Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (649)
Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (649)

Pasakojimų cikle apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones tęsiame ankstesnėje "Akvarelėje" pradėtą "Litrybpromui" pavaldžios Okeaninio žvejybos laivyno bazės ilgamečio vadovo kapitono Povilo Šiaučiukėno našlės Danutės Šiaučiukėnienės pasakojimą.

Danutės Šiaučiukėnienės "netaktai"

Suaugo ir subrendo karta, kuri jau nebežino, kad sovietmečiu visi buvome draugai. Ponų ir ponių tuomet nebuvo.

Bet net proletarinėje Klaipėdoje vis dar buvo prieškarinio auklėjimo žmonių, kurie namų sąlygomis taip kreipdavosi ir į kunigaikščius (Klaipėdoje irgi jų buvo), ir į buvusius dvarininkus, ir netgi nepriklausomos tarpukario Lietuvos ministrienes, kurių vyrai buvo sušaudyti ar nukankinti gulaguose dar 1941 m., kai birželyje gyvuliniai vagonai, prigrūsti Lietuvos šviesuomenės, dardėjo į Sibiro "kurortus".

Taigi, ponų ir ponių buvo ir Klaipėdoje. Bet visi gyveno "komunalkėse" - prieškario ponų faneros "sienomis" suskaidytuose prašmatniuose butuose su parketais, bet su bendromis virtuvėmis, tualetais ir voniomis. Ir buvo draugai.

Nors, kaip ir Danutė Šiaučiukėnienė, vengdavo visokių iškilmingų minėjimų, šventinių koncertų ir panašių draugų susiėjimų, tačiau būdavo ir tokių vakarų ar popiečių, į kurias visi draugai turėdavo ateiti su žmonomis. Vieną tokį draugų susiėjimą ponia Danutė ypač įsiminė - buvo minimos Lenino gimimo šimtosios metinės. Ir Povilui (pagal pasą šiaip jau jis buvo Paulius) Šiaučiukėnui turėjo būti įteiktas kažkoks ordinas, gal medalis, kuriais ta proga buvo dosniai apdalinti daugelis Klaipėdos draugų.

Kai tik trečiuoju tostu susirinkusieji buvo paskatinti pakelti taures už Vladimirą Iljyčių Leniną, draugė Šiaučiukėnienė greta stovėjusiam "Litrybpromo" aukšto rango darbuotojui visai nešnabždėdama pareiškė, kodėl ji turinti taurę kelti ne už savo vyrą, ką tik apdovanotą aukso spalvos metaliuku, o už jai visai nepažįstamą asmeniškai žmogų?

Kai aukšto rango darbuotojas draugei Šiaučiukėnienei sušnabždėjo "nekelti ciongų", tada ji jau garsiai užprotestavo: "O kodėl taures Leninui atminti keliame tik trečiuoju tostu?" Paprastai trečiasis tostas Klaipėdos užstalėse būdavo "Už tuos, kurie jūroje". Nes taip nebūdavo, kad kokiame susibūrime nesėdėtų susijusių su darbais jūrose ir vandenynuose.

To draugės Šiaučiukėnienės netakto pasekmė buvo tokia, kad P. Šiaučiukėnas buvo iškviestas į partijos komitetą, kuriame išklausė maždaug tokį moralą: kaip jis galįs vadovauti kolektyvui, jeigu savo bobos nesuvaldo.

O ji savo nuomonę pareikšti buvo greita bet kur ir bet kada.

"Ypač mane siutindavo tokie pareiškimai: "Jus, labusus, mes išvadavome, jus sukultūrinome" ir panašiai, - ir prabėgus daugybei metų nuo "labusų" eros piktinosi Danutė.

Ne tik jai, visai šeimai labai skaudus smūgis buvo, kai, prieš pat prasidedant Atgimimo erai, P. Šiaučiukėnas iškeliavo TENAI.

Kai visokių relikvijų kolekcininkė, "moriačka" atsiuntė OŽLB gairelę, kuri už gerą darbą buvo įteikta jos vyrui, dirbusiam tos bazės laive, kažkiek pasijuokiau - pagal lietuvišką įrašą gairelėje jos vyras ne žuvis, o laivyną žvejojo...

Tačiau šiandien ji jau mąsto filosofiškai: gal ir gerai, kad jis jau nebepamatė išdraskomo, išgrobiamo laivyno, supjaustomų metalo laužui laivų. Juk kiekvienas jų ne tik Okeaninio žvejybos laivyno bazėje radosi ne taip jau ir paprastai. Bet tai jau visai kitos istorijos.

Pasitikėti tik savimi

Klostydama Šiaučiukėnų šeimos sagą, negalėjau nepasiteirauti dukters ir sūnaus nuomonės apie tėvą.

Violeta: "Tikras vyras. Be to, aš buvau jo vaikas, o brolis - mamos. Situacija tikriausiai įprasta daugeliui šeimų. Tėvo man trūksta iki šiol. Patarėjas, rėmėjas tiek dvasine, tiek finansine prasmėmis, sielos draugas. Todėl jam esu dėkinga už priesaką pasitikėti tik savimi."

Valdemaras: "Buvau maištininkas. Ir kaip galėjau paklusti tėvo perspėjimams niekada savo gyvenimo nesieti su jūra? Žinoma, pabandžiau. Ir supratau - jis buvo teisus. Tėvą savotiškai mylėjau. Ir netgi didžiuojuosi: tegul ir sovietmečiu, bet kaimo vaikas išsikovojo vietą po saule."

Anonsas

Kitą savaitę vėl sugrįšime į Herkaus Manto g. 2-ąjį namą, kuriame daugelį metų karaliavo "Litrybpromas". Jame dirbo labai vyriškas kolektyvas. Kaip jis regėjosi Danutei Mycik, kurios vyras "Litrybpromo" hierarchijoje buvo prie pačių pačiausių?

Bus daugiau. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti čia.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder