ji yra pažymėta, o Telšių mieste jam pastatytas paminklas.
Tai irgi prisidėjo prie mano sprendimo būti jūrininku. Pradinių klasių auklėtojos pavardė buvo panaši - Stulpinskienė, vidurinėje mokykloje auklėtojas buvo Stulpinas. Gal ir tokie mistiški sutapimai pastūmėjo mane domėtis laivyba (juokiasi).
Buvau nusprendęs po 9 klasių stoti į Klaipėdos jūreivystės mokyklą, bet kaip tik tuo metu panaikino priėmimą po 9 klasių. Teko baigti vidurinę mokyklą. 1993 metais vežiau dokumentus į Klaipėdos universitetą, bet atsidūriau Lietuvos aukštesniojoje jūreivystės mokykloje. Tada ir pradėjau savo jūrinį kelią.
Kada ją baigėte, kiek metų mokėtės?
Baigiau 1996 metais. Paskui dar metus mokiausi toje pačioje mokykloje, nes buvau baigęs laivavedybos su teise valdyti laivo jėgaines studijas, o po metų baigiau jūrų laivavedybą. Paskui dar kartą įstojau mokytis, kad gaučiau aukštąjį išsilavinimą, kai mokykla tapo Klaipėdos universiteto Lietuvos jūreivystės instituto kolegija. Iš viso prasimokiau penkerius su puse metų.
Po to dar tęsiau studijas Klaipėdos universiteto Jūrų technikos fakultete, kad gaučiau universitetinį išsilavinimą. Sudėtinga buvo suderinti reisus ir jūrų transporto magistrantūros studijas, bet jas baigiau.
Kur atlikote pirmą praktiką?
Pačią pirmą praktiką po pirmo kurso atlikau Nemuno upių laivininkystėje. Buvo labai smagi ir įdomi praktika vilkike, kuris Klaipėdos uoste stumdė nesavaeiges baržas, perplukdė plaukiojančiuosius kranus iš vieno terminalo į kitą. Aptarnaudavome tos laivininkystės laivus, kurie čia atplaukdavo.
Kai aš atlikau praktiką, dar buvo gana aktyvus eismas, daug krovinių, o paskui visa tai išnyko. Dabar matau, kad laivyba Nemuno upe vėl po truputį atsigauna ir ja vėl pradedami gabenti kroviniai.
Kitą praktiką atlikau laivininkystės kompanijoje „Vortika“, turėjusioje upė-jūra tipo krovininį laivyną. Tada jau patekau į Baltijos, Šiaurės jūras, jau patyriau tai, ką reiškia dirbti jūroje. Tas darbas man labai patiko. Laivų įgulos buvo smagios, kapitonai puikūs, tai dar labiau sustiprino mano norą tapti jūrininku.
Jūros liga nesirgote?
Pirmą kartą sirgau, nebuvau tarp tų, kurie nesirgo. Tada stipriai pasupo mus tuose upė-jūra laivuose. Paskui pripratau.
Koks buvo pirmas laivas, kai pradėjote dirbti?
Iš pradžių buvau įsidarbinęs Karinėse jūrų pajėgose: dirbau ir šturmanu, ir vairininkų skyriaus vadu, ir katerio vadu. Tada buvo tas laikotarpis, kai Lietuvoje įmonės mažino savo veiklą, kai kurios bankrutavo, minios jūrininkų neturėjo darbo. Visi ėjome ten, kur priėmė, reikėjo už kažko kabintis, kad galėtum dirbti bent arti jūros.
Kokiuose Karinių jūrų pajėgų laivuose jums teko tarnauti?
Fregatoje „Aukštaitis“, kurios seniai nebėra, ir truputį laive „Sūduvis“, kuris dabar stovi Danės upėje kaip muziejus. Teko dalyvauti jį parplukdant iš Vokietijos į Lietuvą, buvau pirmosios jo įgulos narys. Dabar man smagu jį matyti stovintį prie Danės krantinės.
Kodėl išėjote iš Karinių jūrų pajėgų?
Vienas dalykas, atlyginimas nebuvo didelis, be to, buvo pasiekta riba, kai aukščiau karjeros laiptais kilti nebegalėjau, o kitas dalykas - norėjosi save realizuoti jūroje, dirbti tą darbą, kuriam taip ilgai ruošiausi.
Kur tada įsidarbinote?
Bandžiau darbintis „Lietuvos jūrų laivininkystėje“. Būtų priėmę, bet nepatiko jos sąlygos. Man pasakė, kad įdarbins tik vienam 6 mėnesių kontraktui. Vienas pažįstamas patarė nueiti į „Limarko“ laivininkystės kompaniją, nes ji įdarbina sudarydama nuolatines darbo sutartis. Taip aš ir atsidūriau šioje laivininkystėje 2007-aisiais ir dirbu joje jau 18 metų.
Kuriais metais tapote kapitonu?
Kapitono diplomą gavau gana anksti, 2013-aisiais, bet eiti tokias pareigas pradėjau 2018 metais, o iki tol visą laiką dirbau kapitono vyresniuoju padėjėju.
„Popieriniu“ kapitonu gali tapti gana greitai, o kol tave juo paskiria, kartais praeina nemažai laiko.
Kodėl taip ilgai nebuvote paskirtas kapitonu?
Tuo metu laivynas mažėjo, buvo didžiulis gerų kapitonų perteklius. Norėjau keisti darbovietę, bet kitur būtų tekę pradėti beveik viską nuo pradžios. „Popieriniu“ kapitonu gali tapti gana greitai, o kol tave juo paskiria, kartais praeina nemažai laiko. Reikia, kad atsirastų vieta, kompanija turi norėti paskirti tą asmenį kapitonu, pasitikėti juo.
Įsimintinas buvo reisas „Limarko“ laivininkystės laivu „Uranus“, kai jis apiplaukė pasaulį.
Koks reisas labiausiai įsiminė?
Įsimintinas buvo „Sūduvio“ plukdymas į Lietuvą per uraganą Anatolijų. Laivas medinis, viskas braška. Banga jį pakelia, matome visą Klaipėdą, nuleidžia - tik vandenį ir daugiau nieko.
Įsimintinas buvo reisas „Limarko“ laivininkystės laivu „Uranus“, kai jį pradėjome Pirėjuje (Graikija), o baigėme Odesoje (Ukraina).
Laivas apiplaukė pasaulį. Daugiausia gabenome žuvis. Pasikrovėme Mauritanijos zonoje ir plaukėme į Centrinę Afriką, joje paėmę krovinį gabenome į Korėjos Pusano uostą, paskui plaukėme į Kiribačio salyną, ten paėmėme tuno krovinį ir plukdėme į Ekvadorą, o iš ten pasikrovę bananų - į Odesą.
Be uragano Anatolijaus, esate pakliuvęs dar į kokius nors štormus?
Kai dar buvau kapitono vyr. padėjėju, Atlanto vandenyne patekome į tropinį cikloną. Į patį jo vidurį nepapuolėme, kapitonas taip apskaičiavo, kad jis tik truputį mus užkabino, bet vis tiek gana smagiai mus pasiūbavo. Baisu ir pagalvoti, kas būtų buvę jo centre.
Kuo pasižymi tropiniai ciklonai?
Būna įvairiai. Vieni perauga į vadinamuosius tornadus, kurie siaubia JAV pakrantes. Kiti susiformuoja Atlante ir slenka Karibų baseino link. Sunki užduotis tenka kapitonui, kai reikia apsispręsti, kaip juos apeiti ar sustoti ir tikėtis, kad prognozė teisinga.
Prognozės buvo ypač nepatikimos kovido pandemijos metu, kai mažiau skraidė lėktuvų, plaukė laivų, mažiau duomenų buvo gaunama apdoroti. Pavyzdžiui, nurodoma, kad bangos bus 4 metrų aukščio, o realiai jos būdavo didesnės.
Koks buvo jūsų reisas, iš kurio neseniai grįžote?
Anksčiau gal buvo daugiau romantikos, o dabar aš apie reisus manau taip: jeigu nieko neįvyko, viskas klostėsi sėkmingai, buvo įprasta rutina, vadinasi, reisas buvo labai geras. Po jo būnu labai laimingas, norisi dirbti toliau, nes manau, kad viską darau teisingai.
Pastarajame mano reise žiemą, kuris truko keturis mėnesius ir kelias dienas, nieko sudėtingo nebuvo. Plaukėme įprastomis vadinamosiomis šaudyklinėmis fiderinėmis linijomis tarp Europos ir Afrikos uostų, dažniausiai tarp Ispanijos Valensijos, Barselonos ir Alžyro, gabenome standartinius krovinius konteineriuose. Perėjimai buvo trumpi, uostuose stovėjome trumpai. Viduržemio jūra buvo audringa, bet su tuo turi susitaikyti.
Kas pasikeitė laivyboje nuo tų laikų, kai jūs pradėjote dirbti, iki dabar?
Dirbantiems jūroje reikalavimai didėja: reikia laikytis žaliosios politikos, vartoti švaresnį kurą ir t. t. Mūsų laivai turi atitikti tam tikrus standartus, kad užsakovas norėtų jais gabenti krovinį. Galbūt tai daugiau kompanijos iššūkis, o mes turime vykdyti visas pertvarkas laive, pradėti dirbti su nauja įranga.
Be to, pasikeitė darbo tempai, atsirado labai didelis biurokratinis aparatas. Turi sugaišti labai daug laiko laive atlikdamas fizinį patikrinimą, ilgai sėdėti prie kompiuterio atsakinėdamas į laiškus, siųsdamas dokumentus elektroniniu paštu, bet yra uostų, kurie nori gauti dar ir popierinius variantus. Buvo sakoma, kad kai atsiras kompiuteriai, bus mažiau darbo, bet jie, man atrodo, padvigubino darbo krūvį.
Kokie uostai reikalauja dar ir popierinių dokumentų?
Paprastai Afrikos uostai. Europos uostai tik paprašo jūreivio deklaracijos ir įgulos sąrašo. Afrikos uostai dažniausiai reikalauja labai daug, viso kalno dokumentų. Agentūra, muitinė, pasieniečiai, migracijos, saugumo tarnybos, karantino gydytojai ir kt. reikalauja atskirų dokumentų, tam reikia nemažai popieriaus.
Ar daug šalių ir uostų esate aplankęs per beveik 30 darbo jūroje metų?
Šalių ir uostų daug aplankiau. Bet kaip sakoma, visur buvau, o kartu ir niekur nebuvau. Būna tokių reisų, kai laivas per mėnesį į tą patį uostą užsuka po kelis kartus, bet nebūna laiko išeiti į krantą, visą laiką atima įvairūs reikalai.
Ant krantinės išlipi apžiūrėti laivo korpusą, o kaip atrodo tas miestas, ir nepamatai. Mieste pabūni, kai atskrendi pradėti reisą, išeini pasivaikščioti ir baigdamas reisą, kai „nusirašai“ iš laivo, o skrydis būna kitą dieną.
Ko jūs kaip kapitonas negalite pakęsti laive?
Labiausiai tai netvarkos. Norisi, kad viskas būtų sustyguota, kad švartuotė būtų tvarkinga. Pasitaiko, kad įgulos narys pateikia neteisingą informaciją, su klaidomis, reikia po dešimt kartų taisyti. Sakau jam: ar tau negaila medžio, kurį nukirs, kad tiek man popierių neši?
Šiuolaikinis jūrininkas yra sudėtingesnė asmenybė. Jis žino, kas jam privalu daryti, ir samprotauja taip: už tai man nemoka, tad to nedarysiu.
Ar skaičiavote, kiek Kalėdų ir Naujųjų metų sutikote be šeimos?
Gana nemažai. Šias Velykas sutikau namie, o per Kalėdas ir Naujuosius metus buvau jūroje. Namie per šias šventes būnu dažniausiai kas antri metai.
Kapitone, ar nesigailite, kad pasirinkote tokią specialybę?
Jeigu antrą kartą reikėtų rinktis, tikriausiai vėl ją pasirinkčiau. Iš mano grupės mokslus Jūreivystės mokykloje 1996 metais baigėme vienuolika ir beveik visi esame susiję su jūra - septyni yra žvejybos, krovininių laivų kapitonai, kai kurie jau mirę. Įstojo, žinoma, daugiau, bet nubyrėjo. Net paskutiniame kurse du nubyrėjo.
Ar pakankamai dėmesio skiriama jūriniam sektoriui Klaipėdoje?
Sakyčiau, tas dėmesys banguotas: kartais didesnis, kartis mažesnis. Jeigu Vilnius būtų Klaipėdoje, tai jo būtų labai daug. Yra valstybių, kurios neturi priėjimo prie jūros, o yra laivybos gigantės, o pas mus laivynas yra sumažėjęs ir jis gyvuoja tik entuziastų, tikinčių jo ateitimi, dėka.
Vyriausybė tarsi ir skiria dėmesio, bet nelaiko laivybos prioritetine sritimi. Kitos šalys labiau supranta tą krovinių gabenimo jėgą, kiek tai gali papildyti biudžetą.
Kas jums Klaipėdos mieste patinka ir kas ne?
Man patinka tai, kad jame yra uostas, laivai ir jūra. Miestas yra pagražėjęs, švarus. Nors, kai aš mokiausi, jis man ir tada buvo pakankamai patrauklus. Negalėčiau pasakyti, kad kas nors man nepatiktų.
Kokia jūsų šeima. Kiek turite vaikų?
Turiu sūnų, jis jau vedęs, yra statybų inžinierius, gyvena Klaipėdoje. Viena dukra studijuoja Vilniaus universitete, o kita yra trečios klasės gimnazistė, mokosi Plungės gimnazijoje. Dabar gyvenu ne Klaipėdoje, esu išsikėlęs gyventi į Plungės rajoną, bet uostamiestyje dažnai lankausi.
Koks jūsų hobis?
Kai buvau daug jaunesnis, nemažai skaičiau, piešiau, žvejojau. Dabar visa tai nuėjo į antrą planą, o pirmame - bitininkystė. Tas įdomus hobis atsirado gal prieš 7 metus.
Uošvis amžinatilsį turėjo didelį bityną. Jis jį išpardavinėjo, o senus avilius, kurių nenupirko, sako: vežkis pas save, prižiūrėsi, išgyvens - tai išgyvens, ne - tai ne. Ir jos išgyveno. Dabar turiu ir naujų avilių. Buvusių šeimų jau nebėra, jos yra atnaujintos.
Anksčiau su bitėmis jokių reikalų neturėjau, nelabai jas ir mėgau, išskyrus medų. O dabar tapau mini bitininku. Paprastai laikau 7-10 aviliukų ir bitininkauju. Esu tik mėgėjas, tai mano hobis. Įdomus bičių gyvenimas. Aš su jomis nesipykstu, gyvename draugiškai. Aš jų bijau, jos manęs - kad nenuspausčiau.
O kas prižiūri bites, kai jūs būnate jūroje?
Žmona prižvelgia. Dabar, kai esu grįžęs, pats darbuojuosi. Reikia daug kruopštaus ir atidaus darbo, kad viskas sektųsi.
Kokia jūsų svajonė?
Mane vilioja mistiniai kraštai. Traukia Antarktida, norėčiau pasiekti piečiausią tašką. Norėčiau ir aš, kaip juokaujama, į pasaulio kraštą nuvykti su meškere pažvejoti.
Petro JANKAUSKO asmeninio archyvo ir redakcijos archyvo nuotr.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą