Nuo jūreivio suvirintojo iki keleivinio kelto kapitono

Kiekvieno laivavedžio tikslas - tapti kapitonu. Tai pasiekti ne taip jau lengva, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kapitonas Olegas Zubel sako, kad yra daug gabių kapitono vyresniųjų padėjėjų, seniai galinčių būti kapitonais, bet tiesiog neturinčių galimybės dėl žmogiškojo faktoriaus. Jis kapitonu tapo, anot jo paties, jau senas, nors tokia galimybė jam buvo žadama kelerius metus.

"Didelėse užsienio kompanijose, kuriose aš dirbau, nemaža konkurencija. Geros algos, trumpi reisai, iš darbo niekas neišeina, tad nėra galimybės kilti karjeros laiptais. Be to, kapitonai ne visada parašo objektyvius įvertinimus karininkams ir vyr. mechanikams, t. y. įtakos turi žmogiškasis faktorius.

Trečias veiksnys - dažnai kompanijos kapitonais skiria savo žmones„, - “Vakarų ekspresui„ sakė O. Zubel. Labiausiai įsimintinas jo reisas - moteriai, suvalgiusiai bare sumuštinį, prasidėjo alergija. “Supratau esąs atsakingas už žmogaus gyvybę", - prisipažino jis.

Pasijuto išnaudojamas

O. Zubel 4,5 metų dirbo didžiausiame con-ro (konteinerinis ir ro-ro) laive, kurio ilgis - 296, o plotis - 38 metrai, gali gabenti iki 3 tūkst. TEU (sąlyginių jūrinių konteinerių) ir ro-ro krovinius, ėjo kapitono vyresniojo padėjėjo pareigas ir laukė, kol bus paskirtas kapitonu. Tai jam buvo žadama vos ne kiekvieną reisą, bet buvo apgautas.

„Niekas tame laive nenorėjo eiti kapitono vyr. padėjėjo pareigų, nes tai du laivai viename. Jame 13 ro-ro denių, o laivapriekyje ir laivugalyje dar konteineriai. Tikrai buvo ką ten veikti. Norėjau tame laive būti kapitonu, bet kompanija skyrė savo žmones, o mane tiesiog išnaudojo ir nedavė šansų. Deja, gana daug jūrininkų patiria tokius dalykus. Jei kas nors greitai lipa karjeros laiptais, tai arba jį lydi sėkmė, arba kas nors duoda jam kelią“, - sakė O. Zubel.

Didžiausias mokytojas - tėvas

Olegas gimė, užaugo, mokėsi, visą laiką gyvena ir, pasak jo paties, gyvens Klaipėdoje. Jo tėvas Sviatoslav Zubel irgi buvo kapitonas, plaukiojo įvairaus tipo laivais: ir su dideliais, ir su mažais, dirbo ofšoriniame sektoriuje. O sūnus po 9 klasių nusprendė mokytis Klaipėdos laivininkų mokykloje (dabar Pauliaus Lindenau mokymo centras) jūreivio suvirintojo amato, nes norėjo baigęs turėti specialybę, netgi dvi, - galėjo dirbti ne tik laive, bet ir suvirintoju krante.

„Jūrininko profesija man patiko nuo pat jaunystės, nes tėvas imdavo mane į vilkikus, kai grįžęs iš plaukiojimų su jais darydavo reisus pas mus uoste. Jis buvo vienas iš pirmųjų, pradėjusių dirbti su vilkikais. Pirmoji mano praktika, pirmas pojūtis, kas yra jūros liga, kai išplaukėme už uosto vartų ir gelbėjo tik žinojimas, kad greitai grįšime - viskas buvo susiję su juo. Tėvas buvo ir yra mano didžiausias mokytojas“, - pasakojo Olegas.

PASIRINKIMAS. Olegas Zubel: „Ir aš, puikiausiai suprasdamas, kad pusę gyvenimo praleisiu darbe, ne Klaipėdoje, o laivuose, pasirinkau jūrininko specialybę. Dabar galiu pasakyti, kad pasirinkau teisingai.“

PASIRINKIMAS. Olegas Zubel: „Ir aš, puikiausiai suprasdamas, kad pusę gyvenimo praleisiu darbe, ne Klaipėdoje, o laivuose, pasirinkau jūrininko specialybę. Dabar galiu pasakyti, kad pasirinkau teisingai.“

Turi du diplomus

"Tėvas man sakė, kad nereikia plaukti į jūrą, bet leido pačiam rinktis profesiją. Ir aš, puikiausiai suprasdamas, kad pusę gyvenimo praleisiu darbe, ne Klaipėdoje, o laivuose, pasirinkau jūrininko specialybę. Dabar, kai tapau kapitonu, galiu pasakyti, kad tikrai pasirinkau tą specialybę, kurios man reikėjo. Dabartinis darbas man labai patinka.

Norėjau iš karto mokytis laivavedžiu, bet nežinojau, kaip man seksis mokslai. Jeigu nesiseks, maniau, būtų gerai turėti specialybę, kad galėčiau pats užsidirbti pragyvenimui. Stodamas į Laivininkų mokyklą jau mokėjau rišti mazgus, žinojau, kaip galima gyventi su jūros liga. Man labai patiko joje mokytis, ta mokykla davė gerą pagrindą.

Baigęs svajojau toliau studijuoti Sankt Peterburge admirolo S. O. Makarovo jūrinėje akademijoje.

Pakalbėjau su tėvu, jis pasakė, kad tai galiu daryti bet kur, kad ir Klaipėdos jūreivystės mokykloje geras lygis ir, jeigu turėsi noro ir dėsi pastangų, gausi gerą žinių bagažą ateičiai.

Dabar jau būdamas kapitonu matau, kad lygis joje tikrai geras, nes dirbti su manim iš jos ateina jauni kapitono padėjėjai. Iš Pauliaus Lindenau mokymo centro ateina dar žali, tokie, koks ir aš kažkada buvau. Jiems reikia padėti, pastūmėti teisinga kryptimi ir jie labai greitai susigaudo, nes turi gana stiprius pagrindus", - kalbėjo Olegas.

Pradėjęs laivavedžio studijas Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje, jis dar neakivaizdiniu būdu studijavo joje uosto ir laivybos valdymą, lankė Karinių jūrų pajėgų vadų kursus. Pasak O. Zubel, jeigu planuoji laiką, tas studijas galima suderinti.

„Antrosios studijos buvo labai įdomios, jos leido į laivybą pažiūrėti iš dviejų pusių. Man taip patiko turėti visą vaizdą: ne tik žinoti, kaip viskas veikia laive, bet ir kaip visa tai vyksta krante“, - sakė pokalbininkas.

MOKYKLA. Kapitonas Olegas Zubel Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje įgijo net du diplomus.

MOKYKLA. Kapitonas Olegas Zubel Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje įgijo net du diplomus.

Šortai sukėlė šoką

Beje, Olegas vaikystėje norėjo būti karininku, apie tai žinojo net darželio auklėtojos.

„Man labai patiko uniforma. Kai studijavau, aktyviai dalyvavau visuomeninėje veikloje, buvau studentų sąjungos viceprezidentu, o paskui ir prezidentu. Tuometinis mokyklos direktorius Viktoras Senčila labai daug dėjo pastangų, kad mokykloje atsirastų uniforma ir aš prisidėjau prie to. Kai baigiau mokyklą, po metų atsirado uniformos ir dabar visi studentai vaikšto su jomis. Idėja - pašalinti socialinę nelygybę, kad žmonės neišsiskirtų drabužiais, kad būtų vertinami pagal protą. Jaunystėje buvau maksimalistas, bet man ir dabar atrodo, kad akademijoje turi būti visi su uniformomis“, - kalbėjo Olegas.

Pirmakursis O. Zubel iš savo pirmos stipendijos pats nusipirko kelis uniformos komplektus ir visus ketverius studijų metus dėvėjo. Ir jis visai nesijaudino, kaip tai vertino kiti. Jis iš tokių žmonių, kuriems kiti sunkiai gali įpiršti savo nuomonę, bet gali ją keisti, jeigu pašnekovas gerai argumentuoja, klysta visi.

"Didžiavausi, kad einu tėvo keliu. Stengiausi viską išmokti, kad galėčiau būti visavertis jo kolega.

Kai pamačiau, kad kai kurie žmonės ateina į paskaitas su šortais ir marškinėliais, man buvo šokas, negalėjau patikėti, kad tai - būsimieji kapitonai.

Iki šiol man atrodo, kad tvarka privalo būti", - prisipažino Olegas.

LAIVAS. Con-ro (konteinerinis ir ro-ro) laivo, kuriame kapitono vyresniuoju padėjėju dirbo Olegas Zubel, ilgis - 296, o plotis - 38 metrai.

LAIVAS. Con-ro (konteinerinis ir ro-ro) laivo, kuriame kapitono vyresniuoju padėjėju dirbo Olegas Zubel, ilgis - 296, o plotis - 38 metrai.

Mokė instruktorius iš Amerikos

Kai baigė Jūreivystės mokyklą, Olegas dar turėjo jūroje atidirbti 5 mėnesius eiliniu jūreiviu, nes pritrūko 1,5 mėnesio plaukiojimo cenzo.

O. Zubel savo darbinę karjerą pradėjo Suomijos kompanijoje „Finnlines“ eidamas kapitono trečiojo padėjėjo pareigas ro-ro laivuose. „Dvi savaites dar buvau karininkas mokinys, tik paskui tapau kapitono trečiuoju padėjėju. Manau, toks sprendimas yra labai protingas. Vienas dalykas, kompanija sutaupo šiek tiek pinigų, nes mokinio alga mažesnė, kitas - įsitikina, ar žmogus jai tinkamas, ar ne“, - mano Olegas.

Jis dirbo tokiose kompanijose kaip „Finnlines“, „DFDS“, „Stena“, „Grimaldi“ ir kitose ro-ro, ro-pax, con-ro laivuose. O. Zubel nesistengia ilgai užsibūti vienoje kompanijoje, nes po kurio laiko, kai viskas žinoma, pasidaro nuobodu, o jam dar norisi kuo daugiau patirti.

Olegas su tėvu, kuriam jau 66 metai, dažnai pasikalba apie jūrinius reikalus. Sūnus netgi skambina jam iš jūros, nes tėvui dar įdomu žinoti, kaip ten kas vyksta, pasako savo nuomonę. Ne visada jų abiejų nuomonės sutampa, bet toks gyvenimas.

Pastarąjį reisą O. Zubel dirbo užsienio kompanijos greitaeigio keleivinio kelto, kuris plaukioja Viduržemio jūroje, kapitonu. Pasak jo, tokie laivai gali pasiekti 40-42 mazgų greitį. Vienoje kompanijoje, kurioje jis dirbo, laivo greitis buvo iki 30 mazgų (nes kompanijos taupo kurą), o kitoje - 38 mazgai.

„Nepasakyčiau, kad tokį laivą valdyti sunkiau, bet reikia prisitaikyti prie greičio. Viskas vyksta labai greitai, viską turi labai stebėti, navigacinė situacija vystosi gana sparčiai ir reikia nedelsiant priimti sprendimą. Kelyje gali pasitaikyti ir žvejybiniai laiveliai, tinklai, pramoginės valtys, naktį būtina labai akylai stebėti visus signalus ir t. t.“, - sakė O. Zubel, antrus metus dirbantis tokių laivų kapitonu.

Jis mano, kad jam labai pasisekė, nes turėjo labai gerą mokytoją, instruktorių iš Amerikos, kuris to tipo laivuose buvo pradirbęs 30 metų kapitonu. Todėl plaukdamas į pirmą reisą kapitonu ne taip labai jaudinosi.

„Jis taip man viską parodė, kad buvau visiškai užtikrintas. Galiu pasakyti, kad man pasisekė: pirmas mano reisas - nebuvo stipraus vėjo, o paskui teko kaip ir visiems mano kolegoms išbandyti skirtingas oro sąlygas. Susikoncentravau ir padariau savo darbą. Žinoma, buvo šioks toks jaudulys, be problemų reisų nebūna, svarbu, kaip jas sprendi“, - mano Olegas.

DARBAS. Lietuvos kapitonas yra dirbęs ir tokiame laive.

DARBAS. Lietuvos kapitonas yra dirbęs ir tokiame laive.

Labiausiai įsimintinas reisas

O. Zubel labiausiai įsiminė reisas einant kapitono pareigas, kai sunegalavo viena keleivė. "Bare ji suvalgė sumuštinį ir prasidėjo alergija. Stiuardai sutriko, kviečia mane, o aš manevruoju su laivu. Vairą perdaviau kapitono vyr. padėjėjui. Apsisukti ir plaukti į kitą uostą nebuvo prasmės, nes mes jau buvome beveik atvykę, liko viena valanda iki krantinės.

Padidinome greitį. Oras buvo vidutiniškas, atsiprašiau keleivių, kad šiek tiek pasups. Paprastai pasirenkame tokį kursą, tokį kampą, kad laivas mažiau siūbuotų.

Įvertinęs situaciją, iš karto iškviečiau medikus, kad jau lauktų mūsų krante.

Tada tikrai jaučiau jaudulį, širdis plakė stipriau, nes buvau atsakingas už žmogaus gyvybę.

Mes neturėjome tokių medikamentų, kurie galėtų padėti, nesame medikai, kad galėtume prognozuoti situaciją. Vėliau paskambinau jiems pasiteirauti, kaip ta moteris, jie pasakė, kad mes be reikalo taip išsigandome", - pasakojo kapitonas.

GRAŽŪS. Štai kokiuose gražiuose laivuose dirba klaipėdietis kapitonas Olegas Zubel.

GRAŽŪS. Štai kokiuose gražiuose laivuose dirba klaipėdietis kapitonas Olegas Zubel.

Per Kalėdas negrįš

"Deja, Kalėdas, Naujuosius metus sutiksiu ne Klaipėdoje, kuri man labai patinka ir kurią esu tiesiog įsimylėjęs, ne namuose, o laive. Tokia jūrininko duona, kad ne per visas šventes būni namuose.

Mano šeima su tuo susitaikiusi. Ji žino, kad kai tėvas grįžta, tada prasideda Naujieji metai ar kitos praleistos šventės. Jas atšvęsti galime ir žiemą, ir vasarą, išvažiuodami kur nors visi. Šeima laikosi tradicijos - prieš išvykstant į jūrą susirenkame visi, būna labai graudus momentas, o grįžus irgi susirenkame - tada nedidelė šventė.

Su žmona Inara esame vedę jau daugiau kaip 14 metų, turime dvi dukras, Ornelai - dešimt, o Stelai - trylika metų, aviganį šunį, kačiuką, dvi papūgas ir dvi žuvytes. Pilnas komplektas (juokiasi). Man šeima pirmoje vietoje. Didžiausias mano hobis - su ja kur nors keliauti. Aš tiek nebūnu namie, tad kai grįžtu, stengiuosi jai visą laiką atiduoti. Smagu tiesiog šiaip visiems pasivaikščioti su šuniuku.

Mano žmona supranta, kodėl vyro nėra šalia - dėl šeimos. Ji irgi viską daro dėl jos. Lieka viena ir sprendžia visas problemas. Tokia ir turi būti jūrininko žmona. Deja, ne visos moterys sugeba laukti savo vyro iš jūros ir gyventi kitokio formato gyvenimą.

Prieš visas moteris, kurios gyvena su jūrininkais, lenkiu galvą.

Nė vienos dienos nesigailėjau dėl savo pasirinkimo. Mačiau, kaip mano tėvas gyvena su mama, iki dabar jie kartu. Mano mama irgi visą gyvenimą jo laukė ir viena sprendė visas problemas", - kalbėjo O. Zubel.

Paklaustas, ar dar ką nors prisimena, ko mokėsi Laivininkų mokykloje, atsakė: „Gyvenu name, iki šiol turiu suvirinimo aparatą ir dar kartais sau ką nors suvirinu. Įgūdžių nepraradau. Na, žinoma, labai profesionaliai dirbti gal ir negalėčiau, reikėtų prisiminti, bet elementarius dalykus galėčiau padaryti. Man patinka meistrauti, tai būtų dar vienas mano hobis.“

Vitos JUREVIČIENĖS, Egidijaus JANKAUSKO ir kapitono Olego ZUBEL asmeninio archyvo nuotr.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder