Edis Jurčys: "Kai fotografuoju, jaučiuosi kaip žiūrovas teatre"
Edis Jurčys: "Kai fotografuoju, jaučiuosi kaip žiūrovas teatre"

Klaipėdietis Edis Jurčys jau trisdešimt metų gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau kiekvieną naują savo fotokūrybos vernisažą pradeda gimtajame mieste. Šįvakar Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose vyksiančioje fotografijos šventėje bus pristatyta ir E. Jurčio fotografijų paroda "Ieškojimai".

Joje E. Jurčys klaipėdiečius kviečia susipažinti su naujais, galerijose dar neeksponuotais ciklais, prie kurių dirbo paskutinius penkerius metus.

Savo kūrybos pristatymą Lietuvoje visada pradedate nuo Klaipėdos. Kodėl?

Pirmas kąsnis skirtas Klaipėdai, nes taip noriu pasidalinti fotografine patirtimi su savais žmonėmis. Visgi čia augau, čia formavosi vidinis kultūrinis pažinimas, čia grūdino jūra.

Pirmoji mano fotografijų paroda buvo apie AIDS sergančius žmones. Tai buvo 1995-ieji. Man buvo svarbu pristatyti ją pirmiausia Klaipėdoje savo žmonėms, draugams. Tuo metu ši tema buvo labai svarbi, aktuali, tačiau apie ją niekas garsiai nekalbėjo, net AIDS centras Vilniuje buvo labai nustebęs, kas čia per žmogelis iš Klaipėdos, kuris Amerikoje dvejus metus fotografuoja AIDS sergančius žmones.

Pažymėtina, kad būtent Klaipėdoje buvo pirmasis žmogus Lietuvoje, kuris sirgo ir mirė nuo AIDS. Mes jį pažinojome. Vasarą mes su juo žaisdavome futbolą pliaže.

Po to jau tapo tradicija parodas Lietuvoje pradėti Klaipėdoje.

Kaip klaipėdiečiai reaguoja į jūsų kūrybą?

Nežinau, nes liko tik saujelė mano draugų čia, dauguma išvažinėjo po pasaulį. Einu per senamiestį ir nesutinku nė vieno draugo. Mieste gyvena nauja karta. Mes - jau senukai.

Pristatykite plačiau naujausius savo kūrybinius ciklus, kuriuos išvys parodos lankytojai.

Parodoje bus naujos, dar niekur nerodytos fotografijos iš keturių ciklų. Vienas ciklas vadinasi "Rodeo".

Aš užaugau, žiūrėdamas filmus apie indėnus ir kaubojus. O dabar gyvenu Oregono valstijoje, kuri yra kaubojų šalis. Išvažiavus iš miesto yra laukai, gyvuliai ir arkliai. Ir šiandien jaunimas rengiasi kaubojiškai, jojikas yra labai populiari, gyva sporto šaka, būdas jaunuoliams išbandyti savo jėgas. Geras jojikas, kuris geba suvaldyti arklį arba jautį, labai gerai uždirba. Kuo geresnis rodeo - tuo didesni pinigai.

Aš fotografavau jojikus, kurie ruošiasi kovai. Man buvo įdomu stebėti, kaip jie bendrauja tarpusavyje, kaip susikaupia. Tai labai rimta ir pavojinga sporto šaka. Gali pirmą kartą išeiti į areną ir grįžti visiškai sulaužytas.

Kurdamas šį fotografijų ciklą apvažiavau mažus Oregono valstijos kaimelius. Rodeo juose yra svarbiausia metų šventė. Visus metus ten nieko nevyksta, visi užsiėmę savo ūkiu. O rodeo šventė tęsiasi kelias dienas, savaitę, vyksta paradai.

Tai labai trumpas laikas fotografui, kad užmegztų kontaktą su jojiku ir sukurtų meną.

Taip. Be to, jojikai ir nenori bendrauti su kažkokiu užsieniečiu, jiems tai - neįdomu. Jiems reikia susikaupti, jie tuo momentu yra savyje. Tad visos mano fotografijos padarytos, stebint rodeo iš šalies. Aš nenoriu sutrukdyti jiems svarbios akimirkos, kad jie darytų tai, ką daro, ir negalvotų apie mane.

Kitas mano projektas - "Artful living". Į lietuvių kalbą nelabai gerai verčiama kaip "Meniškas gyvenimas". Tai fotografijų ciklas, kuriamas didžiuosiuose Londono, Paryžiaus, Niujorko muziejuose. Projekto esmė - užfiksuoti, kaip žmonės reaguoja į meną. Vieni yra susikaupę, kiti - išsiblaškę, treti ateina atsitiktinai dėl kompanijos draugui ir žaidžia su telefonais. Būna žmonių, kurių drabužiai sutampa, tarsi susilieja su meno kūriniu, tampa jo dalimi.

Muziejų lankytojus, kaip ir rodeo, stebiu iš šalies. Čia nėra supozuotų fotografijų. Stengiuosi, kad žmonės manęs nepastebėtų, tad stoviu per atstumą. Toks mano priėjimas prie fotografijos. Noriu, kad vaizdas jose būtų tikras.

Kai fotografuoju, pats bandau išlikti nematomas. Fotoaparatą naudoju tik kaip įrankį, stengiuosi, kad jis nekristų į akis ir neišduotų šalia stovinčiam žmogui, kad esu fotomenininkas, stebintis ir fotografuojantis kitus. Taip jaučiuosi gerai pats, taip palieku erdvės žmogui, kad šis nesijaustų mano žvilgsnio trikdomas ar žeidžiamas.

Fotografuodamas patiriu būseną, tarsi visa, kas mane supa, yra teatras, o aš pats - žiūrovas, vyksmą stebintis iš šono. Tai provokuoja mano žvilgsnį, suteikia kūrybinės energijos, įkvėpimo naujiems ieškojimams.

Bet muziejaus administracija žino, kad jūs fotografuojate?

Ne. Kiekvienas gali atsinešti fotoaparatą į muziejų. Jeigu pradėsiu aiškinti, ką aš darau, leidimo negausiu. Dėl to jaučiuosi truputį kaltas, nes lendu į žmonių gyvenimus.

Jaučiuosi tarsi vagis, kuris fiksuoja tai, ką žmonės mato, ką mąsto, ir pasisavina dalelę to sau. Be prašymo, be leidimo. Tai ir yra fotografija.

Kodėl fiksuoti žmonių santykį su menu pasirinkote būtent muziejuose?

Pasirinkau Londono, Paryžiaus ir Niujorko muziejus dėl šių miestų globalumo ir kosmopolitiškumo. Tai didžiausi ir geriausi muziejai, kurie pritraukia didžiausius srautus lankytojų iš viso pasaulio. Ten yra iš ko pasirinkti, ką fotografuoti.

Įsivaizduoju, kad prifotografuojate labai daug. Kokie jūsų kriterijai, atrenkant fotografijas parodai?

"Meniško gyvenimo" ciklą fotografuoju jau trejus metus. Žinoma, ne kasdien ir net ne kartą per mėnesį, o gal tik kartą per metus. Muziejus aš įtraukiu į savo keliones.

Parodai fotografijas atrenku labai atsargiai, ieškau to, kas nematyta, kas mane patenkina. Esu labai kritiškas. Atrasti ką nors gero yra sunku. Kartais praeina visa diena muziejuje, o aš nieko nenufotografuoju.

Vadinasi, nefotografuojate daug, paspaudžiate mygtuką tik tada, kai pamatote kadrą.

Taip, kadras man diktuoja. Būna, kad išeinu iš salės ir jaučiuosi, lyg būčiu kažką pametęs. Sugrįžtu ir pamatau. Vadinu tai pasąmonės vedimu. Nėra lengvas projektas. Dabar turiu trisdešimt darbų, parodoje bus galbūt 15. Ateityje gal išleisiu albumą.

Dar vienas mano projektas, taip pat susijęs su menu, vadinasi "Dabar abi puses" (Both Sides Now). Jame fotografuoju paveikslus iš abiejų pusių ir sudedu priekinės ir užpakalinės pusės vaizdus vieną šalia kito.

Paprastai mes nežiūrime ir nekreipiame dėmesio, kokia paveikslo nugarėlė. O būna, kad nematoma pusė būna įdomesnė nei pats kūrinys.

Ant jos gali būti parašyta dedikacija, priklijuota nuotrauka, o gal kūrinys tapytas iš abiejų pusių. Ėmiau stebėti įrėmintus paveikslus iš abiejų pusių, vaikščioti į meno aukcionus, antikvariatus ir ieškoti meno.

Koks ketvirtasis jūsų fotografijų ciklas?

Ketvirtojo ciklo pavadinimas "Ginklų kultūra". Amerikoje ginklų kultūra labai gyva, nusipirkti ginklą gali laisvai kaip kavos puodelį. Ginklas Amerikoje yra kaip fotoaparatas, bet kuri šeima gali jį turėti namuose, kad apsisaugotų. Nuo ko? Ne nuo kitos šalies priešo, bet nuo kaimyno, praeivio. Visi gyvena baimėje. Kai kurios Amerikos valstijos leidžia žmonėms nešiotis ginklą.

Vadinasi, šautuvą gali turėti net studentas, sėdintis paskaitoje, kad apsigintų nuo galimo terorizmo arba nuo kaimyno, su kuriuo dėl ko nors susiginčys. Mano akimis, tai - kaubojiškas, sergančios visuomenės mąstymas.

Pradėjau fotografuoti aukcionuose, kur parduodami ginklai. Galvoju, kaip pratęsti šį ciklą, padaryti jį globalesnį.

Parodoje greta naujausių darbų bus įmaišyta ir senesnių, nespalvotų fotografijų, padarytų klasikiniu būdu iš juostos. Bus net mokyklos laikais darytų nuotraukų. Tai mano istorija.

Studijavote kinematografiją Maskvoje, aštuonerius metus dirbote Ostankino televizijoje. Kodėl visgi atsisakėte kino dėl fotografijos?

Fotografija mane lydi nuo vaikystės. Net tada, kai kinas buvo mano darbas, fotografija buvo hobis. Fotografija yra mano meilė. Ją padarei ir turi. Kiną kurti reikalingi visai kiti biudžetai.

Esate laisvai samdomas fotografas. Kokia takoskyra jūsų gyvenime tarp komercinės fotografijos ir meninės?

Kai neturiu darbo - kuriu meną. Kuriu meną, kai keliauju, nes kelionės, naujos vietos, nauji žmonės mane įkvepia. O kai nekeliauju, būnu namuose, tada dirbu.

Kaip jaučiatės Klaipėdoje: kaip namuose ar kaip kelionėje?

Klaipėdoje jaučiuosi kaip namie.

Nėra noro kurti meną Klaipėdoje?

Yra, turiu sumąstęs keletą projektų, bet dar nepasiruošęs jų įgyvendinti. Verda kažkas viduje. Tikiuosi imtis to vasarą. Tam reikia pasiruošti, o paprastai neturiu laiko, nes grįžtu tik keletui savaičių.

Kaip, jūsų akimis, keičiasi Klaipėda?

Dabar Klaipėda atrodo labai niūriai, nes visai nėra joje žmonių. Tuščias miestas, be gyvybės. Praeina vienas kitas žmogus, tuščia, tamsu, šalta. Žinoma, ruduo...

Nejaučiate nostalgijos ir noro sugrįžti į Lietuvą?

Nostalgija labai stipri. Sunkiausia būna sugrįžti į Ameriką, kai pabūnu čia. Amerika dabar jau nėra ta, apie kokią mes kažkada svajojome, kokią įsivaizdavome, kai mokėmės mokykloje. Tada Amerika mums buvo svajonių šalis. O dabar nežinau, ko žmonės į ją važiuoja. Dabar geriausia vieta gyventi yra Europoje, čia, Klaipėdoje, Vilniuje. Čia visko tiek daug, daug galimybių. Aš neabejoju, kad sugrįšiu. Kada? Nežinau. Gal po 5 metų.

Kas laiko ten?

Dukrytės ir anūkės, kurios gyvena San Franciske. Man patinka dideli miestai, o sugrįžti traukia sena kultūra, ypač lietuviškas teatras, seni miestai, tikrieji draugai, kurie čia liko, Baltijos jūra. Man labai gražūs lietuviški kaimai, su daug erdvės, švaros. Čia išeini į mišką ir gali pasijusti vienas, gali kvėpuoti mišku.

"IEŠKOJIMAS, ko gero, yra viso mano kūrybinio darbo dominantė. Nesiliauti ieškojus naujų meninių sprendimų, siužetų, laiko ženklų, mažai pastebimų ar visai "nematomų" žmonių, daiktų, reiškinių. Ieškoti tikrumo, gražių emocijų, šmaikščių akimirkų, leidžiančių pasireikšti mano ironiškam žvilgsniui, dinamikos; siekiu, kad kiekviena fotografija turėtų savo istoriją", - sako fotomenininkas Edis Jurčys.

Egidijaus JANKAUSKO nuotr. OBJEKTAS. Paryžiaus muziejuje ar lankydamas mažą Oregono valstijos miestelį, kuriame ligi šiolei gyvuoja senoji kaubojų (rodeo) tradicija, Edis Jurčys žvelgia į žmogų.

Edžio JURČIO nuotr.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder