Po prezidento vizito tarybiniai tualetai buvo sutvarkyti

„Pamenu, Senojoje perkėloje pirmomis mano darbo dienomis užėjo rūkas. Dabar jis nėra problema, o tada keltai radarų neturėjo. Ar įsivaizduojate, kaip reikėdavo plaukti keltui su žmonėmis ir mašinomis per tirštą kaip pienas rūką? 

Spėkite, koks buvo ryšys? Varpas. Apačioje atsistojęs jūreivis bambindavo. Specialiai plaukiau su kapitonu atsistojęs tiltelyje. Fantastika, nieko nesimato, bambiname ir plaukiame“, - pasakojo buvęs „Smiltynės perkėlos“ vadovas V. Kuznecovas.

Pasipylė dyzelinas

"Įsivaizduokite, keltų priekis buvo aukštesnis už galą vos ne metru, apie 80 centimetrų. Klaipėdos pusėje turėjo būti vienas tiltelių lygis, o Smiltynėje - kitas, bet jie buvo vieno lygio abiejose pusėse. 

Įsivaizduokite, keltų priekis buvo aukštesnis už galą vos ne metru, apie 80 centimetrų.

Smiltynėje mašinos išvažiuodamos iš kelto pamesdavo išmetamuosius vamzdžius, nes jie užkliūdavo. Tekdavo dėl to ir į teismus eiti.

O vieną kartą benzinvežis išvažiuodamas nusilaužė apatinį kraną ir visas dyzelinas pasipylė ant kelto, į vandenį. Kur buvę kur nebuvę atbėgo aplinkosaugininkai ir tuojau pagrasino bauda. Tai vienas iš nemalonesnių įvykių.

Paskui Smiltynėje padarėme rekonstrukciją - pakėlėme tuos tiltelius apie 80 cm aukščiau, kad automobiliams būtų lengviau nuvažiuoti. Pats dariau brėžinius, samdžiau darbininkus. 

Pasidarė daug geriau, bet naujiems keltams, kurie jau atsirado po manęs, tie tilteliai netiko„, - pasakojo buvęs “Smiltynės perkėlos" vadovas.

2004 metais A. Kuznecovą pakeitė amžinatilsį Algirdas Žukauskas. Jam vadovaujant buvo nupirkti nauji Bulgarijoje pastatyti keltai. Pokalbininkas sako, kad keltų kaina Baltijos laivų statykloje buvusi tokia pati kaip Bulgarijos laivų statykloje, o kodėl pasirinkta Bulgarija, jam nežinoma.

Nupirko jachtos radarą

Kai papūsdavo stipresnis vėjas, kildavo audra, keltai neplaukdavo. Kartais jie neplaukdavo ir dėl rūko. Buvo nuspręsta skubiai ieškoti kokių nors priemonių, kad ir jachtų radarų, idant laivai galėtų plaukti ir per rūką. Bet paaiškėjo, kad valstybinei įmonei negalima turėti jachtos radaro.

„Atseit turi būti kažkoks pusiau karinis radaras, tam reikia leidimo ir t. t. Pasaulyje visos jachtos plaukioja su radarais, o pas mus sovietinio mąstymo saugumiečiai baiminasi, kad kažkas ko nors nepamatytų per tą radarą. Pasakiau: eikit jūs visi..., man dirbti reikia. Nupirkau jachtos radarą ir pastačiau“, - pasakojo V. Kuznecovas.

Keltuose buvo likusios užplombuotos dėžės kažkokiems specialiems ryšiams. Labai ilgai prie jų niekas nedrįso kišti pirštų. Tik per remontą paaiškėjo, kad jose buvo kažkoks radijo ryšio elementas.

„O tualetas tai tarybinis“

Tais laikais buvo labai nelengva dirbti, nes viskas buvo likę iš sovietmečio, kur kiekviename žingsnyje buvo brokas. Naktį keltai stovėdavo, bet buvo „maitinami“ elektra, tai nuolatos degdavo kabeliai.

Tai buvo sovietinis ūkis, kurio visi galai kiauri: stogai, tualetai, čiaupai bėga, kieme asfalte duobės...

„Pasikviečiau elektrikus, ieškome priežasčių, kodėl dega kabeliai. Pasirodo, iki kelto einantis kabelis sudurstytas iš gabaliukų po kelis metrus. Aišku, siūlės sutrūnijo, sudrėko, trumpas jungimas, ir kabelis dega. Teko tiesti naują kabelį. Panašių dalykų visur buvo daugybė. Tai buvo sovietinis ūkis, kurio visi galai kiauri: stogai, tualetai, čiaupai bėga, kieme asfalte duobės...“ - prisiminė pokalbininkas.

Kai į Nidą važiavo prezidentas amžinatilsį Algirdas Brazauskas, perkėlos direktorius patyrė didžiulę gėdą. "Aš kaip direktorius pasitinku visą kortežą, keltas laukia. A. Brazauskas išlipa iš mašinos ir klausia manęs, kur tualetas. Jėzus Marija, o tualetas tai tarybinis. Ar įsivaizduojate, ką reiškia tarybinis tualetas? 

Tai patalpa, kurioje trys klozetai, visi parudavę, grindys sulūžinėjusios ir sukritusios, nes kai kasė kanalizaciją, netrombavo, tai su laiku viskas ten deformavosi. Kokia gėda, o ką daryti - prezidentas nori.

Iš tualeto jis išėjo tylėdamas, aš jo nieko neklausiau, tik atsiprašiau. Jis viską suprato, juk visi gyvenome permainų laikais. Bet po šito vizito pirmiausia sutvarkiau tuos tualetus, nors tai man žiauriai daug kainavo", - pasakojo V. Kuznecovas.

Irgi kalbėta apie tiltą

Ir tais laikais buvo kalbama apie tilto į Kuršių neriją statybą. Pasak V. Kuznecovo, su susisiekimo ministru Algiu Žvaliausku, kuris buvo racionalus žmogus, pavykdavo rasti bendrą kalbą. Ministrą neringiškiai vis ragino statyti tiltą. Architektas Petras Lapė jau buvo net suprojektavęs tą tiltą.

„Manęs ministras klausė apie tiltą. Sakau, tegu būna. Jis neatsiras nė vienos perkėlos vietoje, bus ties Kiaulės Nugara ar dar toliau. Automobilių bus mažiau, o į Smiltynę žmonės vis tiek kelsis. Aš persiorientuosiu ir kelsiu žmones“, - sakė buvęs „Smiltynės perklos“ vadovas.

Buvo laukiama, kokį sprendimą priims ministerija. A. Žvaliauskas buvo vaizduojamas karikatūrose, esą tą tiltą stato jau nuo Marijampolės, iš kurios jis kilęs. Bet ministrui atsistatydinus, kai buvo išaiškinta jo medžioklė Švedijoje, kalbos apie tiltą liovėsi.

Specialistų per daug nebuvo

Paabejojus, kad tais laikais tikriausiai bent specialistų stygiaus nebuvo, pokalbininkas atsakė: "Na, nesakykite. Jūrų kapitonai nenorėdavo nusileisti iki mūsų lygio. Upiniai specialistai buvo ruošiami mokykloje Kaune, Klaipėdos jūreivystės mokykla jų neruošė.

Su tuometiniu mokyklos vadovu Viktoru Senčila buvome sutarę, kad Jūreivystės mokykla parengs programą ir pradės ruošti upinius specialistus. Vienais metais tokia programa atsirado, bet nebuvo norinčiųjų įsigyti šią specialybę.

Pas mus ateidavo dirbti jūrininkai, kurie dėl sveikatos negalėdavo plaukti į jūrą. Mes tiek visko patyrėme kartu tais laikais, kad mūsų kolektyvas tapo kaip šeima. Dar ir dabar susitinkame."

Atsikratė laivininkystės

„Iš pradžių mes buvome Kauno Nemuno laivininkystės filialas. Turėjome savo ekskavatorių, du ekskavatorininkus, žvyro aikštelę. Iš Kauno su baržomis buvo atplukdomas žvyras, smėlis, mano ekskavatorininkai kasdavo jį į savivarčius ir veždavo į namų statybos kombinatą, buvusį ten, kur dabar stovi “Akropolis", jame buvo daromi blokai namų statybai.

Dar iš Kauno atplaukdavo laivas „Raketa“ ir švartuodavosi toje vietoje, kur Senojoje perkėloje yra sandėliai. Jie irgi mums priklausė ir ten buvo „Raketų“ priėmimo punktas, jų bilietų kasos.

Valerijus Kuznecovas: „Manau, didžiausias mano nuopelnas yra tas, kad mes atsiskyrėme nuo Nemuno laivininkystės.“

„Manau, didžiausias mano nuopelnas yra tas, kad mes atsiskyrėme nuo Nemuno laivininkystės. Pavadinimą “Smiltynės perkėla" pats sugalvojau. Ačiū Dievui, kad tuo metu buvo protingas susisiekimo ministras Jonas Biržiškis. Jis buvo protingiausias ministras iš visų ministrų, su kuriais man yra tekę susidurti, išmanė ekonomiką.

Aš jam paaiškinau: Nemuno laivininkystės Klaipėdos filialas uždirba pusę Nemuno laivininkystės pajamų, pas mus dirba 100 žmonių, o laivininkystėje - 300. Gavęs pritarimą, parengiau visus popierius ir įsteigėme „Smiltynės perkėlą“. Tai buvo 1994 ar 1995 metais, ne vėliau", - prisiminimais dalijosi V. Kuznecovas.

Tais laikais reikėjo spręsti ir juridines problemas: „Smiltynės perkėla“ buvo tai valstybės įmonė, tai AB, tai UAB, tai reikėjo listinguoti akcijas, o paskui paaiškėjo, kad tai nesąmonė. O kur įkainiai, valiutų keitimai - buvo ir litai, ir „vagnoriukai“ ir t. t.

"Nupirkau kompiuterius, įvedėme nemokamas atsiskaitymo su Neringos gyventojais korteles. Mes buvome pirma transporto įmonė Lietuvoje, įdiegusi magnetines korteles atsiskaityti už kelto paslaugas. Visoms firmoms įdiegėme korteles, vairuotojams nereikėjo nešiotis pinigų. Atvažiuoja, brūkšt kortele, ir jokių problemų. Buvo įvesti bepiniginiai atsiskaitymai.

Valerijus Kuznecovas: „Buvau pasidaręs tokį finansinį modelį: 100 dienų finansinės naudos, 250 dienų - nuostolis.“

Nuo 1993 metų prasidėjo didžiulė infliacija. Teko perskaičiuoti tarifus ir vis keisti pagal infliacijos žingsnius, nes vasarą užsidirbęs pinigų turėjai išgyventi iki kitos vasaros. Buvau pasidaręs tokį finansinį modelį: 100 dienų finansinės naudos, 250 dienų - nuostolis.

Man buvo pavesta sutvarkyti „Palangos“ kelto, kuris anksčiau dirbusio direktoriaus buvo išnuomotas už juokingai mažą mokestį ir dirbo Panamoje, reikalus. Teko susirasti tą firmą, pakeisti sutartį, kad ji būtų naudinga mūsų bendrovei.

Per tuos vienuolika metų, kai vadovavau „Smiltynės perkėlai“, labai daug visko nutiko", - pasakojo V. Kuznecovas.

Valerijaus KUZNECOVO asmeninio archyvo ir redakcijos archyvo nuotr.