Beje, dviejuose Klaipėdos teatruose dirbanti mergina laužo nusistovėjusią nuomonę, kad teatras lygu bohemai. Šiais laikais daug veiklų turintys aktoriai sukasi iš peties, o tam, kad rastų energijos, propaguoja sveiką gyvenimo būdą.
Režisierius laikėsi griežtos pozicijos: apie spektaklį "Kalės vaikai" tegul kalba aktoriai. Taigi ir klausiame: kaip rezultatą vertinate jūs, aktoriai?
Keistas dalykas, prieš keletą dienų dar sykį pagalvojau apie tai, kad niekada šio spektaklio negalėsiu objektyviai vertinti, nes niekada viso jo taip ir nepamatysiu. Kartais per repeticijas, jeigu pasitaikydavo proga, pamatydavau vieną kitą scenelę, bet tai ir viskas. Galiu tik nuspėti, kokį vaizdą matė žiūrovai.
Buvo vos du pasirodymai, viskas tik prasideda! Šiame etape rezultatu esu patenkinta, manau, kad visi dirbome daug, nuoširdžiai ir padarėme didelį darbą. Spektaklis sodrus, daugiaprasmis, nelengvas, kupinas gražių sceninių paveikslų.
Kaip vyko pasiruošimas spektakliui? Kaip sekėsi dirbti su legendiniu lietuvių teatro kūrėju?
Sauliaus Šaltenio pjesė ir Eimunto Nekrošiaus režisūra iš pat pradžių nieko lengvo ir paprasto nežadėjo. O tai, kas nelengva, įdomu. Repeticijų pradžioje liepiau sau niekuo neabejoti, "išjungti" galvą, veikti, daryti, o po kurio laiko natūraliai, intuityviai perpranti savitą režisūrinę kalbą.
Žiūrovai stebėjosi simbolių kupina režisieriaus kalba. Ar tai - vien E. Nekrošiaus vaizduotės vaisiai? Ar patiems aktoriams buvo sunku suprasti kūrėjo viziją?
Na, "nekrošiškas" teatras ir yra simbolių teatras. Tai yra jo stiprybė ir savitumas. Dalį simbolių pasiūlė režisierius, tačiau sykiu visuomet pabrėždavo aktoriaus laisvę. "Perlipkit" tekstą, režisūrą, pridėkit nuo savęs, į viską žvelkite nebuitiškai, kurkite sceninius vaizdinius", - liepdavo.
Lotės vaidmuo spektaklyje "Kalės vaikai" - jau ketvirtasis Klaipėdos dramos teatre, tačiau lieka laiko dalyvauti ir Klaipėdos jaunimo teatro spektakliuose. Kaip sekasi suderinti veiklas ir kuo jos įdomios?
Kadangi teatrų repertuarai planuojami pusmetį į priekį, suderinti tikrai nėra sunku. Tiesa, dar dirbu ir vaikų teatro studijoje "Jaunieji kūrėjai". Tai - dar viena man svarbi veikla. O galimybė vaidinti tokiuose skirtinguose spektakliuose, pamatyti valstybinio ir nevalstybinio teatro valdymo užkulisius, dirbti su skirtingo amžiaus kolegomis, išgirsti jų patirtis, pamatyti įvairias "teatrines mokyklas", turėti dvigubai daugiau praktikos praplečia akiratį ir tai man yra nuostabi dovana.
Prie KDT kolektyvo prisijungė nemažai naujų, jaunų aktorių. Kokia atmosfera tvyro teatre?
Taip, pastaruoju metu teatras vis dažniau pasikviečia jaunų aktorių vaidinti viename ar kitame spektaklyje. Džiugu, kad teatras tampa atviresnis. Atmosfera gera, gražu, kad jaunesni aktoriai gali bendrauti su vyresniais kaip lygūs su lygiais, nėra nusistatymo, pasiskirstymo.
Regis, šiuo metu Karolina Kontenytė "ant bangos", o kai kas tave vadina ir kylančia žvaigžde. Praėjusiais metais buvai apdovanota "Auksiniu scenos kryžiumi". Ar toks dėmesys džiugina, o gal įpareigoja?
Apdovanojimai ar gražūs atsiliepimai visada džiugina, tikriausiai nereikia to nė slėpti, o įsipareigojusi jaučiuosi tik vienam - gerai atlikti savo darbą.
Esi išskirtinės išvaizdos ir talento mergina. Nesinori pataikauti, tačiau tavo atlikti vaidmenys prikausto dėmesį. Tai - Valentino Masalskio "mokyklos" nuopelnas, įgimtas talentas ar tiesiog puikiai parinkti vaidmenys?
Valentinas Masalskis - svarbiausias mokytojas mano teatro kelyje. Jis per ketverius studijų metus nesavanaudiškai atskleidė visas savo atrastas vaidybos paslaptis, išdalino visą sukauptą patirtį, išmokė dirbti komandoje, kurti. Antrame kurse pastatėme spektaklį, su kuriuo gastroliavome po visą Lietuvą, vėliau spektaklių, gastrolių gausėjo. Visą tą laiką jis buvo šalia: pirmųjų susitikimų su žiūrovais metu, prieš kiekvieną pasirodymą individualiai kiekvienam aktoriui duodavo pastabų, drąsindavo, o jau po spektaklių, grįžtant į Klaipėdą, automobilyje aiškindavo, ką vienas ar kitas padarėme gerai ir blogai, kaip galėjo ar turėjo būti. Šis laikas buvo neįkainojamas, tokios praktinės paskaitos nublanksta prieš visą teoriją. Dar ir dabar, kai jaučiuosi sutrikusi kurdama vaidmenį, klausiu Masalskio patarimo. Esu jam labai dėkinga.
Iš šalies žiūrint, atrodai labai kukli, geraširdė, darbšti mergina. Kokių pagundų kyla aktoriams? Turbūt bohemiškas gyvenimas tarp aktorių nesvetimas?
Vienintelė pagunda po sunkių spektaklių ar repeticijų yra taurė vyno ar bokalas alaus. Bohemiškas aktorių gyvenimo būdas (kokį mes tikriausiai įsivaizduojame) jau yra praeitis. Dabar madinga sportuoti, anksti keltis, išnaudoti laiką produktyviai, sveikai maitintis. Tai - naujas laikmetis.
Esi kilusi iš Mažeikių, baigei mokslus Klaipėdoje, kur sėkmingai save realizuoji. Kaip giliai žadi čia įleisti šaknis? Galbūt tavo ateities užmojai siekia dar didesnius teatrus ar netgi kino ekranus?
Kinas yra mano svajonė. Jau paleidau šį norą į visatą, įdomu, ar išsipildys (šypsosi. - Aut. past.). Šiuo metu gerai jaučiuosi Klaipėdoje, per šešerius metus spėjau pamilti miestą, susipažinau su žmonėmis, žinočiau į ką kreiptis pagalbos skirtingoms problemoms ištikus, neseniai pagalvojau, kad turiu savo mėgstamą vaistininkę, mėgstamą balkoną, mėgstamą pardavėją, barą ir t. t. Matyt, pradedu jaustis kaip namie.
Oskaras Koršunovas yra sakęs, kad teatras jam - pažinimo instrumentas. Kas tau yra teatras ir ką įvairūs vaidmenys suteikia aktoriui kaip asmenybei?
Platforma, empatija. Kai turi galimybę pabūti skirtingų personažų "kailyje", juos pažinti, suprasti jų mąstymą, nebekyla noras teisti kitų žmonių, labiau juos supranti.
Spektaklyje "Naktis" žiūrovus prajuokino pareiškimas, kad Klaipėdoje nėra rimtų, išvaizdžių vyrų ir dėl to esi vieniša. Žinoma, tai tik - personažo pareiškimas. Tačiau gal taip iš tiesų manai?
Inspiracija monologui yra atėjusi iš realybės, tik smarkiai padidinta. O gal tai - tik mano patirtis, iš kurios visi galime pasijuokti (juokiasi. - Aut. past.).
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą