Įspūdingi vitražai nušvito virtualioje galerijoje
Įspūdingi vitražai nušvito virtualioje galerijoje

Turbūt retas klaipėdietis žino, kur mūsų mieste yra didžiausias visoje Lietuvoje, Vidurio ir Rytų Europoje vitražas. Kuo vertingi ir unikalūs šie trapūs spalvoto stiklo meno kūriniai, atskleidžia virtuali interaktyvi Klaipėdos miesto Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos galerija www.biblioteka.lt/freskos/vitrazai.

Apie fundamentalų, dvejus metus trukusį, projektą "Monumentalioji dailė architektūros labirintuose: praeitis ir dabartis" pasakoja jo kuratorė Meno bibliotekos vedėja Birutė Skaisgirienė.

Kaip, kada kilo idėja sukurti virtualią vitražų ir freskų galeriją?

Prieš metus Klaipėdos m. savivaldybės I. Kanto viešosios bibliotekos Meno skyrius suskaitmenino Klaipėdos ir jos apskrities monumentaliosios dailės ir šiuolaikinės sieninės tapybos kūrinius visuomeniniuose ir sakraliniuose objektuose. Tai buvo labai įdomus darbas, nuolatinis bendravimas su freskų ir sieninės tapybos kūrėjais, pokalbiai su architektais, pastatų savininkais, ekskursijos freskų ir sieninės tapybos maršrutais.

Užbaigus šį projektą - nors jis niekada neužsibaigs - visada bus pildomas ir atnaujinamas, būtinai reikėjo nedelsiant imtis vitražų skaitmeninimo. Kol dar yra ką skaitmeninti, kol ne viskas sunaikinta.

Jūs pati, Jurga, esate ne kartą rašiusi, kokia architektūrinės dailės situacija šiuo metu: viskas labai netvaru, nesaugoma. Kinta architektūros, interjerų mados, greitėja statybų tempai, todėl apie freskų ar vitražų integravimą nėra nė kalbos - niekas negali laukti, kol kūriniai bus sukurti, ir, kita vertus, nėra kur juos integruoti dabartiniuose statinių stiklainiuose.

Tiesą sakant, buvau nustebinta, kad Klaipėdoje ir jos apskrityje tiek daug vitražų.

Maniau, rasiu vos vieną kitą, o jų, pasirodo, daugiau išlikusių nei sunaikintų. Suskaitmeninome arti šešiasdešimties vitražų, deja, devyniolika iš jų jau buvo sunaikinti.

Viskas taip greitai kinta, kad negalima nuspėti, kas bus rytoj ar poryt. Buvome Henriko Kulšio naikinamo vitražo liudininkais. Buvo ir nebėra. Yra grėsmė, kad bus sunaikinti Algirdo Dovydėno vitražai buvusiame Juknaičių knygyne. Pastatas šiuo metu parduodamas. Pavojus iškilo ir Marijos Anortės Mackelaitės vitražui buvusiuose Klaipėdos prekybos uosto kultūros rūmuose.

Koks projekto tikslas ir misija?

Pirmiausia - suarchyvuoti ir išsaugoti, kad išliktų bent jau sunaikintų vitražų dokumentinė medžiaga. Kitas tikslas - parodyti klaipėdiečiams, kokių nuostabių architektūrinės dailės inkliuzų yra mūsų mieste. Nenuostabu, kad nieko apie juos nežinome - vitražai slepiasi įstaigų, universiteto, poliklinikų interjeruose, tos erdvės ne kiekvienam laisvai prieinamos.

1975 m. Henriko Kulšio sukurtas 6 dalių vitražas Respublikinės Klaipėdos ligoninės Konsultacinei poliklinikai.

Dar vienas svarbus uždavinys - atkurti kūrinių metrikas. Nebuvo tradicijos prie taikomosios dailės kūrinio nurodyti, kas yra vitražo autorius ir architektas, kokiais metais vitražas sukurtas, koks stiklas panaudotas. Kaip jau minėjau, vitražas - architektūrinės dailės kūrinys, todėl labai svarbus vaidmuo vitražo integracijoje į objektą tekdavo architektui. Jis, projektuodamas pastatą, iš anksto numatydavo vitražo vietą, ieškojo vitražo meistrų, galinčių įgyvendinti jo idėjas.

Formavosi savotiški architektų ir vitražo meistrų kūrybiniai tandemai. Tarp architekto Ramūno Kraniausko ir vitražų kūrėjos Gintautėlės Laimutės Baginskinės, tarp architekto Petro Lapės ir vitražisto Broniaus Bružo, tarp architekto Zigmo Rutkausko ir vitražų kūrėjo Algirdo Dovydėno ir kt.

Kodėl pasirinkote būtent šio žanro kūrinius?

Ne aš pasirinkau. Sprendimą padiktavo architektūroje vykstančios permainos, mano nuolatinis gilinimasis į miesto dailės istoriją, monumentaliosios dailės skaitmeninimo patirtis. Ieškodama freskų ir sieninės tapybos darbų įvairiuose visuomeninių pastatų interjeruose ir miesto erdvėse, vienur kitur pastebėdavau ir vitražus. Tuo metu buvau užimta kitais darbais, bet mintyse sau pasižadėjau, kad būtinai prie jų sugrįšiu.

Papasakokite apie šio projekto įgyvendinimo procesą. Kiek laiko jis užtruko, su kokiais iššūkiais susidūrėte, su kokiomis asmenybėmis susitikote?

Vitražų skaitmeninimas buvo nemenkas iššūkis man ir mano komandai, o vitražų paieška priminė detektyvinį tyrimą. Projekto pradžioje geriausias mano vedlys buvo Algimanto Mačiulio knyga "Dailė architektūroje" (2003 m.). Paskui analizavau ir studijavau įvairią informaciją apie vitražų kūrėjus.

1987 m. Silvija Drebickaitė sukūrė 4 vitražus, kurie iki šiol išsaugoti ir puošia Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto Vitražinę menę (buvusią Klaipėdos pedagoginio instituto aktų salę). Keturių dalių vitražo kiekviena dalis turi pavadinimą: "Gamtos pažinimas", "Darbas", "Menas" ir "Mokslas". Nuotraukoje vitražo "Menas" fragmentas.

Laimė, dirbu Meno bibliotekoje, kur viskas po ranka. Ypatingai vertinga buvo klaipėdiečio architekto Zigmo Rutkausko pagalba, jis prisimenė vitražais paženklintus objektus, galėjo įvardinti vitražų autorius, vitražų sukūrimo metus.

Toliau ieškojau kontaktų ir bendravau jau su vitražų kūrėjais. Su profesoriumi Broniumi Bružu buvau susitikusi Vilniuje, jis man patikėjo savo vitražų nuotraukas, kurias galėjau suskaitmeninti.

Profesionalus konsultantas buvo dailininkas, pedagogas, vitražų kūrėjas Eimutis Markūnas, kuriam esu dėkinga už begalinę kantrybę ir geranorišką bendradarbiavimą. Vitražų kūrėjas Konstantinas Šatūnas atsiuntė savo vitražų katalogą, Anykštėnų draugija bibliotekai padovanojo Marijos Anortės Mackelaitės Anykščių bažnyčios vitražų albumą.

Informacijos ieškojau visur - visi šie metai buvo nuolatinis susirašinėjimas su vitražų autoriais, architektais, vitražo meno žinovais (Žydrūnu Mirinavičiumi). Karantinas man buvo naudingas, nes daug laiko galėjau skirti būtent šitam projektui.

Darbas buvo sunkus, bet ir malonumas - begalinis.

Vitražo "Prisikėlęs Jėzus" fragmentas. Šis vitražas turbūt yra didžiausias Lietuvoje, o gal net ir visoje Vidurio ir Rytų Europoje. Jo autorius profesorius Kazimieras Morkūnas mirė 2014 m. Pradėtus darbus perėmė jo mokinė menininkė Eglė Valiutė. Kartu su vitražų meistru Vaižgantu Černiausku ji užbaigė erdvinį vitražą ir sukūrė Kryžiaus kelio stotis Klaipėdos šv. Kazimiero bažnyčioje. Klaipėdos miesto Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos archyvo nuotr.

Džiaugiausi kiekvienu aptiktu vitražu, kiekviena surasta informacija.

Gera buvo dirbti, nes turėjau puikią komandą - fotomeistrą Algimantą Jarukaitį ir svetainės administratorę kolegę Vaidą Skarulskytę - Tiurkiną.

Kuriuos kūrinius galėtumėte įvardinti kaip didžiausius atradimus?

Didžiausias atradimas yra Silvijos Drebickaitės vitražas Klaipėdos universitete, Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultete, S. Nėries g. 5. Nieko apie jį nežinojau.

Menininkės vitražo fragmentą abi su kolege Vaida pastebėjome "feisbuke", kažkas pasidalino vitražo nuotrauka. Užčiupusios siūlo galą, ieškojome toliau. Buvau laiminga, kai atsiliepė šviesios atminties menininkės Silvijos dukra ir suteikė daugiau informacijos.

Tai nuostabus keturių dalių vitražas, sukurtas 1987 m. Fakulteto dekanas profesorius Rimantas Balsys, aprodydamas vitražų salę, neslėpė pasididžiavimo, kad jam pavyko išsaugoti ir atkovoti šią erdvę - ji kurį laiką buvo virtusi sandėliu.

Kitas atradimas - Henriko Kulšio vitražas Respublikinės Klaipėdos ligoninės Konsultacinėje poliklinikoje, Herkaus Manto g. 49. Šis santūrių spalvų, originalios kompozicijos dekoratyvinis - heraldinis vitražas puošia poliklinikos senojo pastato prašmatnią medinę laiptinę.

Įspūdingiausias erdvinis vitražas Klaipėdoje ir visoje Rytų Europoje yra Kazimiero Morkūno vitražas "Prisikėlęs Kristus", sukurtas Šv. Kazimiero bažnyčiai, Kretingos g. 40. Jo aukštis - 11 metrų, plotis - 4,5 metro, svoris - 800 kg. Vitražui sukurti ir pakabinti bažnyčios erdvėje reikėjo ne tik kūrybinės meistrystės, bet ir ypatingų techninių, inžinerinių sprendimų. K. Morkūnas šio vitražo užbaigti nesuspėjo, po jo mirties kūrinį užbaigė menininkė Eglė Valiūtė.

Visko nė neišvardinsiu - kiekvienas vitražas man buvo atradimas.

Labai apgailestauju, kad mūsų sukurtame žemėlapyje nedaug klaipėdiečių kūrinių. Vos vienas kitas, nes niekas jų laiku nenufotografavo, nesuarchyvavo, o dabar jie negrįžtamai sunaikinti ar pradingę.

Klaipėdoje vitražus kūrė Rytis Martinionis, Virginijus Bakas ir, žinoma, Virgilijus Bizauskas. V. Bizausko vitražais galima pasigrožėti S.Dacho progimnazijoje, kavinėje "Aismarės", Virginijaus Bako vitražu - Valstybinės mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriuje, Herkaus Manto 2. Ryčio Martinionio vitražų dar teks paieškoti.

Kas toliau? Ar šis projektas pabaigtas? Gal ketinate išleisti jį ir albumo pavidalu ar plėsti galeriją kito žanro kūriniais? O gal turite kitų idėjų ir planų?

Projektas tęsiamas, kol atrandame vis naujų taikomosios dailės kūrinių. Svajoju apie Klaipėdos apskrities sakralinių objektų vitražų skaitmeninimą. Į dabartinį žemėlapį įtraukėme tik keletą vitražų, esančių bažnyčioje. Labai nelengva bažnyčių vitražus nufotografuoti. Teko pasitelkti droną. Dėkoju už pagalbą fotomenininkui Vytautui Karaciejui - jis su dronu nufilmavo ir nufotografavo Šv. Kazimiero ir Marijos Taikos Karalienės vitražus.

Apie leidinį dar negalvojau. Tai būtų dar vienas didžiulis darbas, bet jūsų idėja puiki. Nedrąsiai pasvajoju apie leidinį arba albumą.

Sidebar placeholder