Laumių ir raganų akmenys

Laumių ir raganų akmenys

Tęsiame pasakojimą apie kuršių paveldo objektus Kretingos rajone iš archeologo, baltų šventviečių tyrinėtojo prof. dr. Vykinto Vaitkevičiaus ir baltų religijos ir mitologijos tyrinėtojos, semiotikės dr. Daivos Vaitkevičienės projekto "Vykinto keliai" ekskursijos "Kuršiai: nuo genties ištakų iki pražūtingo karo".

Paskutinė ciklo publikacija skirta legendomis apipintam vienam iš didžiausių Kretingos krašto riedulių - Daubos kūliui ir Benaičių šventvietei.

Laumės kūlis

Plokščias, tamsiai pilkas, 8,5 m ilgio, 6,5 m pločio ir 1,5-1,9 m aukščio stambiagrūdžio granito akmuo, vadinamas Daubos arba Laumės kūliu, guli Įpilties (Juodupio) upelio pakrantėje šiaurės vakariniame Kretingos rajono savivaldybės teritorijos pakraštyje, Naujosios Įpilties kaime (Darbėnų seniūnija).

Net 22 kv. m ploto akmuo ypatingas dar ir tuo, jog ant jo paviršiaus įspausta pėda. Įdubimas, tiesa, nėra labai išraiškingas, atitinka kairės maždaug 49 dydžio pėdos pavidalą.

"Laumėms būdingos tokios didelės pėdos, - paaiškina V. Vaitkevičius, nes laumės - tai paupių gyventojos, kurios nutolusios nuo žmonių kultūros ir išreiškia laukinę gamtą, gaivališką, nesuvaldytą elgesį.

VADOVAI. Mitologinėmis žiniomis archeologo Vykinto Vaitkevičiaus pasakojimą papildė žmona Daiva.

Žmonės, dažniausiai vyrai, anot mokslininko, su laumėm susitinka pirtyje, nes tai yra ta erdvė, kurią laumės prižiūri. "Vakare, kai saulė nusileidžia ir ima kilti rūkas, sakoma, kad "laumės pirtį pakūrė". Dar apie šį reiškinį sakoma, kad kiškiai krosnį pakūrė ir kepa pyragus geriems vaikams lauktuvių. Gali būti, kad laumės ir kiškiai yra iš tos pačios erdvės.

Dažnai tarp žemės vyrų ir laumių įsiliepsnoja meilė, tačiau ji būna nelaiminga, nes laumės nemoka mylėti, jos taip glamonėja, žnaibo, kutena ir smaugia, kad viskas baigiasi vyro mirtim. Laumės nužudo iš meilės, nes neturi šeimos patirties.

Nežinia, kokiu būdu laumėms gimsta vaikai laumiukai, tačiau jos nesugeba išreikšti motiniškos meilės. Tad sakmės apie tai, kaip laumės pakeičia vaikus, vietoje žmonių vaikų palieka laumiuką, liudija, kad jos nori įgauti patirties. Žmonės, gavę laumės vaiką, nežino, ką su juo daryti, nes jis nuolat verkia, rėkia. Skiriamasis jo bruožas - didelė galva", - pasakojo ekskursijos vadovas.

V. Vaitkevičius pažymėjo, kad akmenys prie upelių vadinami Laumės kūliais, fiksuojami tik Kuršo krašte. "Prūsijoje tokie akmenys vadinami Kurkės akmenimis. Tai leidžia spėti, kad galėjo būti kita deivė, būdinga vakarų baltų gentims. Galbūt akmenys galėjo būti siejami su vasaros dievybe, kuri globoja vasaros darbus ir jai galbūt buvo aukojamos aukos. Žinia, kad laumė daugelyje vietų keitė deivę Laimą, o vėliau neretai laumė virto ragana", - deivės transformacijas dėstė archeologas.

AUKA laumėms - lauko gėlių puokštė.

Kaip elgtis su laumėm?

D. Vaitkevičienė papildė, kad laumės yra deivės tarpininkės tarp dangaus dievų ir žmonių, panašios į nimfas graikų mitologijoje arba fėjas Vakarų Europos pasakose, kurios yra keltiškas nimfų atitikmuo.

"Lietuvių laumės yra skirstomos į dvi pagrindines grupes: vandens ir miškų. Dar yra laukų laumės, kurios apdovanoja kūdikį, kol mama dirba laukuose.

Vandens laumės pasirodo vakare, kai saulė nusileidžia, prie vandens ir skalbia, taukši kultuvėmis. Jeigu žmogus palinkės joms gero, jos gali apdovanoti: palikti audeklo skiautę ar muilo gabalėlį.

Kyla klausimas - ar laumės geros ar blogos? Jos gali būti pavojingos, bet ir dosnios.

Sakmės yra tarsi instrukcija, kaip su laumėmis elgtis, ką galima ir ko negalima daryti. Sakoma, jeigu merginos verpia saulei nusileidus, ateina laumės ir taip pat verpia, kai viską suverpia, jos verpia merginos plaukus, žarnas ir t. t. Tai gerai ar blogai? Jos tokios yra, joms visko reikia daug ir intensyviai..." - aiškino mitologijos žinovė.

NAMELIS? Kūlių bobelė - akmuo panašus į namelį.

Pabučiuota Ragana

Benaičių šventviete buvo vadinamas neįprastas riedulynas Benaičių gyvenvietėje. "Buvo trys akmenys, išliko tik pats didžiausias, vadinamas Kūlių bobele. Už 200 metrų į rytus nuo jo gulėjo Laumės kūlis, į kitą pusę buvo akmuo Ponios lova. Netoliese yra dar ir Alkos kalnas. Apie jį pasakojama daug padavimų, kad senovėje ten buvo aukojamos aukos. Taigi buvo visas kuršių šventvietės kompleksas", - dėstė V. Vaitkevičius ir pristatė Kūlių bobelę, perskaitydamas jos aprašymą iš unikalaus prieškario leidinio, 1938 m. pirmosios Lietuvos turizmo draugijos išleisto "Vadovo po Lietuvą":

"Dešimtam kilometre nuo Darbėnų, Benaičių pievose, kairėje vieškelio pusėje, yra didžiausias apylinkėse akmuo, vadinamas Kūlių bobele. Jis šiek tiek panašus į nedidelį namelį ir viršus jo stogo pavidalo. Apie šį akmenį yra pasaka, kad seniau čia gyvenusi ragana, kuri visus atklydusius kūliais, t. y. akmenimis, paversdavo. Vienas jaunuolis sužinojęs burto paslaptį paverstiesiems atversti. Jis pabučiavęs raganą ir užkeiktieji atvirtę, o raganos troba pavirtusi didžiuliu kūliu, kuris ir vadinamas Kūlių bobele arba lietuviškai Akmenų Senute."

Pasak archeologo, tai, kad buvo daugiau riedulių, kurie buvo laikomi užkeiktais žmonėm, suteikia Benaičių vietovei mitologinį atspalvį. Įdomus Kūlių bobelės akmuo ir kaip gamtos paminklas. Tai ledynų iš Skandinavijos atvilktas, iš stambiagrūdžio granito sudarytas masyvus, 5,2 m ilgio, 3,6 m pločio ir 1,6 m aukščio riedulys, iš priekio primenantis stačiakampį, o iš šonų - trikampį.

"Kas ta bobelė galime tik spėlioti. Gal tai buvo vietos dvasia, dievybė, gal ragana, kuri turėjo ypatingų galių..." - svarstė V. Vaitkevičius.

Gal jūs žinote?

Kviečiame pasidalinti, parašyti pasakojimą, sakmę ar padavimą apie jūsų gyvenvietėje aptinkamus akmenis, vandenis, kalnus ar piliakalnius. Rašykite el. paštu [email protected]

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder