Juokaukime toliau - S.Povilaičio kūrybinėje biografijoje išties pakanka faktų, pagrindžiančių šį teiginį: kadaise su fotografais (taip trumpiau) Algimantu Aleksandravičiumi ir Sauliumi Saladūnu buvo susimetę į grupę APS; ją teptuku krikštijo ne bet kas, o pats pasaulinės žymės dailininkas Stasys Eidrigevičius, kurį, beje, Stasys Povilaitis irgi buvo fotografavęs. Jis nesnaudė nė Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo apsilankymo Lietuvoje 2000-aisiais dienomis: sekdamas jo maršrutu viešuoju transportu (!) padarė gerų kadrų ir rašytojo gimtajame Kėdainių rajone, ir sostinėje. O ką jau kalbėti apie Juozą Miltinį? Jeigu rudenį beveik iš nematytų fotografijų sugebėjo surengti režisūros genijui J.Miltiniui skirtą parodą - galima daryti išvadą, kad per „fotosesijas“ su šiuo žmogumi bus gerą gerą kaušą raudonojo vyno išgurkšnojęs. Ir, „snobo“ džiaugsmui, net radosi patikinimas, kad ne iš piršto laužtas draugams jo pasigyrimas, neva vaikystėje jis tampęs J.Miltiniui už barzdos, - panevėžietis dainų autorius ir atlikėjas Sigitas Stankūnas jam parodė nuotrauką, kur jis kokių penkerių bampso užstalėje su tėvais, o šalia - Miltinis...
- Gal esat fotografavęs net garsųjį dėdę - Aleksandrą Merkelį, kurio studija „Antanas Smetona: jo visuomeninė, kultūrinė, politinė veikla“ neseniai buvo pristatyta Mokslų akademijoje?
- Jis mano tetos vyras. Deja, net susitikti su juo neteko. Mes buvom susidūrę labai įdomiai, neakivaizdiniu būdu: kai Šiuolaikinio meno centre Vilniuje vyko bendra išeivijos ir Lietuvos fotografų paroda, Gerimanto Peniko darytas dėdės portretas ir mano eksponuojama nuotrauka kabojo toje pačioje salėje. Mes prasilenkėme - 1995-aisiais, kai aš nuvažiavau į Ameriką, jis jau buvo miręs. Labai gaila, kad jo erudiciją (kartu su fantastišku literatūros stiliumi) tenka pažinti iš knygų apie Vaižgantą, Vydūną, Kudirką... Jis buvo prezidento A.Smetonos sekretorius (1938-1939), net liudijo Niurnbergo procese ir iki pat gyvenimo pabaigos nepriėmė JAV pilietybės. Kai vežiausi tetą iš Niujorko Panevėžin, kartu su jo popieriais iš archyvo parsivežiau ir unikalių jo surinktų A.Smetonos nuotraukų... Apskritai jo ir mano tetos gyvenimas pasitarnautų gera meilės istorija rašytojui: kai jie traukėsi iš Lietuvos 1944 metais, buvo dar gana jauni, o teta kaip ir mano mama buvo reto grožio moteris, sužavėjusi rašytoją Marių Katiliškį; tai supratau po jos mirties radęs jo rašytų meilės laiškų....
- Esat vienas ištikimiausių pasirinktai temai fotografų - bet rudenį netikėtai ispanų fotografijos žurnale „Dodho“ užėjau plejadą jūsų darbo lietuvių poetų portretų, o paskui Vilniuje stebėjausi dar labiau žiūrėdama nuotraukų ciklą „Viena galąstojo diena“. Viskas? Žirgo tema jau išsemta?
- Kai prieš kiek laiko dariau parodą Vilniaus Prospekto galerijoje, gavau dovanų gerą brangią arklio kaukę; ją 2015 metais buvau nusivežęs į Nidą, fotografų seminarą, ir eidamas prie jūros sakydavau einąs fotografuoti arklių, nors, kaip žinot, toje zonoje neleidžiama nei arklio, nei karvės laikyt. Būdavo, prišnekinu kokį žmogų, kad jis užsimautų tą kaukę, ir fotografuoju beplaukiojantį su ja. Buvau jau kiek pasistūmėjęs, dar ir šiemet Nidoje ketinau pafotografuoti, bet netikėtai vienam žurnale pamačiau žmogų arklio kauke, tiesa, kitokia, ir ne pajūryje, o metro, bet man praėjo bet koks ūpas šitą ciklą tęsti. O dėl žirgų - šios temos neatsisakiau, tik pakeičiau modelius, - fotografuoju tiktai eržilus. Ir fotografavimas jau kitoks, nes jie neprognozuojami (sveria nuo 800 kilogramų iki tonos), kai fotografuoju eržilą, dar du trys žmonės dirba su manim - ir mane saugo, ir gyvulį kontroliuoja.
- „Vienos galąstojo dienos“ herojumi su klouno kauke siekėt įsipaišyt į siaubo ir beprotybės užtvindytą kasdienybę? Turiu mintyje ne vien meno „produkciją“...
- Nemėgstu fantastikos juodai, ir siaubo filmų nemėgstu. Nieko aš nesiekiau, šios fotografijos darytos 2002 metais, ir jos ne vienintelės „kitokios“. Pavyzdžiui, ciklas su laikrodžiais, kurį reikėtų gal pratęsti ar padaryti žmoniškai... Pradžia buvo linksma: nusivežiau sieninių laikrodžių, kiek tilpo taksi, į miesto parką, išsidėliojau, iškabinėjau ant šviestuvų stulpų ir ėmiau fotografuoti, bet akimirksniu prisistatė policija, - kažkoks praeivis buvo ją iškvietęs; tik mano pažymėjimas išgelbėjo nuo baudos... Nežinau, gal „galąstojas“ buvo atsisveikinimas su bankrutuojančia Panevėžio tiksliosios mechanikos gamykla, kur įvairiuose postuose 30 metų buvau išdirbęs, gal dėl to ir kadrų nuotaikos tokios minorinės. Įsivaizduokit, trisdešimt metų praeidavau pro vienas cecho duris ir niekada nebuvau vidun įėjęs, bet vieną gražią dieną, matau, kažkas ne taip - durys buvo pravertos... Įeinu ir randu pažįstamą žmogų ir netenku žado, jo veidas toks išraiškingas, išraiškingesnis negu klouno kaukė (ją buvau savo 50-mečiui pasidovanojęs)... Ekspromtu gimė ta fotoistorija - iš pusantros juostos padariau parodą; taip man nėra nutikę.
- Yra rašytojų, kurie neretai jau parašę geriausius kūrinius rašo ir rašo iš inercijos nebegalėdami sustoti, - jums pažįstamas toks jausmas?
- Kai esi pasiekęs kažkokį lygį ir jauti, kad dar geriausio kadro nesi padaręs, ieškai to kadro nesustodamas. Manau, aš dar nesu išnaudojęs savo galimybių fotografijoje, aš vis dar tebesu smalsus žmogus. Aš visuomet svajojau išlikti vaiko akimis žmogum - tokiam viskas įdomu. Ir jei reikėtų man vienu žodžiu apibūdinti Miltinį, sakyčiau, jis - nepaprastas nerealus smalsumas. Jis daug kuo domėjosi, daug skaitė ir viską išskaitė iš knygų: kad raudonasis vynas turi būti tiktai sausas, kava - tik su kofeinu, net šunį ir tą juodos spalvos škotišką terjerą rinkosi iš knygų, sužinojęs išskirtinį jo gebėjimą suprasti žmogaus tariamus žodžius, ar tik ne visus du šimtus... Turiu nufotografavęs ir jam po ranka gulintį graikų kalbos žodyną, nes sakė norintis be vertėjo susikalbėti su Aristoteliu ir Platonu, kai atsidurs TENAI... Aš irgi norėjau išsaugoti vaiko žvilgsnį, bet gal po keturiasdešimties ėmiau suaugti ir nors vis dar tebesu smalsus, bet labai mažai kas mane iš to, kas įdomu, nustebint gali. Štai kas įdomu: kai buvau aštuoniolikos, man buvo iškilę tam tikri klausimai, praėjus pusamžiui jie tebėra neatsakyti iki šiol - aš vis dar neturiu aiškaus atsakymo, dėl ko gyvenam...
- Regis, jums prie širdies tokia būsena, šit pasakojot gavęs žinutę: „Iš ano pasaulio tikrina tavo kontaktus“, bet taip ir nepasidomėjote, kas krečia tokius pokštus prieš Vėlines. Mėgstate paslaptis?
- Tu taip mėgsti paslaptis, sakydavo mama, kad net iš valgymo jas darai, - ką beveiksi, toks jau mano būdas. Kai leidau albumą, net savo gimimo datos nenorėjau rašyti, ne nuslėpti norėdamas, kiek man metų, bet todėl, kad mano stilius toks. Kodėl aš turiu keistis, jei visą laiką toks buvau? Selindžeris (didelis jo gerbėjas esu) nusifotografavo būdamas dvidešimt vienų ir nusifotografavo prieš mirtį - viskas. Aš mėgstu fotografuoti, bet nemėgstu fotografuotis. Man, pavyzdžiui, neskanu, kai koks nors režisierius ima ir aiškina, kaip jis sukonstravęs savo spektaklį. Kaip būdavo Miltinio laikais: spektaklis pasibaigė, uždanga nusileido ir uždarė scenos paslaptį, palikdamas žiūrovą su jo mintimis; dabar būtinai vėl kelia uždangą, aktoriai lankstosi, žiūrovai ploja atsistoję, nors ką tik pabuvojo „fabrike“, kur aktorius, sakysim, penkis kartus užšoko ant šaldytuvo ir pasėdėjo su pasvirimu ant unitazo... Paslapties dvasios teatre neliko... Kaip Miltinis sakė: ir prancūziškas bordo - nebe toks bordo...
- Kur įmanu surasti šitą dvasią?
- Ją turime susikurti patys. Man atrodo, kad mus per daug veikia reklama. Aš jaučiuos jai turintis imunitetą, bet ir tai kartais net nepastebiu, kaip įkliūnu, nors niekas man neprisakys, kokį vyną gert ir kokią poeziją skaityt...
- Kur matot bent kiek poezijos šiandien?
- Didžiausi poetai man - Algimantas Mackus ir Nyka-Niliūnas: „Ir aš tau sakau:/ Mūsų gyvenimas - sapnas/ Sapne, kuriame tu sapnuoji,/ Kad aš gyvenu.“ Buvau jų eilėraščių išmokęs atmintinai. Be abejo, nepaprastai talentinga ir šiandienos poetų karta. Dar man poezija - šventės laukimas, Kalėdų ar Velykų, dar kokia nors reta reta akimirka iš praeities. Prisimenu, kadaise dažnai važinėdavau komandiruotėn į Maskvą darbo reikalais, ir tos komandiruotės viena nuo kitos skyrėsi nebent tuo, į kokį muziejų ar galeriją spėdavai sulakstyti... Neatmenu, kokioje dailės galerijoje, tada dar jaunas, sutikau nepaprastą merginą, ji buvo iš Čeliabinsko, domėjosi kaip ir aš menais; apvaikščioję parodą, dar nebuvom išsikalbėję, užėjom į „Prahos“ restoraną, gerai prisimenu, dainavo Dasenas... Aš palydėjau ją iki viešbučio, o gal bendrabučio, neklausiau nei telefono numerio, nei adreso, bet iki šiol tą susitikimą atmenu. Jis yra kaip iliuzija...
- ...apginta nuo nykios buities?
- Kai man pasako, kad tas daiktas ar tas vynas labai geras, aš įjungiu pašėlusią vaizduotę, o kai susiduriu su tikrove, visuomet matau, kad ji tartum našlaitė visados lenkiasi vaizduotei, nes pralaimi. Nors, sutinku, kitą kartą nėr skaniau, kaip gerti pigų vyną kur po tiltu, gal net stiprų, kai subjuręs oras. Nors, kita vertus, nesiginčysiu, esu gurmanas ir snobas.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą