Kodėl vaikus reikia vesti į teatrą?

Kodėl ir nuo kokio amžiaus ir kas turėtų vesti vaikus į teatrą? Kaip vaikus sudominti teatru? Į ką atkreipti dėmesį, renkantis vaikišką spektaklį? Apie tai diskutuojame su Klaipėdos lėlių teatro direktore Aušra Juknevičiene, Klaipėdos šokio teatro "Padi dapi fish" meno vadove Agnija Šeiko, lėlių teatro kūrėja, lėlių teatro trupės "459" vadove bei lėlių teatro pedagoge Karolina Jurkštaite, docente humanitarinių mokslų daktare, Pasaulinės mėgėjų teatro asociacijos (AITA/IATA) teatro eksperte Danute Vaigauskaite, psichologe Aurelija Ananjevaite.

Kodėl vaikams reikalingas teatras?

Aurelija Ananjevaitė: "Teatras - ypatinga erdvė, kurioje būdami vaikai ne tik lavina savo kūrybiškumą, kalbėjimo įgūdžius ir išlaisvina fantaziją. Būdami teatre vaikai geriau save pažįsta, lavina empatijos jausmą, ugdo socialinius įgūdžius. Be to, žiūrėdami ir dalyvaudami spektakliuose apie jų bendraamžius, jie supranta, kad yra ne vieni, kad ir kiti bendraamžiai taip pat kartais barasi su tėvais, patiria patyčias mokykloje, jaučiasi vieniši, kažko bijo ar kartais negali suvaldyti savo pykčio. Tai yra vienas iš būdų mokytis spręsti problemas, lavinti konfliktų valdymo įgūdžius, ugdyti savireguliaciją."

Aušra Juknevičienė: "Teatras - vienas labiausiai veikiančių scenos menų. Jis skatina vaiko kūrybiškumą, vaizduotę, mąstymą. Turinio gilumo įžvelgimas, mokėjimas skaityti simbolių kalbą, nepasimetimas tam tikrose gyvenimiškose situacijose, stiprybė ir gerų dalykų matymas, mokymasis - tai didžiausia teatro teikiama nauda vaikui."

Danutė Vaigauskaitė: "Teatras padeda suvokti vaiką supantį pasaulį, atsako į jam rūpimus klausimus ir iškelia naujus, padeda patirti bendrystės su kitais vaikais - žiūrovais jausmą, ugdo meninį - estetinį pojūtį, plečia vaizduotės, fantazijos galimybes ir t. t."

Karolina Jurkštaitė: "Manau, kad vaikams reikalingas teatras tiek, kiek jis reikalingas jų tėvams. Į teatrą vaikus veda tėvai, kurie yra neabejingi kultūrai."

Agnija Šeiko: "Teatras padeda vaikui susitikti su savimi, atpažinti skirtingus elgesio, buvimo modelius, ugdo kūrybiškumą, atvirumą, skatina bendravimą su kitais."

Nuo kokio amžiaus reikia vaikus vesti į teatrą?

Aušra: "Tai priklauso nuo tėvų aktyvumo. Vaiko auklėjimo plano. Į teatrą ateiti niekada nėra vėlu. Suaugę žmonės atranda teatrą, jį pamilsta. Kuo anksčiau vaikas tampa teatro žiūrovu, tuo didesnė tikimybė, kad formuojasi sėkminga asmenybė."

Danutė: "Nuo kūdikystės. Klaipėdos lėlių teatro režisierių K. Jurkštaitės, D. Savickio spektakliai kūdikiams tai patvirtina."

Karolina: "Nemanau, kad yra vienas teisingas atsakymas į šį klausimą. Tėvai sprendžia, kada vaikas pasiruošęs eiti į teatrą."

Agnija: "Jei tik yra galimybė pamatyti spektaklį, skirtą kūdikiams, būtų nuostabu pasinaudoti šia galimybe."

Aurelija: Manau, kad pusantrų dvejų metų vaiką galima vesti į jo amžiaus vaikams skirtus spektaklius, tik svarbu drauge su juo žiūrėti spektaklį ir stengtis su vaiku aptarti spektaklį ir jo herojus paties spektaklio metu. Tačiau ne kiekvienas penkiametis ar aštuonmetis gali žiūrėti spektaklį. Aš jų ir neversčiau eiti į teatrą. Juk kiekvienas turime savo pomėgius, ir mūsų, suaugusiųjų, pareiga supažindinti su teatru, bet ne versti vaiką būti teatre. Sykiu tai yra puiki proga aptarti, kaip vaikas supranta, kas yra teatras, kuo jis svarbus žmogui.

Kas turėtų vesti vaiką į spektaklį?

Danutė: "Idealu, kai į teatrą vaiką veda tėtis ir mama, nes taip jis gauna informaciją, kad teatras svarbus visai šeimai, kas formuoja rimtą požiūrį."

Agnija: "Ateiti į teatrą pirmą kartą vaikas turėtų su šeima. Tai būtų idealu, o vėliau ir mokytojai, ir draugai - puiki kompanija."

Aurelija: "Vaikus į spektaklį turėtų vestis tie žmonės (tėtis, mama, močiutė ar senelis), kuriems teatras yra ypatinga vieta, kurie turės kantrybės atsakyti į visus vaikų klausimus apie spektaklį ir galės "užkrėsti" meile teatrui."

Kaip pasirinkti spektaklį vaikams, į ką atkreipti dėmesį?

Karolina: "Pirmiausiai, manau reiktų perskaityti visą parengtą informaciją apie spektaklį: kokiai amžiaus grupei skirtas spektaklis, kokia tema jis kalba, kokia literatūra rėmėsi spektaklio kūrėjai kurdami spektaklį. Visada galima paskambinti į teatrą ir pabendrauti su spektaklio kūrėjais, kurie galėtų giliau supažindinti su spektaklio turiniu ir forma."

Agnija: "Svarbiausi kriterijai yra kokybė, žanras, aktualumas, kokio amžiaus vaikui skirtas spektaklis, kokia jo meninė raiška."

Aušra: "Rinktis vertėtų kokybiškus ir meniškus spektaklius. Vengti komercijos, kurios apstu televizijoje, interneto erdvėje. Stengtis, kad vaikas galėtų susipažinti su menine įvairove. Tegul pamato ir gerų, ir blogų spektaklių. Kad sugebėtų atskirti, vėliau rinktis."

Aurelija: "Renkant spektaklį vaikui svarbu atsižvelgti į tai, kokio amžiaus vaikams skirtas spektaklis. Atkreipti dėmesį į temą, kurią gvildena spektaklis, ar ji bus artima jūsų vaikui. Jei vaikas jautrus garsams, jį gali erzinti muzikiniai spektakliai. Jei vaikas mėgsta gyvūnus, jį labiausiai domins spektakliai, kurių herojai gyvūnai. Jei vaikas turi mėgstamiausią istoriją ar knygą, su malonumu eis į spektaklį, sukurtą remiantis ta istorija. Trumpai tariant, reikia atsižvelgti į vaiko poreikius, pomėgius ir remiantis tuo išrinkti spektaklį. Svarbiausia, kad spektaklis būtų įtraukiantis, dinamiškas, išlaisvinantis vaizduotę ir neprieštarautų šeimoje ugdomoms vertybėms."

Ką daryti, jeigu vaikas bijo, arba vos prasidėjęs spektaklis jam neįdomus, nusibosta?

Aušra: "Išeinant iš namų reikėtų vaikui papasakoti apie teatrą, kaip reikia teatre elgtis. Papasakoti savo patirtis. Nesistengti vaiko laikyti iki galo, jei jam neįdomu, nes kitą kartą neis."

Aurelija: "Jeigu vaikui sunku nustygti vietoje, jis negalės ramiai išbūti spektaklyje. Tuomet reiktų ieškoti spektaklio, kuris būtų įtraukiantis ir leidžiantis vaikams tapti spektaklio herojais ir kūrėjais. Jei vaikas yra ramus, uždaras, jam rinkčiau spektaklius, kuriuose kalbama, kaip vaikai siekia susidraugauti su savo baimėmis. Jautrius ir greitai išsigąstančius vaikus skatinčiau paruošti prieš spektaklį: papasakoti apie ką bus spektaklis, ko vaikas gali jame tikėtis spektaklyje, kad bus užgesintos šviesos, bus daug garso, sups nepažįstami žmonės ir pan."

Karolina: "Mano nuomone, vaikas savo elgesiu ir veiksmais duoda tėvams labai aiškius ženklus į kuriuos tėvai turėtų atkreipti dėmesį. Tokiu atveju belieka tik stebėti savo vaiką ir labai greitai jie gaus atsakymą ką daryti."

Danutė: "Būtina vaiką išvesti į jam "saugią" vietą, nekankinti jo su viltimi, kad "apsipras". Nuraminus vaiką, nukreipus jo dėmesį nuo bauginančio teatro, vėl bandyti tęsti spektaklio peržiūrą. Tačiau vaikui ir toliau ignoruojant spektaklį, prievartauti jo negalima, kad neišsiugytų neigiamas teatro pajautimas."

Ko, jūsų manymu, trūksta vaikams skirtuose spektakliuose?

Aurelija: "Manau, kuriant spektaklius vaikams visada reikia atsižvelgti į vaikų raidos etapus ir jų ypatumus, į vaiko poreikius ir kontekstą, kuo vaikai gyvena. Kuo spektaklyje vaizduojama istorija bus artimesnė vaikui, tuo jis patirs daugiau emocijų ir ilgai prisimins tą apsilankymą teatre."

Aušra: "Sveiko požiūrio. Vaikas - mažas žmogus, su savo psichologija, pojūčiais, baimėmis. Erzina, kai vaikas infantilizuojamas, nuvertinamos arba pervertinamos jo protinės galimybės. Labai ribotos spektakliuose analizuojamos temos.

Danutė: Dažniausiai būna neaiškus adresatas - kuriai amžiaus grupei skirtas spektaklis. Neretai trūksta pagarbos vaikui, kaip mąstančiai asmenybei.

Agnija: Kokybės, aktualumo, atviro bendravimo su vaikais, per daug infantilumo.

Kokios priemonės, jūsų manymu, priviliotų į teatrą tuos vaikus, kurie jame niekada nebuvo?

Aušra: "Klaipėdos lėlių teatras to vis dar ieško. Labiausiai pasiteisinusi priemonė - grupinės darželinukų, moksleivių išvykos į teatrą su mokyklomis. Pastebėjome, jog labai daug vaikų tokiu būdu į teatrą ateina pirmą kartą."

Agnija: "Manau, jog vaikus patrauktų susipažinimas su kūrybiniu procesu, susitikimas su menininkais, edukacinė veikla. Svarbus bendradarbiavimas su mokytojais ir tėvais."

Danutė: "Man geriausias pavyzdys - Klaipėdos lėlių teatro dirbtuvėlės vaikams, kur jie "prijaukinami" prie teatro. Didelį vaidmenį atlieka ir tėvų gebėjimas sudominti vaikus istorija, kurią jis norėtų pamatyti teatre."

Karolina: "Tikrai nemanau, kad reiktų kažkaip vilioti. Galbūt reikėtų išsamios ir kokybiškos informacijos apie spektaklius. Taip pat informacijos sklaidos. Kartais atrodo, kad yra nemažai šeimų, auginančių mažamečius vaikus ir nežinančių, kokie teatrai ar trupės, kuriančios vaikams spektaklius, egzistuoja Klaipėdoje."

Aurelija: "Manau, kad kiekvienas vaikas yra smalsus, daugumai jų nepakanka tik pažiūrėti spektaklį. Vaikams svarbu, kad jų nuomonė būtų išgirsta, jiems norisi kartais būti spektaklio dalimi ar bent jau žinoti, kaip tas spektaklis buvo sukurtas. Todėl svarbu vaikus kviesti į užkulisius, rodyti, kaip kuriamas spektaklis, dekoracijos, kostiumai. Svarbus ir aptarimas po spektaklio, kai vaikų paklausiama, ką tu būtum daręs vieno ar kito herojaus vietoje. Gal net užduodamas klausimas: jei tu būtum režisieriaus vietoje, kaip tu kurtum spektaklį?"

Kokia jūsų nuomonė apie idėją, jog Klaipėdos kultūros įstaigos Lietuvos kultūros sostinės metais moksleivius turėtų įleisti į savo renginius už simbolinę 1 euro kainą?

Karolina: "Aš - už tokį eksperimentą. Galbūt reiktų išskirti ir atkreipti dėmesį į paauglius, kurie, manau, dabar yra labiausiai nutolę nuo teatro."

Aušra: "Jei atsirastų norinčiųjų padengti likusią bilieto sumą - Klaipėdos lėlių teatras su mielu noru visus vaikus priimtų už 1 euro mokestį. Deja, be subsidijavimo Klaipėdos lėlių teatras yra neįgalus bilieto kainą sumažinti iki 1 euro."

Danutė: "Jeigu Savivaldybė padengs bilietų kainas, galima būtų planuoti tokią akciją. Gal pavyktų daugiau vaikų "prijaukinti" prie teatro, koncertų ar kitų renginių lankymo."

Agnija: "Nemanau, kad patys moksleiviai tai įvertintų ir kad tai būtų tinkama priemonė juos prikviesti į teatrą. Nepriklausomi teatrai patektų į sudėtingą situaciją, nes tada išvis neliktų galimybės rodyti spektaklius, nes tam finansavimo nėra. O salės nuoma ir atlikėjų honorarai sudaro nemažus biudžetus. Jei kava kavinėje kainuoja 2 eurus, kodėl spektaklis turėtų kainuoti 1 eurą? Manau, verčiau reiktų investuoti į viešinimą, patrauklumą, edukacines programas."

Aurelija: "Simbolinė kaina suteiktų galimybę daugiau moksleivių apsilankyti spektakliuose. Tačiau šiuo atveju turėtume mokinius mokyti atsirinkti spektaklius ir atsakingai žiūrėti į lankymąsi teatre ar kitoje Klaipėdos kultūros įstaigoje, kad išvengtume lankymosi dėl to, kad pigu."

Apklausa

Ingrida Bušmaitė: "Teatras tai kultūros dalis, kuri labai reikalinga vaikams. Pastaruoju metu visi labai apsėsti išmaniosiomis technologijomis, ir nepastebi to, kas yra realu ir tikra. Todėl spektakliai gali būti skirti praplėsti jų akiratį, ir pritraukti prie realybės. Teatras - tai ne filmas, kuriame gausu ivairių spec. efektų. Manau, taip vaikai supažindami su tikrove. Teatras parodo, kad grožis slypi paprastume, tam nereikia jokiu efektų. Vaikams butų įdomu eiti į tuos spektaklius, kuriuose jie taptų ne tik žiūrovais, bet ir dalyviais. Pavyzdžiui, drąsiausias iš salės suvaidina tam tikrą rolę, ir vaikai į spektaklį iš karto žiūri kitaip. Tai ypač svarbu, kai spektakliai vyksta mokyklose, ir vaikai vieni kitus pažįsta."

Nina Puteikienė: Teatras yra viena labiausiai suprantamų meno formų net paties mažiausio amžiaus vaikams. Teatre vaiką galima supažindinti su opera, baletu, šokiu, poezija. Tačiau Klaipėdoje trūksta spektaklių vaikams, ir vaidybinių, ir muzikinių.
Indrė: "Teatras skatina vaizduotę, teatrą reikia pamilti. O kaip tai padaryti, jeigu jo nematysi, visokio. 10-mečiams žmogeliukams nėra repertuaro. Klaipėdoje spektakliai vaikams yra arba "leliukiški", arba - per rimti."

Dalia: Vaikus į teatrą vedu nuo 2 metų. Tiko, patiko, todėl tęsėm. Teatras skatina vaizduotę, Spektaklis yra stebuklas, kuris kaskart nuveda vis kitu neregėtu keliu. Sudominti tuo, kas nepatirta labai sunku. Tokiu atveju pats turi būti geras pasakorius ir įtaigi asmenybė. Kiek vyresnius, 4-6 metų vaikus paperka galimybė po spektaklio užlipti ant scenos ir įteikti gėlių mylimam personažui, prisiliesti, pasijusti teatro dalimi."