Ekskursija į praeitį, arba Koks velnias išgrindė tuos karo kelius?

Ekskursija į praeitį, arba Koks velnias išgrindė tuos karo kelius?

Archeologas, baltų šventviečių tyrinėtojas ir žygeivis prof. dr. Vykintas Vaitkevičius ir baltų religijos ir mitologijos tyrinėtoja, semiotikė dr. Daiva Vaitkevičienė sukauptomis žiniomis su visuomene ėmė dalytis kiek neįprastu, neakademiniu būdu, organizuodami ekskursijas automobiliais. Šią vasarą mokslininkai pirmą kartą surengė seriją ekskursijų pajūrio regione, istorinėse kuršių žemėse.

"Kuršiai: nuo genties ištakų iki pražūtingo karo" taip buvo pavadinta ekskursija pasienyje su Latvija, Kretingos r. šiaurės vakaruose, kurioje teko dalyvauti ir šių eilučių autorei.

Ekskursijos lankytini objektai: Pelėkių akmuo su duobutėmis; Sūdėnų akmuo su plokščiadugniu dubeniu; Senosios Įpilties piliakalnis su senovės gyvenviete ir šventviete, Naujosios Įpilties Alkos kalnas; legendomis apipintas vienas iš didžiausių Kretingos krašto riedulių - Daubos kūlis ir Benaičių šventvietę - nepaprastai įdomi kuršių istorijos dėlionė, kuria mokslininkai leido pasidalyti ir su "Vakarų ekspreso" skaitytojais.

Krūmeliais apaugęs kraštas

Susitikę prie Laukžemės pirmiausia išgirdome Kuršo pavadinimo paaiškinimą. Pasak V. Vaitkevičiaus, jis turi dvi versijas. Viena teigia, kad "kuršas" - tai "skurdus, krūmeliais apaugęs kraštas", kita, kad tai "vieta, esanti kairėje". Būtent taip kuršius matė lietuviai.

Atstumai tarp lankytinų objektų, kuriuos parinko ekskursijai vadovai - visai nedideli, tačiau suteikia plačias galimybes keliauti laiku.

Prie Pelėkių akmens

Ekskursija vyko pajūrio Šventosios upės baseino teritorijoje, kuri, anot V. Vaitkevičiaus, yra labai savita tuo, jog archeloginiai radiniai čia labai ankstyvi, palyginus su kitomis šalies vietomis.

"Kretingos ir Skuodo krašto paminklai yra iš bronzos amžiaus, XIV-XV a. Bronzos amžius, t.y. maždaug 4 tūkst. metų nuo šių dienų į praeitį, Lietuvoje nėra labai išreikštas. Neturime mes metalo, jis buvo įvežtinis ir labai branginamas. Daugiau buvo naudojamas akmuo. Skandinavijoje taip pat nėra randama bronzos, kuri yra alavo ir vario lydinys, tačiau ten yra tūkstančiai bronzinių dirbinių, kurie buvo atvežti. Todėl manoma, kad pirmasis Europos susivienijimas, Europos sąjuga buvo būtent bronzos amžiuje, nes ryšiai tarp Vidurio Europos, kurioje buvo išgaunama bronza, ir pakraščių buvo labai glaudūs", - įveda į istorinį kontekstą V. Vaitkevičius prie pirmojo sustojimo prie Pelėkių akmens.

Didžiulis, 5,8 m. ilgio ir 4,3 m. pločio, netaisyklingo trikampio formos akmuo guli viduryje dirbamos žemės lauko.

"Akmenys su duobutėmis randami visame Baltijos jūros regione: Švedijoje, Suomijoje, ypač jų daug Estijoje. Skiriasi tik duobučių skaičius, akmenų forma. Estijoje tokių akmenų slaičiuojama virš tūkstančio, Lietuvoje - 40, Latvijoje šiuo metu 80.

Akmenų skaičius priklauso nuo entuziastų, kurie ieško akmenų, tikrina, ir dažnai juos lydi sėkmė. Latvijoje, kai buvo pradėti akmenų tyrimai, jų buvo žinoma tik 18, bet keletas entuziastų tą skaičių stipriai padidino.

Lietuvoje yra rajonų, kur tokių akmenų nėra ir niekada nebuvo, bet yra vietų, kuriose jie paplitę ir jeigu tie regionai būtų tyrinėjami, tikėtina, kad tas skaičius taip pat išaugtų. Akmenys yra apnešti kerpėm ir samanom, tad pamatyti duobutes nėra lengva, pirmiausia akmenį reikia nuvalyti. Ant šio akmens pirmieji jo atradėjai suskaičiavo 180 duobučių, vėlesni tyrinėtojai jau rasdavo duobučių vis mažiau", - pradeda pasakojimą archeologas.

Sąsajos su žemdirbyste ir žvaigždėmis

Akmenys su duobutėmis, anot V. Vaitkevičiaus, siejami su žemdirbyste, su tais papročiais, kuriuos žemdirbiai galėdavo atlikti ardami, akėdami, sėdami grūdus. Tad akmenų su duobutėmis aplinka dažniausiai buvo dirbami laukai, kaimo pakraštys. Tai pagrindė vienas estų mokslininkas, kuris nustatė, kad kuo daugiau duobučių ant akmens, tuo didesnė fosfatų koncentracija žemėje.

"Anksčiau Vokietijos ir Austrijos mokslininkai kėlė romantinę versiją, neva duobutės atitinka žvaigždynų padėtį danguje. Aš žvelgiu į tai kritiškai. Nežinau, kam senovės žmogui kalti žvaigždėlapius ant akmens? Nebent sieti tai su tikėjimu, kad, kai žmogus gimsta, žvaigždė įsižiebia, kai miršta - užgęsta. Ir tuos gimimus, mirtis akmenyje žymėti...", - svarstė ekskursijos vadovas, papasakodamas apie Pelėkių akmenį ir padavimus.

1993 metais netoliese gyvenusi Bronė Liaudanskienė, gimusi 1912 metais, mokslininkui pasakojo: "Čia visi nusigriovė, o tas kūlis yr. Ten buvo melioracija. Tai liub sakyt, kad velnia liub šok, liub bijot at. Ir aš pati esu merga buvus. Liub rek vakare pereit, liub prašyt kokių vaikių pravest pro tą kūlį. Aš bijau. Nu velnia šok naktį, sako, i gana. Dieną nebijojau, o naktį prašydavau kokio vaikio."

"Iš pasakojimo matyti, kad žmonės manė, kad duobutes akmenyje savo kulnimis šokantys velniukai padarė. Šilalės, Telšių rajonuose apie tokius akmenis pasakojami padavimai, kad velniukai, pagriebę kokios pasikorusios merginos dūšią, šoka su ja pernakt savo vestuves ir ištrypia savo kulnimis akmens paviršių. Žmonėms, piemenims atrodydavo, kad tų duobučių akmenyje vis daugiau atsiranda.

Įdomus sutapimas su kitu padavimu, kuriame teigiama, kad, kai žmogus miršta, jo "dūšia" išeina su paskutiniu atodusiu per kulną. Šis senovinis įsivaizdavimas išveda mus į platesnį mitologijos lauką, primena mitą apie Achilo kulną, kuriame teigiama, jog gyvybė yra žmogaus kairės kojos kulne.

Tad galbūt ryšys per vėles su žvaigždėmis ir gali būti. Gal duobutė akmenyje iškalta gimus vaikui, o vėliau nešta aukų, maisto ant akmens. Apie šį akmenį dar buvo pasakojama, kad iš jo tryško šaltinis. Čia gyvenęs žmogus man paliudijo, jog anksčiau eidamas per laukus visada sustodavo prie šio akmens atsigerti vandens. Dabar šaltinio nematyti", - pasakojo V. Vaitkevičius.

Akmuo likęs iš šventvietės

Vos kelių šimtų metrų atstumu nuo Pelėkių akmens, prie pat Kulšės upelio, sustojome prie Sūdėnų akmens, taip pat ypatingo, tačiau naudoto vietos gyventojų kuršių jau gerokai vėliau, galbūt XI, XII ar XIII amžiuje.

V. Vaikevičiaus teigimu, šis akmuo taip pat susijęs su šventumu, galbūt šalia jo buvusi ir šventvietė. Akmuo pastebimai nutašytas, jo paviršius pakeistas geležiniais kaltais, nudailintas, išskobtas dubuo.

"Nors Lietuvoje tokių akmenų su dubenimis yra daug, šis išsiskiria tuo, jog jo dubuo yra atviras. Tokių akmenų su akivaizdžiu iškirstu lataku yra tik keturi. Nėra aišku, ar patys kuršiai iškalė lataką, kad dubenyje nesirinktų vanduo, ar tai buvo padaryta jau vėliau norint pritaikyti akmenį visai kitais tikslais", - svarstė archeologas.

Pastarąją prielaidą anot, V. Vaitkevičiaus, kelia unikalūs pasakojimai, kad ant šio akmens buvo kertamos galvos.

"Senų senovėj ten baudžiauninkam ponai galvas kirsdavo. Tai būdavo, sako, jeigu žmogus negali dirbti - tai ponas liepia jam galvą nukirst. Tam akmeny ir dubenis toks. Kartą, nakties laike, ir sniego buvo iki kelių, iš tų krūmelių, kur tas akmuo, ugnis šoko. Sako, mano pinigai buvo ten, išeina, mano laimė, bet aš nepaėmiau", - taip ekskursijos vadovui pasakojo Danutė Serapinienė iš Sudėnų kaimo.

Kitame V. Vaitkevičiaus užrašytame pasakojime akmuo vadinamas girnų kūliu. "Malūnas ten dvaro buvęs. (Iš tiesų čia netoliese stovėjo vandens malūnas. - V. Vaitkevičiaus past.) Ten kūlis padėtas ir užrašyta. Rusai buvo beždžionės, nugriovė tą malūną, nieko nebėr, tik girnos veinos", - aiškino tyrinėtojui vietinis Liudvikas Liaudanskis.

"Taigi, žmonės įsivaizdavo, kad šis akmuo - senovinės girnos, tačiau to negali būti, nes išskobtas dubuo yra ne akmens viduryje, tad jo net nebūtų galima sukti.

Mano hipotezė, kad kol kuršiai buvo gentis ir turėjo savo gentinę žemių sąjungą, naudojo tokias šventvietes, kurios buvo pašvęstos dievams. Galėjo jos būti susijusios su Perkūno garbinimu.

Tokie akmenys yra Kuršo žemės vizitinė kortelė. Vienas ypač lankomas yra Liepojoje. Įdomu, kad tokių akmenų yra ir prie Vilniaus", - pasakojo ekskursijos vadovas.

"XIII amžiuje, kai jau baigėsi kuršių kova ir reikėjo apsispręsti, ar pasiduoti ir susitaikyti su ordino taisyklėmis, ar prašytis prieglobsčio Lietuvoje, susidaro įspūdis, kad didelė dalis kuršių pasitraukė į Lietuvą. Gyvenviečių pavadinimai Kuršiai, Kuršeliai, Kuršėnai apie tai byloja iki šių dienų. Taip kuršiškos šventvietės atsirado aplink Vilnių, Švenčionis, Antalieptę. Sūdėnų akmuo patenka į Įpilties apygardą. 2011 m. čia netoli, Laukžemės, buvo rasti du kapinynai su kuršiškais radiniais", - sakė V. Vaitkevičius.

Archeologiniai vietovės aplink Sūdėnų akmenį tyrimai nebuvo daryti. Šiuo metu saugoma tik 1,5 kv. metro teritorija, ant kurios yra akmuo, taigi unikalus archeologinis objektas bet kada gali atsidurti urbanizuotoje teritorijoje. Beje, netoliese įspūdingųjų akmenų jau yra kaimo turizmo sodyba, tačiau iš jos nėra jokių nuorodų ar takų į šalia esančias vertybes.

Velnio keliai

Žmonės nuo seno tvirtina, kad Šventosios upėje buvo pakrikštyti žemaičiai. Kunigas, anot V. Vaitkevičiaus, XIX a. yra užrašęs, kad yra konkreti lanka, vadinta Kunigo vingiu, kuriame žemaičiai buvo surinkti ir pakrikštyti.

"Dar žmonės pasakoja, kad Šventoji reikalauja aukų ir kasmet pasiima po žmogų. Šis tikėjimas ateina iš ikikrikščioniškų laikų, kad upė reikalauja žmogaus gyvybės, galvos, kraujo. Šioje vietoje nėra užfiksuotų pasakojimų, bet Aukštaitijoje teko girdėti istorijų, kad žmonės nusukdavę galvą paukščiui ir aukodavę upei, nes upė reikalauja galvos..." pasakojo tyrinėtojas.

Anot ekskursijos vadovo, kapinynai, surasti prie pat Šventosios upės taip pat atrodo keisti ir šiandien sunkiai suprantami. Kas gi rengia kapines, kur gali būti aukšti gruntiniai vandenys?

"Seniausi kapai yra iš ankstyvojo geležies amžiaus, t. y. 2 000 - 2 300 metų senumo. Laidojama čia buvo iki pat V-VI amžiaus. Kapuose daug akmenų, akmenų vainikų, kai kurie kapai turėjo net antkapius - aukštesnius akmenis galvūgalyje. Kitur aptinkami mediniai stulpai. Iš to sprendžiame, kad apie V-VI amžių buvo plykstelėjęs paprotys kapus žymėti.

Šiame senųjų šventviečių kontekste išlikusios dvi kūlgrindos - iš akmenų sukrauti keliai, kuriuos skiria apie 150 metrų atstumas. Kyla klausimas, kam jie buvo reikalingi?

Neatmetu galimybės, kad šių kūlgrindų paskirtis galėjo būti ritualinė, susijusi su mirusiųjų palydėtuvėm ir laidojimo apeigom.

Mirusiųjų pasaulis buvo įsivaizduojamas po žeme, upė buvo tarsi kelias į jį", - kalbėjo profesorius.

"Žinojome padavimus, kad velnias šiame regione yra nutiesęs velnio takus. Juozas Mickevičius apie 1960 metus kūlgrindų vietas sužinojo iš vietos gyventojų ir pažymėjo schemose. Turėdami tas schemas, tas kūlgrindas aptikome 2011 metais. Ir dabar jas identifikuoti padeda kitokia augmenija", - rodė ekskursijos vadovas akivaizdžius požymius.

Įdomu, kad abi kūlgrindos yra apie 60 metrų ilgio ir kreivos. "Jeigu kelias buvo skirtas šienui iš pievos pargabenti, kam daryti jį tokį vingiuotą, ką norėta suklaidinti? Kūlgrindos plotis yra toks, kaip dviejų vežimų, tad įmanomas net dvipusis judėjimas. 1964 m. čia vyko tautosakininkų ekspedicija, jos narė Bronislava Kirbelytė užrašė pasakojimą, kad velnias buvo tas, kuris išgrindė šiuos karo kelius. Neva velnias išgrindė kūlgrindas ruošdamasis kovai su švedais", - pasakojo V. Vaitkevičius.

Velnias - Odino atitikmuo?

Tai, kad velnias susijęs su akmenimis, prie jų būna, juos nešioja, po jais turtus slepia, niekam nekelia jokių abejonių, bet kad velnias ruošiasi karui ir prisideda prie senovės kuršių, kurie kariaus su švedais, anot archeologo, buvo dalykas negirdėtas.

"Bet B. Kirbelytė jo nesureikšmino, o Algirdui Juliui Greimui šios eilutės tapo hipotezės, kad Velnias buvo senovės baltų karo dievas, pagrindu. Yra ir daugiau duomenų, liudijančių tai, kad Velnias kaip karo dievas pas kuršius atitinka skandinavų Odiną, kuris taip pat yra susijęs su chtoniškuoju požemio pasauliu ir įsivaizduojamas kaip vienaakis ir net aukojimai jam atliekami ypatingu būdu, kabinant auką ant šakų, kad ji nesiliestų su žeme. Gali būti, kad šunų korimas, kuris Lietuvoje dar buvo paplitęs prieš Antrąjį pasaulinį karą, ir posakis "Kodėl ant manęs visus šunis kari?" yra senųjų ritualinių apeigų reliktas.

Kitas pasakojimas, liudijantis, kad Velnias galėjo būti Odino atitikmuo, pasakojimas, kad švedai užėmė Žemaitiją, o žemaičiai septynerius metus augina eržilą visiškoje tamsoje. Tas eržilas labai stiprus, bet nematęs šviesos. Kai žemaičiams labai blogai, jie aptaiso tą eržilą visokiais baugiais dalykais, pavyzdžiui pririša gaidį ar vilką, ir išleidžia iš tamsos į švedų stovyklą, taip sukeldami joje paniką. Taip eržilas padėjo pasiekti persilaužimą kovoje tarp švedų ir žemaičių. Šio labai savito pasakojimo motyvai pasikartoja ties Jurbarku, Eržvilku, Šilale, prie Medvėgalio.

Yra net miestelis Treigiai. Būtent treigiu buvo vadinamas trejus metus tamsoje augintas eržilas, pavaizduotas miesto herbe. Taip pat ir Eržvilko herbe vaizduojamas raudona gūnia apdengtas eržilas.

Bus daugiau.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder