Lietuvos kolumbų vasaros mokykla

Lietuvos kolumbų vasaros mokykla

Užuot va­sa­ros die­nas lei­dę prie kom­piu­te­rio ar dy­ki­nė­ję karš­čiu al­suo­jan­čiuo­se mies­tuo­se, pa­aug­liai ga­li iš­pil­dy­ti sa­vo sva­jo­nę - tap­ti jū­ri­nin­kais ir skros­ti pa­sau­lio van­de­nis. Ši sva­jo­nė ran­ka pa­sie­kia­ma Klai­pė­do­je, kur jau vie­nuo­lik­tus me­tus bu­ria­ma le­gen­di­nės jach­tos „Lie­tu­va“ įgu­la.

Prieš ke­le­tą de­šimt­me­čių pa­sau­lį apip­lau­ku­si jach­ta lai­ki­nais na­mais ga­li tap­ti moks­lei­viams ir jau­ni­mui nuo 15 iki 25 me­tų. Jiems te­rei­kia par­eikš­ti to­kį no­rą ir kran­te pa­dė­ti ruo­šti 1976 me­tais sta­ty­tą jach­tą bu­ria­vi­mo se­zo­nui: va­ly­ti, tvar­ky­ti, da­žy­ti, klau­sy­tis ins­truk­ta­žo. Iš vi­so – 48 va­lan­dos dar­bo.

Apie tai, ko­kios nau­jo­vės jau­nų­jų pa­sau­lio už­ka­riau­to­jų lau­kia šie­met, ir kaip su jū­ros sti­chi­ja pa­vyks­ta su­si­gy­ven­ti mies­to ma­lo­nu­mų iš­le­pin­tiems pa­aug­liams, LŽ kal­bė­jo­si su jach­tos „Lie­tu­va" ka­pi­to­nu Os­val­du Kudzevičiumi.

Iš vi­sos Lietuvos

- Jau vie­nuo­lik­tą se­zo­ną ren­ka­te jau­ni­mo įgu­lą jach­tai „Lie­tu­va“. Ar dar ga­li­ma įsip­ra­šy­ti į le­gen­di­nį lai­vą?

- Du­rys at­vi­ros iki ge­gu­žės, kai jach­tą nu­lei­si­me į van­de­nį. Moks­lei­viai ir jau­ni­mas ga­li ra­šy­ti mums laiš­kus ad­re­su lie­tu­vos.igu­[email protected]­mail.com, už­pil­dy­ti at­siųs­tą an­ke­tą ir su­tar­tu lai­ku at­vyk­ti į uos­ta­mies­tį, kad ga­lė­tų su­si­pa­žin­ti su bū­si­mu dar­bu prie jach­tos.

Šiais me­tais, ko ge­ro, pir­mą kar­tą teks ten­kin­tis kuk­les­nė­mis iš­vy­ko­mis, nes ne­no­ri­me ri­zi­kuo­ti dėl su­si­dė­vė­ju­sio de­nio, ku­rį vi­są rei­kia keis­ti. Tai kai­nuo­tų apie 350 tūkst. li­tų, o jach­ta pri­klau­so Klai­pė­dos mies­to sa­vi­val­dy­bei, ku­ri to­kių pi­ni­gų ne­ga­li skir­ti. To­dėl da­ly­vau­si­me vie­ti­nė­se len­ty­nė­se, re­ga­to­se Bal­ti­jos jū­ro­je ir gal dar vie­no­je tarp­tau­ti­nė­je. To­li­mų­jų iš­vy­kų ne­bus. Ta­čiau jū­ri­nė re­ga­ta „Žal­čių ka­ra­lie­nė“ vyks iki Skan­di­na­vi­jos.

Pri­si­dė­ti prie mū­sų įgu­los ga­li vi­si no­rin­tie­ji nuo 15 iki 25 me­tų, ir mer­gi­nos, ir vai­ki­nai. Ne­se­niai jau įvy­ko vie­nas su­si­ti­ki­mas su pir­mai­siais 22 pre­ten­den­tais iš vi­sos Lie­tu­vos: uos­ta­mies­čio, Vil­niaus, Kau­no, Pa­ne­vė­žio, Šiau­lių, Uk­mer­gės. Tarp jų – apie 10 moks­lei­vių.

- Tur­būt dau­gu­ma sva­jo­jan­čių­jų apie ti­krą bu­ria­vi­mą le­gen­di­nės jach­tos „Lie­tu­va“ kom­pa­ni­jo­je bi­jo ne­su­ge­bė­sian­tys to da­ry­ti. Ar kiek­vie­nam įma­no­ma tap­ti įgu­los na­riu?

- Ab­so­liu­čiai. Vai­kai, jau­nuo­liai pil­dy­da­mi da­ly­vio an­ke­tas skil­ty­je apie as­me­ni­nius įgū­džius įra­šo įvai­riau­sių da­ly­kų, ku­rie vi­siš­kai ne­su­si­ję su jū­ra ar bu­ria­vi­mu. Tai mėgs­tan­tie­ji ir tech­ni­ką, ir kom­piu­te­rius, ir žai­di­mus jais. Tam ir vyk­do­ma ši edu­ka­ci­nė veik­la, kad jau­nuo­liai, vi­siš­kai ne­tu­rin­tys jo­kios pra­kti­kos ir ži­nių, per dar­bą su­pras­tų bu­ria­vi­mą, pa­žin­tų lai­vą, jū­rą, na­vi­ga­ci­ją.

- Kaip vis­kas vyks­ta?

- Par­eiš­kus no­rą mū­sų skir­ti bu­ria­vi­mo klu­bo koor­di­na­to­riai su­kvie­čia pre­ten­den­tus. Pir­mie­ji jau bu­vo ren­ka­mi nuo sau­sio. Su jais kal­ba­ma­si, jie su­pa­žin­di­na­mi su prog­ra­ma, klu­bo veik­la, nu­ve­da­mi prie jach­tos, ku­ri da­bar sto­vi iš­kel­ta ant kran­to, džiūs­ta. Su­si­pa­žįs­ta su lai­vu, iš­klau­so ži­nių apie jį ir ką rei­kės da­ry­ti.

Ta­da iš anks­to ski­ria­ma da­ta, ka­da bū­si­mos įgu­los na­riai tu­ri at­vyk­ti į Klai­pė­dą. Ne uos­ta­mies­čio gy­ven­to­jams, ne­tu­rin­tiems kur per­nak­vo­ti Klai­pė­do­je, per sa­vo klu­bo na­rius su­tei­kia­me ne­mo­ka­mą nak­vy­nę. Ta­čiau pa­gei­dau­ti­na, kad deš­ros su duo­na at­si­vež­tų, ne­iš­tuš­tin­tų na­mų šei­mi­nin­ko šal­dy­tu­vo. Jau­nuo­lis prie lai­vo ir ja­me tu­ri dirb­ti 48 va­lan­das, jos iš­dės­to­mos per ke­lis sa­vait­ga­lius. Vie­ną sa­vait­ga­lį bū­si­ma­sis „Lie­tu­vos“ na­rys pa­pras­tai dir­ba apie 16-18 va­lan­dų.

Kaip orkaitėje

- Ką jau­nie­ji įgu­los na­riai da­ro kran­te, ruo­šda­mi jach­tą bu­ria­vi­mo se­zo­nui?

- Vis­ką, ko rei­kia. Pir­miau­sia va­lo­ma tiek jach­tos iš­orė, tiek vi­dus, ka­ju­tės. Ir ne bet kaip: iš pur­vi­no bjau­rio­jo an­čiu­ko jach­ta tu­ri virs­ti bal­ta lai­ba gul­be. Rei­kia ir pur­vą, ir dul­kes va­ly­ti. Tai at­lik­ti ten­ka net to­kio­se jach­tos pa­tal­po­se, kur vos ga­li ap­si­suk­ti... Taip pat rei­kia nuo bor­to nu­gran­dy­ti se­nus da­žus, nu­šli­fuo­ti jį, pa­deng­ti spe­cia­liu skys­čiu, nu­da­žy­ti. Lai­vas lo­po­mas ir la­mi­nuo­jant, res­tau­ruo­jant pa­žeis­tas jo da­lis der­vo­mis. Šiuos dar­bus dir­ba tiek vai­ki­nai, tiek mer­gi­nos.

Vie­nu me­tu sa­vait­ga­liais apie lai­vą su­ka­si 10-15 moks­lei­vių, jau­nuo­lių. Ta­čiau jie tu­ri ir per­trau­kų, kal­ba­si, juo­kau­ja, o pie­tums jiems at­ve­ža­ma pi­cos. Va­ka­re, daž­niau at­vy­ku­sie­ji iš ki­tų mies­tų, ei­na pa­si­vaikš­čio­ti po Klai­pė­dą, o ry­tą vėl tu­ri pri­sis­ta­ty­ti prie jach­tos. Be­je, dar­bas sa­va­no­riš­kas, to­dėl ti­krai ne­en­gia­me jau­nuo­lių, tie­siog pra­šo­me dirb­ti są­ži­nin­gai, nes jiems pa­tiems teks plauk­ti tuo lai­vu.

Kran­te dir­ba­me iki ge­gu­žės pra­džios ar­ba vi­du­rio, pa­skui dar­bas tę­sia­mas jau į van­de­nį nu­leis­ta­me lai­ve: ren­ka­mas ta­ke­la­žas, ri­ša­mos vir­vės. Šie­met bus ir nau­jo­vė - prieš dar­bą pa­sa­ko­si­me apie vi­sas lai­vo de­ta­les, ko­kias jos funk­ci­jas at­lie­ka. Bū­si­mo­ji įgu­la su­ži­nos ir apie bu­res, jų pa­skir­tį, lai­vo kons­truk­ci­jas, įran­gą, o pra­kti­nių įgū­džių įgis jau ban­do­mų­jų plau­ki­mų Kur­šių ma­rio­mis me­tu.

- Ta­čiau ne vi­si juk lie­ka?

- Daž­niau at­sis­vei­ki­na moks­lei­viai, o stu­den­tai rim­čiau žiū­ri į sa­vo pa­si­rin­ki­mą ir dar­bą. Moks­lei­viams dar stin­ga par­ei­gos jaus­mo, ta­čiau jie su mu­mis plau­kia kas­met. Nė­ra bu­vę, kad įgu­los ne­su­da­ry­tų mo­kyk­li­nio am­žiaus vai­kai. Pri­si­de­da net abi­tu­rien­tų, iš jų rei­ka­lau­ja­me ma­žiau va­lan­dų dirb­ti prie lai­vo.

- Ta­čiau vie­nu me­tu iš­plau­kia ne vi­si?

- Plau­ki­mo įgu­lą su­da­ro 10-16 žmo­nių, ta­čiau jach­to­je pa­bu­vo­ja vi­si. Vie­ni iš­plau­kia iš Klai­pė­dos, iš­li­pa ku­ria­me nors uos­te, juos kei­čia ki­ti. Rea­liai, jei­gu odi­sė­ja trun­ka apie du mė­ne­sius, be­veik nė vie­nas iš nau­jo­kų vi­są tą lai­ką ne­plau­kia, pa­bū­na su mu­mis 10-14 die­nų. Or­ga­ni­zuo­tai par­skren­da na­mo ar­ba nu­vyks­ta į uos­tą, ku­ria­me lan­ky­si­mės. Kai ku­rie no­ri da­ly­vau­ti lenk­ty­nė­se ir il­giau, tad iš­bū­na ir mė­ne­sį.

Ga­mi­na visi

- Ar plau­ki­mas „Lie­tu­va“ – bran­gus ma­lo­nu­mas?

- Vie­nam žmo­gui rei­kia su­mo­kė­ti nuo 35 li­tų (moks­lei­viui) iki 50 li­tų (su­au­gu­sia­jam) per die­ną. Šie pi­ni­gai dau­giau­sia skir­ti mais­tui. Be­je, val­gy­ti ga­mi­na vi­si pa­kai­to­mis, nors kiek­vie­nas na­rys tu­ri sa­vo par­ei­gas lai­ve. Val­go­me pus­ry­čius, pie­tus, va­ka­rie­nę, nak­ti­pie­čius, mėgs­ta­me už­kan­džiau­ti rie­šu­tais, sau­sai­niais, vai­siais, ger­ti ar­ba­tą.

Taip pat vi­si iki vie­no yra apd­rau­džia­mi, daž­niau­siai rė­mė­jų lė­šo­mis.

- Ar įgu­los na­riai pa­si­ra­šo su­tar­tis, ar rei­kia tė­vų su­ti­ki­mo?

- Moks­lei­viams iki 16 me­tų tė­vų su­ti­ki­mas bū­ti­nas, ta­čiau su­tar­čių ne­pa­si­ra­šo­me. Juk plau­kia­ma sa­va­no­riš­kai, to­dėl įgu­la yra mo­ty­vuo­ta.

- Lai­ve pri­žiū­rė­ti ko­ne tu­zi­ną pa­aug­lių, jau­nuo­lių – ne­men­kas iš­šū­kis. Ar tai leng­va pa­da­ry­ti?

- Jū­ro­je aps­tu veik­los, ten nė­ra nei vie­tos, nei pro­gų iš­dy­kau­ti. Ži­no­ma, kar­tais jie žo­džiuo­ja­si tar­pu­sa­vy­je, bet tai nor­ma­lu, kai die­nų die­nas lei­di ant vie­no de­nio su tais pa­čiais žmo­nė­mis, da­li­jie­si bend­ra bui­ti­mi, pa­tal­po­mis. Di­džiau­sia grės­mė jau­nuo­liams „nu­trūk­ti nuo pa­va­džio“ yra kran­te, kai jie ei­na pa­si­vaikš­čio­ti į sve­ti­mus mies­tus. Ren­gi­niuo­se da­ly­vau­ja­me drau­ge, ta­čiau su­tei­kia­mas ir lais­vas lai­kas. Į mū­sų jach­tą į sve­čius at­ei­na ki­tų įgu­lų, pa­tys ap­lan­ko­me už­sie­nie­čius, taip to­bu­li­na­mos už­sie­nio kal­bų ži­nios, bend­rau­ja­ma, už­mez­ga­mos nau­jos pa­žin­tys. Aiš­ku, per tuos 10 me­tų yra pa­si­tai­kę ir ne­ge­rų da­ly­kų, kai jau­nuo­liai pir­ma lai­ko bu­vo iš­siųs­ti na­mo, ta­čiau tai – re­te­ny­bė.

Į lai­vą kran­te pri­va­lo­ma pri­sis­ta­ty­ti nu­sta­ty­to­mis va­lan­do­mis. Prieš iš­leis­da­mi jau­nuo­lius pa­siž­mo­nė­ti bū­ti­nai re­ko­men­duo­ja­me pa­sis­kai­ty­ti apie tą vals­ty­bę, jos lan­ky­ti­nas vie­tas, pa­vo­jų, taip pat pa­tys pa­pa­sa­ko­ja­me.

Ad­re­na­li­no jūra

- Jū­ros li­ga ir štor­mai - tur­būt to la­biau­siai bi­jo nau­jo­kai? Ar daž­nas pa­ly­do­vas yra for­ce majeure?

- Jei ne­da­ly­vau­ja­me lenk­ty­nė­se, spe­cia­liai į aud­rą ti­krai ne­plau­kia­me, se­ka­me orų prog­no­zes. Ta­čiau lenk­ty­nė­se vis­ko bū­na... Pa­si­tai­ko, kad moks­lei­vius, mer­gi­nas ir pa­ni­ka api­ma, nes nė­ra kur ding­ti, kai bor­tą dau­žo di­džiu­lės ban­gos, o ap­link – vien sti­chi­ja. Bet tai ir yra bu­ria­vi­mo ža­ve­sys: ad­re­na­li­nas, pa­vo­jus, grū­di­ni­ma­sis, sa­vęs pa­ti­kri­ni­mas. Ki­tas, žiū­rėk, prieš­in­gai, mė­gau­ja­si jū­ros šėls­mu, jam – sma­gu... Jūr­li­gė taip pat yra nuo­la­ti­nė įgu­los pa­ly­do­vė, bet ji pa­pras­tai pra­ei­na po po­ros par­ų.

- Ko­kį grei­tį jū­ro­je pa­sie­kia jach­ta pa­kel­to­mis bu­rė­mis?

- Tai pri­klau­so nuo vė­jo, bet pa­sie­kia­me apie 10 maz­gų, t. y. 18 km, per va­lan­dą. Au­to­mo­bi­lių vai­ruo­to­jams tai ga­li at­ro­dy­ti la­bai ma­žai, ta­čiau toks jach­tos grei­tis nė­ra ma­žas, nes jū­ro­je – ki­ti ma­tai, 100 jūr­mi­lių (apie 185 km) plauk­da­mas 10 maz­gų įvei­ki per 10 va­lan­dų. Vi­du­ti­nis lai­vo grei­tis yra apie 7 maz­gai, ar­ba apie 12 km per va­lan­dą.

Iš­len­da iš kiauto

- Ar jū­ra at­sklei­džia ti­kruo­sius žmo­nių vei­dus?

- Ga­li­ma ir taip sa­ky­ti. Pir­miau­sia pa­aiš­kė­ja jau­nuo­lio ar moks­lei­vio at­sa­ko­my­bės su­vo­ki­mas, nes rei­kia pa­kai­to­mis ir bu­dė­ti, ir vai­ruo­ti, ir ras­ti sa­vo bu­vi­mo vie­tą jūr­la­py­je. Juk au­to­pi­lo­to ne­nau­do­ja­me, kai lai­vas pats plau­kia nu­sta­ty­tu kur­su.

Iš­ryš­kė­ja ir as­me­ni­nės sa­vy­bės, ku­rios kran­te bu­vo ne­ma­to­mos. Ne­re­tai va­ka­rė­lių sie­los, itin sa­ve su­reikš­mi­nan­tys ir sa­vi­mi pa­si­ti­kin­tys jau­nuo­liai jū­ro­je tam­pa pil­kais pe­liu­kais, net kiau­ši­nie­nės ne­su­ge­ba iš­si­kep­ti. Ta­čiau įpra­tu­sie­ji prie per­dė­to dė­me­sio jo rei­ka­lau­ja nuo­lat, tad il­gai su mu­mis ne­už­si­bū­na, su­vo­kia, kad čia – ne jų ter­pė.

At­sisk­lei­džia ir ge­ro­sios žmo­gaus sa­vy­bės: darbš­tu­mas, par­ei­gos jaus­mas, bend­ra­vi­mo įgū­džiai. Pa­ti­kė­ki­te, šiais so­cia­li­nių tink­lų ir vir­tua­laus bend­ra­vi­mo lai­kais jau­ni­mas ne­be­mo­ka gy­vai bend­rau­ti. Su­trin­ka, ypač kai jū­ro­je stai­ga dings­ta te­le­fo­no ry­šys... O ką veik­ti? Ta­da pri­si­me­na sa­vo par­ei­gas. Sten­gia­mės spon­ta­niš­kai ne­ver­tin­ti žmo­nių, nes rei­kia su­lauk­ti aki­mir­kos, kai jau ga­li­ma jį rea­liai pa­ti­krin­ti.

- Ar ski­ria­si kai­mo ir mies­to jau­nuo­lių el­ge­sys jū­ro­je?

- Pro­vin­ci­jos moks­lei­viai, jau­nuo­liai yra darbš­tes­ni, mies­tie­čiai - la­biau iš­le­pę. Dar pa­žy­mė­čiau, kad pir­mie­ji yra la­biau už­sis­py­rę, taip leng­vai ne­pa­si­duo­da, sie­kia sa­vo tiks­lo, la­biau gru­mia­si, yra di­des­ni ko­vo­to­jai. Pa­te­kę į lai­vą, jie no­ri po­ky­čių gy­ve­ni­me ir jų la­biau sie­kia.

- Tur­būt ne vie­nas, bai­gęs odi­sė­ją su „Lie­tu­va“, vė­liau ren­ka­si jū­ri­nin­ko ke­lią?

- Esa­me su­skai­čia­vę, kad iš 200 su mu­mis plau­ku­sių jau­nuo­lių gal 20 įsto­jo į aukš­tą­sias jū­rei­vys­tės mo­kyk­las ir jas bai­gė ar­ba jo­se mo­ko­si. Ki­ti rin­ko­si jū­ri­nes spe­cia­ly­bes Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te ar­ba įsi­dar­bi­no Klai­pė­dos vals­ty­bi­nia­me jū­rų uos­te. Ta­čiau dar dau­giau žmo­nių tie­siog tam­pa bu­riuo­to­jais, įsi­gy­ja jach­tas, pri­klau­so bu­ria­vi­mo klu­bams. Ki­ti po me­tų ki­tų grįž­ta pas mus ir vėl plau­kia.

Tai, ką gau­na jau­nuo­lis plauk­da­mas su mu­mis, va­din­čiau su­vo­ki­mu, kad pa­sau­lis ir jo tei­kia­mos ga­li­my­bės – daug pla­tes­ni. Jau­nuo­liai po ke­lio­nės ar­ba dar jos me­tu iš es­mės pa­sve­ria sa­vo no­rus, ga­li­my­bes, sva­jo­nes. Tai la­biau­siai pa­vei­kia pro­vin­ci­jos moks­lei­vius: ple­čia­si jų aki­ra­tis, jie tam­pa drą­ses­ni, at­sa­kin­ges­ni, pa­di­dė­ja už­mo­jai, am­bi­ci­jos ge­rą­ja pra­sme.

Ki­ta ver­tus, pa­žvel­ki­me ir į tai, ką moks­lei­vis už 35 li­tus per die­ną ga­li gau­ti mies­te ir ką jis gau­na su mu­mis lai­ve. Aki­vaiz­du, kad ge­ro­kai di­des­nė in­ves­ti­ci­ja į žmo­gų yra plau­kiant jach­ta. Jo­je kei­čia­si žmo­nės, jų pa­sau­lė­žiū­ra.

- Ar tęs­tu­mė­te edu­ka­ci­nę veik­lą jach­to­je, jei tu­rė­tu­mė­te la­bai tur­tin­gą nuo­la­ti­nį rė­mė­ją?

- Kas­kart pa­si­bai­gus va­sa­rai su­si­mąs­tau, ar tai tęs­ti. Ta­čiau kiek­vie­ną pa­va­sa­rį vėl dir­bu su jau­ni­mu. Jei va­di­na­mės jū­ri­nė vals­ty­bė, tu­ri vyk­ti nuo­la­ti­nė kar­tų kai­ta, ug­do­mi moks­lei­viai, jau­nuo­liai. Vis dėl­to tam rei­kia ir pri­va­čių ini­cia­ty­vų, ir Vy­riau­sy­bės par­amos (ku­rios nė­ra!), o be jos – la­bai su­nku.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder