Vilma Locaitienė: „Mums patinka mylėti jūrą būnant krante“

Šiuo metu Lietuvos jūreivystės akademijos Jūrų transporto logistikos technologijų studijų programoje kuriama nauja specializacija - sunkių ir negabaritinių krovinių logistikos technologijos. 

Orientuojamasi į tai, kad uoste padidės tokių krovinių srautas ir reikės tokių specialistų. Be to, rengiama nauja studijų programa Uosto ir laivybos inžinerinis valdymas. Šiemet jau bus priimami studentai ir į naują programą, ir į naują specializaciją.

Be daugybės darbinių pareigų Lietuvos jūreivystės akademijoje, V. Locaitienė dar yra trijų vaikų mama ir pernai pradėjo studijuoti doktorantūroje. Su ja kalbamės apie tai, kaip jai pavyksta suderinti visas pareigas, ir aktualiais jūriniais klausimais.

Iš kur esate kilusi?

Esu klaipėdietė. Mano tėvai 1966 metais susitiko Klaipėdoje, Baltijos laivų statykloje. Esu „pagaminta“ statykloje (juokiasi), iš jūrą mylinčios, bet iš kranto pusės šeimos.

Kokius mokslus ir kur baigėte?

Iš pradžių mokiausi dabartinėje Klaipėdos valstybinėje kolegijoje ir baigiau verslo administravimą. Paskui įstojau į Klaipėdos universiteto dabar vadinamą Jūros technologijų ir gamtos mokslų fakultetą. Pasirinkau uosto technologijos specialybę. Tuo metu mes buvome antra laida. Po bakalauro studijų sekė uosto valdymo magistrantūros studijos. Taip išėjo, kad nuosekliai judėjau uosto link.

Kuo norėjote būti vaikystėje?

Prisimenu, susodintiems meškiukams, katinukams ir lėlėms vedžiau pamokas. Jūra vaikystėje man buvo pramogų vieta, prie kurios važiuojama pasivaikščioti. Tada niekas negalvojome, kad jūra taps didžiausia mano gyvenimo dalimi.

Kokia buvo pirmoji jūsų darbovietė?

Baigusi bakalauro studijas pradėjau dirbti Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacijoje. Mane į darbą priėmė tuometinis asociacijos prezidentas Aloyzas Kuzmarskis sakydamas - žiūrėsime, ką ta universiteto bakalaurė gali. Ta universiteto bakalaurė asociacijoje išdirbo gal kokius penkerius metus. Pirmas mano vykdomasis direktorius buvo Gintautas Kutka, ilgiausiai dirbau su Artūru Drungilu, o paskui atėjo Viktoras Budiakas.

Iš asociacijos perėjau į „Limarko“ laivininkystės kompaniją ir joje dirbau iki 2012 metų. Tais metais pradėjau dirbti puse etato tuometinėje Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje. Pusę dienos dirbau Įgulų formavimo skyriuje, o kitą pusę dienos eidavau dėstytojauti.

Džiaugiuosi, kad sugebėjau pritaikyti savo žinias kaip uosto specialistė dirbdama krovos kompanijų asociacijoje, kompanijos „Bega“ dėka pažinau uostą iš vidaus. 

Vėliau daugiau nei 8 metus dirbau laivininkystės kompanijoje, kur susipažinau su tuo, kaip organizuojamas jūrininkų darbas, laivo atvykimas į uostus ir kt. Todėl manau, kad jau esu nebloga specialistė.

Mano didžiausi mokytojai buvo Klaipėdos universitete profesorius Vytautas Paulauskas, o industrijos profesoriais laikyčiau Aloyzą Kuzmarskį, kuris išmokė prisiimti atsakomybę ir gebėti planuotis ir atlikti darbus, Laimoną Rimkų, dabartinį „Begos“ generalinį direktorių, Vytautą Lygnugarį, kuris užkrėtė savo užsispyrimu ir tikėjimu, kad Lietuva gali turėti stiprų laivyną. Tokie žmonės būdami šalia mane stipriai motyvavo, iš jų daug ko pasisėmiau ir laikau juos savo mokytojais.

Kiek jau metų jūs dirbate Jūreivystės akademijoje?

Visu etatu Jūreivystės mokykloje pradėjau dirbti nuo 2014 metų.

Kada tapote Lietuvos jūreivystės akademijos Uosto inžinerijos katedros vedėja?

Kadangi po Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos prijungimo prie Vilniaus Gedimino technikos universiteto, t. y. Vilnius TECH, pasikeitė akademijos struktūra, vedėja tapau šiais metais. 

Bet ankstesnėje mokyklos struktūroje buvau Uosto ekonomikos katedros vedėja. Šias pareigas ėjau dvejus metus, o po to prisidėjau prie studijų programos Jūrų transporto logistikos technologija, kuri startavo 2012 metais, kūrimo, dėstymo ir esu šitos programos vadovė.

Kuris laikotarpis akademijoje jums labiausiai įsiminė?

Galbūt jungimosi prie Vilnius TECH laikotarpis. Jis labai intensyvus ir yra besitęsiantis. Turime labai daug įdomių dalykų, be abejo, ir labai daug iššūkių. Stengiamės žengti koja kojon su verslu. Darbai įdomūs, reikalaujantys visų mūsų ir emocinių, ir protinių resursų.

Buvo įdomi ir pati pradžia 2012 metais. Anksčiau į dėstytojus žiūrėdavau iš kitos barikadų pusės. Neturėjau jokio pedagoginio išsilavinimo, atėjau dirbti į mokyklą kaip uosto specialistė. 

Pirmą dieną, kai pamačiau prieš save 60 studentų, kurie laukė iš manęs naujausių žinių, man buvo aišku, apie ką su jais kalbėsiu, kitą dieną taip pat, o po savaitės supratau, kad paskaitoms reikia intensyviai ruoštis. Tas pokytis buvo įsimintinas. Ir dabar naujiems dėstytojams sakau, kad pirmosios paskaitos būna labai smagios, bet reikia pasiruošti visam ilgajam bėgimui, kai kursas dėstomas tris mėnesius.

Kada įstojote į doktorantūrą, kokia jūsų disertacijos tema?

Įstojau pernai, pasirinkau transporto inžinerijos mokslų kryptį, tos pačios krypties laikausi nuo Klaipėdos universiteto laikų. Mano disertacijos tema - Regioninio jūrų uosto užuosčio plėtra taikant intermodalias technologijas.

Kur vyksta jūsų doktorantūros studijos?

Transporto inžinerijos doktorantūra yra jungtinė, jungianti net kelis universitetus: Kauno technologijos universitetą, Klaipėdos universitetą, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademiją, Vilniaus Gedimino technikos universitetą, kuris yra vadovaujančioji institucija. Visiems, kas susiję su transportu, doktorantūros studijos vyksta vienoje institucijoje.

Kiek laiko studijuosite?

Disertaciją reikia parašyti per ketverius metus. Šiuo metu atlieku tyrimus, esu porą straipsnių parašiusi, dalyvauju tarptautinėse konferencijose, esu išlaikiusi visus reikalingus doktorantūros egzaminus. 

Paskui prasidės darbas su sukurtu modeliu. Uostas plečiasi, krovinius reikia atvežti į jį, išvežti iš jo, vadinasi, labai svarbus yra užuosčio tinklas. Kaip jį būtų galima plėsti integruojant vidaus vandenų transporto priemones - pagrindinė mano disertacijos tema.

Kokia, jūsų manymu, šiuo metu yra didžiausia problema laivybos sektoriuje?

Galbūt aukšto lygio specialistų trūkumas, kalbu apie vadovaujamąją sudėtį. Po koronaviruso pandemijos situacija yra labai pasikeitusi, dar jaučiame jos pasekmes. 

Laivyba dabar išgyvena transformaciją, galbūt panašią į tą, kai nuo burinių laivų buvo pereita prie garlaivių.

Be to, ateina naujos technologijos. Laivyba išgyvena transformaciją, galbūt panašią į tą, kai nuo burinių laivų buvo pereita prie garlaivių, tik dabar pereiname nuo įprastu kuru varomų variklių prie varomų alternatyviu kuru - amoniaku, vandeniliu ir kt. Visa tai sukuria nemažai iššūkių, kuriems laivybos sektorius turi pasiruošti.

Ar pakankamas dėmesys jūriniam sektoriui Klaipėdoje?

Manyčiau, jo turėtų būti daugiau, nes Klaipėda yra uostamiestis - jūra turi būti pagrindinis akcentas. Mane visada stebina toks nežinojimas. Uosto ir laivybos valdymo studijų programa mūsų akademijoje jau yra 25 metus, nuo 2000-ųjų. Tačiau klaipėdiečiui, kuris daug metų gyvena šiame mieste, atrodo, kad akademijoje studijuoja tik tų tradicinių jūrinių programų studentai - laivavedžiai, mechanikai, elektromechanikai.

Kai pradedi kalbėti apie tai, kad mes turime uosto technologus, ekspedijavimo specialistus, jūrų transporto logistus, dabar turėsime dar ir uosto krovos kompanijų inžinerijos specialistus, žmogus nustemba ir labai susidomi.

Kiekviena jūrinė akademija, be laivybos, turi platų uosto sektorių. To akcento pas mus pasigendu. Ir apskritai kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad uostas yra Uosto direkcija. Kitiems uostas - blogybė, nes jis taršus, nors kartais didesnė tarša būna todėl, kad laiku nelaistomos miesto gatvės.

Vis dar juntama uosto baimė - toks stiprus agrarinės šalies palikimas. Uostas yra vartai, jo nereikia bijoti. Klaipėdos regione dirba apie 800 įmonių, kurios susijusios su uostu. Laivai į uostą atgabena ne tik krovinius, bet ir sukuria didelę pridėtinę vertę, kuri aktuali mūsų regiono gyventojams.

Kas jums Klaipėdos mieste patinka, o kas - ne?

Patinka, kad miestas labai keičiasi, jo centrinė dalis darosi labai graži. Yra stagnuojančių projektų, bet kyla „Memelio miestas“, labai pasikeitė piliavietė. Reikia mokėti džiaugtis matant, kartais kad ir mažais žingsniais kur link mes judame. Privalu kartu judėti, dirbti, o ne norėti, kad atėjusi miesto valdžia per tuos ketverius metus sukurtų mums rojų.

Kokia jūsų šeima. Kiek turite vaikų?

Turiu tris vaikus: vyriausias yra vienuoliktokas, mergaitė - aštuntokė, o jaunėlis - šeštokas.

Iš kur jūs semiatės energijos tai daugybei darbų nuveikti, turint omenyje, kad jūsų šeima nemaža?

Mano mama buvo labai veikli moteris, tą pavyzdį visada mačiau prieš akis. Dabar ji jau pensinio amžiaus, tai veiklos sumažėjo.

Dirbdama Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacijoje kompanijoje „Begoje“ susipažinau su savo būsimu vyru. Galima sakyti, tai buvo uosto romanas. Už palaikymą turiu labai padėkoti savo šeimai. Vyras padeda auginti vaikus, jis - mano parama, tai žmogus, kuriuo pasitikiu, todėl galiu imtis akademinių veiklų. Jis - statybos inžinierius, dirba jūrų krovos kompanijoje „Bega“ projektų vadovu.

Kaip jūs pailsite, kas jums padeda atgauti jėgas?

Jėgas atgaunu sukišusi rankas į žemę (juokiasi). Labai mėgstu gėlininkystę. Turime sodą Dituvoje, nemažą sodybą, kurioje praleidžiu daug laiko. Aš atsipalaiduoju būdama su medžiais, su gėlėmis, su savo pomidorais ir agurkais. Smagu savo sodyboje žolę nusipjauti.

Jėgas atgaunu sukišusi rankas į žemę.

Kokia jūsų svajonė kaip Jūreivystės akademijos dėstytojos, katedros vedėjos ir kaip klaipėdietės?

Kad mūsų akademija turėtų stiprų akademinį personalą. Dirbant su stipriu kolektyvu gimsta daug įdomių mokslinių tyrimų, mokslinių projektų. Rima Mickienė pasikvietė mane į akademiją, kad pradėtume dirbti kartu. 

Kartu su ja ir kitais mūsų dėstytojais darome įdomius projektus, nukreiptus į uosto veiklos gerinimą, į laivybos sektorių. Stipri akademija - pirmas dalykas, kurio norėčiau. Tai prisidėtų ir prie Klaipėdos miesto įvaizdžio stiprinimo.

Kaip klaipėdietė noriu, kad mūsų miestas būtų gražus ir panašus į mažąją Barseloną. Norėtųsi daugiau tokių traukos vietų kaip restoranas „Baltas ruonis“, kavinė „Ateik ateik“, norėtųsi, kad būtų mažesnis konfliktas tarp miesto ir uoste dirbančių kompanijų. Reikėtų suvokti, kad visi dirbame dėl stipraus uostamiesčio, o ne dėl uosto ir miesto atskirai.

Vilmos LOCAITIENĖS asmeninio archyvo ir Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.