Lietuviškos „chaltūros“ iliustracija

Lietuviškos „chaltūros“ iliustracija

Šimtmečio dainų šventė įsimins ir kaip lietuviškos „chaltūros“ iliustracija. Būta vilties, kad solidus valstybės jubiliejus įpareigos organizatorius sukaupti visa, kas geriausia. Ir ji žlugo beprasidedant Dainų dienos baigiamajam renginiui.

Liepos šeštoji nepriminė šventinio laisvadienio. Pakilk šeštą ryto, vieną pusvalandį važiuok troleibusu, kitą kulniuok iki Vingio parko estrados. Bet reikia - čia ne šiaip sau renginėlis. Ir štai stoviu su kolegomis iš Vilniaus universiteto pučiamųjų orkestro „Oktava“. Komandos „pirmyn-atgal“ skamba ne vieną ir ne du kartus.

Popiet išvažiuojame į Vilniaus senamiestį - iš ten žygiuosime atgal. Kažkodėl įstrigo repeticijoje pasakyti žodžiai: „Jeigu nebus kai kurių orkestrų, užimkite jų vietas“. Gal tai buvo šioks toks artimiausių įvykių anonsas? Tačiau visąlaik eisenos nevėlavo, tad kodėl nuogąstauti dėl šiųmetinės?

Laikrodis tuoj išmuš 16 valandą, liks tik šešios dešimtys minučių iki Dainų dienos renginio. Nuo Šv. Onos bažnyčios šiaip taip pajudame tikslo link. Dalyvių daug, už mūsų dar netrumpa gyva uodega, gal spės kolegos? Eisena trūkčioja ir trūkčioja, laiko vis mažiau. Nuotaiką pakelia džiaugsmingi eisenos žiūrovai.

Eisena, kaip vėliau paaiškės, sklandžiai nejuda dėl užsikimšusių Vingio parko prieigų. Tikrai organizatoriai „nežinojo“, kad minių minios ypatingą dieną plūs pamatyti įspūdingo reginio.

Nežinia kelintą kartą sustojame. Šįkart už Lukiškių aikštės. Mūsų vadovas žvilgteli į laikrodį, atsisuka į mus ir ironiškai sako, kad mes jau pradedame Dainų dienos renginį Vingio parko estradoje. Pradžioje suėmė juokas, tačiau toliau augo tik nerimas - negi tikrai vėluojantys dalyviai liks it musę kandę?

Eisena vis stabčioja. Jau ne viena ir ne kelios minutės po 17 valandos - Dainų dienos renginio pradžios. Mums jau netoli...

Ir prieš akis - Vingio parko estrada, bet ten seniai viskas prasidėję, chorai jau padainavę ne vieną dainą. Orkestrų pradžia jau nugriaudėjo. Viskas baigėsi?

Nėra didesnio apmaudo, kai supranti, kad tavęs nebereikia. Organizatoriai turbūt toliau gyvens pamiršę savo klaidas ar klaideles. O gal reikėtų prisiminti ir atsiprašyti tų, kurie į šventę nespėjo? Ne patys eisenos dalyviai sumąstė vėluoti. Ir ne vienas pučiamųjų orkestras atžygiavo gerokai vėliau. Ir chorai vėlavo.

O gal reikėjo palaukti? Gal reikėjo didesnių pastangų ir išteklių, kurie ir buvo metami šiai šventei? O gal čia viskas normalu?

Dalies orkestrų tiesiog nėra - estrada ne pilna. Tiesioginiame televizijos eteryje - muzikantai tik stambiu planu arba šokėjos ir besirenkantys choristai. „Kodėl nerodė orkestrų?“ - vėliau klausė manęs kaimynė. „Ir jūs pastebėjot?“. Juk nebuvo, ką rodyti.

Viską vainikuoja Tauro Adomavičiaus kūrinio „Skambėkite, trimitai“ išdarkymas. Centrinėje palapinėje susėdęs Lietuvos kariuomenės orkestras kompoziciją užgrojo viena, o likusi estrada - kita tonacija. Tikra, nuoširdi kakofonija. Įrašas yra - kviečiu pasiklausyti.

Vėluojantys chorai paniškai toliau pildė Vingio parko estradą. Ir tai truko skambant maždaug septynioms dainoms. Preliminariai skaičiuodami, gausime pusvalandį.

Visa, kas buvo po to, gal ir buvo gražu. Tačiau gera pradžia - pusė darbo. Bloga pradžia - pusė „chaltūros“. Kam dainų šventės skirtos: televizijai ar tautai, o gal nuobodžių agrarinių tradicijų puoselėtojams?

Dainų švenčių reikia, tačiau jų reikia kitokių. Ir gal kada nors žodis taps kūnu?

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder