Vienas garsiausių Lietuvos kino ir teatro aktorių, režisierius Valentinas Masalskis prieš septynerius metus Vilnių iškeitė į Klaipėdą. Bet tuo jo gyvenimo permainos nesibaigė. Ieškodamas širdžiai artimos gyvenamosios vietos, jis atrado Kulius, jų centre įsigijo sodybą ir jau antrą vasarą joje gyvena. Klaipėdos universiteto profesorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, garbės ženklo „Nešk savo šviesą ir tikėk“ nominantas džiaugiasi atrastuoju miesteliu, o Kuliai džiaugiasi juo – visuomenišku ir iniciatyviu menininku, kuris į vietos kultūrinį gyvenimą jau spėjo įnešti daug gaivaus vėjo.
Kuliai turtingesni už Klaipėdą
Viskas prasidėjo 2011-aisiais, kai V. Masalskis kartu su tuometiniais savo studentais – Vilniaus kolegijos aktoriais – persikėlė į Klaipėdos universitetą. Visi jie turėjo tą patį siekį – bendrą tolesnę kūrybą ir norą, kad tas jaunimas įgytų ne kolegijinį, o aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Tuomet dvylika jaunų žmonių tapo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto studentais ir V. Masalskio suburto Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais, o jų dėstytojas – universiteto profesoriumi.
Įsitvirtinęs Klaipėdos universitete, V. Masalskis ėmė dairytis sau gyvenamosios vietos. „Nors esu daug metų Vilniuje praleidęs kaunietis, bet „dūšioje“ aš – kaimo žmogus. Man patinka gamta, ramybė ir nesusvetimėję žmonės. Tokie, kokių tik kaime galima sutikti, nes miestuose niekas nebebendrauja, visi gyvena savuose kiautuose“, – mintimis dalijosi menininkas. Na, o Kulius jam rekomendavo Plungės kultūros centro direktorius ir kolega universitete Romas Matulis. „Jo idėja pasiteisino – Kuliuose, kurie už pusvalandžio kelio nuo Klaipėdos, kartu su žmona Raimonda dar už litus įsigijome medinę trobą, atnaujinome ją ir kuriame čia jaukius savo namus“, – pasakojo V. Masalskis.
Aktorius ir režisierius tikina Kuliais nenusivylęs. Pasak jo, kaip galima nusivilti miesteliu, kuris savo praeitimi turtingesnis už Klaipėdą, kuris turi tokių svarių pamatinių asmenybių kaip Juozas Tumas-Vaižgantas, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, knygnešys Jurgis Gudas, visą parapiją rašto išmokęs kunigas Kazimieras Skrodskis ir daugelis kitų. „Tai mane ir žavi, ir įkvepia, – sako V. Masalskis. – Apskritai į gyvenimo reiškinius ir įvykius aš linkęs žvelgti filosofiškai, pripažindamas, kad viskas planuojama kažkur aukščiau, kad mes esame tik užduočių vykdytojai. Taigi gali būti, kad ne aš Kulius, o jie mane pasirinko ir pas save pasikvietė.“
Aktyvus nuo pirmųjų dienų
Vos įsikūręs Kuliuose, menininkas greitai įsiliejo į vietos žmonių gyvenimą, pradėjo juos aktyvinti, vienyti. Siekdamas susipažinti ir susibičiuliauti su aplinkiniais, jis surengė kaimynų iškylą. Šiemet jį pakartojo ir pasidžiaugė, kad į jo namus susirinko jau kur kas daugiau žmonių nei pernai. „Viskas labai paprasta. Aš tik atkeliu žmonėms savo kiemo vartus. Visi susirenkam, kartu pavalgom, pasidalijam mintimis ir tai mus daro vieningesnius, bendruomeniškesnius“, – įsitikinęs aktorius.
Beje, kaimynų sueigos – tai tik mažytė dalis to, ką V. Masalskis nuveikė Kulių labui. Vos atvykęs čia ir sužinojęs, kad iš šio miestelio yra kilusi S. Kymantaitė-Čiurlionienė, jis ėmė austi mintį apie Sofijos festivalį Kuliuose. Ją palaikė ir geras menininko draugas – žymus pianistas, Čiurlionių proanūkis Rokas Zubovas su žmona Sonata. Pirmasis Sofijos festivalis įvyko pernai rudenį, o šiemet planuojamas jau antrasis.
„Džiaugiuosi ne tik Kuliais, garbinga jų praeitimi, bet ir čia sutiktais žmonėmis. O jie išties puikūs, priimantys mano idėjas, atsiliepiantys, kai kreipiuosi. Tikri šaunuoliai yra folkloro ansamblio „Vaisgamta“ vadovai Mirga ir Audronis Gulbinskiai, buvusi mokyklos direktorė Zuzana Jankevičienė, bendruomenės pirmininkė Agnė Alčauskienė ir daugybė kitų. Jei ne jie, juk aš vienas nieko ir nepadaryčiau“, – apie savo talkininkus, padedančius gyvinant Kulių kultūrinį gyvenimą, gražiai atsiliepė menininkas.
Antrajam festivaliui artėjant
Antrasis Sofijos festivalis – jau ne už kalnų. Ir jam aktyviai ruošiamasi. Šiemet jis bus dviejų dalių. Pirmoji – savaitę truksiantis pleneras – startuos liepos 23-iąją, iškart po kuliškiams pačių svarbiausių Švenčiausiosios Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidų. V. Masalskio planai gražūs: į plenerą žadama kviesti pernai Sofijos suolelį Kuliuose sukūrusį skulptorių Mykolą Sauką, medžio meistrą Danielių Sodeiką, keramiką Joną Arčikauską ir daugelį kitų. Antroji dalis numatyta rugsėjo 14–16 dienomis ir ji nebus vien tik muzikinė. Planuojama organizuoti apskritojo stalo diskusiją, kurios metu tikimasi suformuoti viziją: ką daryti, kokių veiksmų ir permainų imtis, kad Kuliai taptų patrauklia vieta gyventi, kad čia kurtųsi jaunimas, kad žmonės čia leistų savo šaknis, kurtų socialų verslą, galbūt vienytųsi su bažnyčia.
Žinoma, netrūks ir meno. Kaip ir pernai, įsilies Sonata ir Rokas Zubovai su kameriniu choru „Aiduva“, bus surengta Muziejaus naktis, kurios metu visi norintieji kartu su istorike Z. Jankevičiene galės susipažinti ne tik su Kuliais, bet ir su netoliese esančiu Reiskių tyru, bus parodytas filmas „100 metų kartu“, Klaipėdos universiteto studentai atveš spektaklį „Prarastas laikas“, vyks Plungės kultūros centro simfoninio orkestro koncertas.
Be to, bus tęsiama suolelio tema. Pernai sukurtas S. Kymantaitės-Čiurlionienės suolelis, šiemet kūrinys bus dedikuotas kuriai nors kitai su Kuliais susijusiai žymiai asmenybei. Ir dar – į festivalį bus pakviesta dizaino agentūra „Critical“, per tris dienas bandysianti sukurti Kulių įvaizdį. Aišku, renginys neapsieis ir be iškylos, kuri pernai ypač pasiteisino.
Taigi festivalis – platus, prasmingas ir įdomus. Norint tokį suorganizuoti, sumokėti honorarus dalyviams, ko gero, reikia nemenkų finansinių išteklių. Ir kur jų gauna? „Daugelis pas mus atvyksta už dyką, neprašydami jokio honoraro. Aš laikausi principo: kaip į žmogų kreipsies, taip jis ir atsilieps. Ne viskas matuojama pinigas. Aš pats daug ką padarau iš idėjos, neimdamas atlygio, o paskui tai sugrįžta – kai paprašau, pakviečiu, tai ir atsiliepia. Ir be honoraro. Kaip sakoma, ranka ranką plauna“, – sako V. Masalskis.
Profesoriauja, režisuoja, vaidina
Be to, kad aktyviai ruošiasi Sofijos festivaliui, V. Masalskis turi ir begalę kitų darbų. „Taip, mokslo metai universitete baigėsi, bet gyvenimas dėl to nesustoja. Turiu daugybę užsiėmimų, kartais net nebežinau, kaip viską suspėti“, – apie savo veiklas pasakojo V. Masalskis. Menininkas pasidžiaugė, kad jo studentai laimėjo du projektus, pagal kuriuos iki rugsėjo turi pastatyti spektaklius „Stiklo pasaka“ ir „Sudie, derintojau!“ Darbo netrūksta ir Klaipėdos jaunimo teatre, kur premjerai ruošiamas V. Masalskio režisuojamas spektaklis „Helverio naktis“. Be to, artimiausiu metu norima užbaigti filmą „Tvano nebus“, premjerai ruošiamas ir spektaklis „Raudona“.
Kaip pasakojo profesorius, dabartiniai jo studentai, universitetą paliksiantys po metų, pradeda ruošti diplominį darbą. Ir tai bus Giedriaus Kuprevičiaus siuita „Ugnies medžioklė su varovais“. V. Masalskis sako: „Tai didelis ir rimtas darbas – juk aktoriai turės ne tik vaidinti, bet ir dainuoti. Kol kas arijų jie neištraukia, bet, manau, tikrai išmoks, juolab kad turi puikius pagalbininkus – kompozitorę Nijolę Sinkevičiūtę ir Plungės simfoninį orkestrą.“
Atvykęs į Klaipėdą, V. Masalskis gerokai pagyvino tenykštį kultūrinį gyvenimą. Pirmiausia įkūrė ten Jaunimo teatrą, kuriame vaidina pirmieji jo absolventai. Pamažu įsibėgėja ir teatro „Taškas“, į kurį susibūrę dabartiniai profesoriaus studentai, veikla. „Man svarbu, kad baigę mokslus jaunieji aktoriai turėtų veiklos, kad jiems būtų iš ko rinktis. Todėl steigiame teatrus, keičiamės studentais su kitais dėstytojais, organizuojame festivalį „Jauno teatro dienos“. Siekis tas pats – suvesti jaunus aktorius, leisti jiems kurti ir atsiskleisti“, – pasakojo menininkas.
Be to, kad profesoriauja ir režisuoja, V. Masalskis ir pats dar kremta aktoriaus duoną – vaidina spektakliuose „Didvyrių aikštė“, „Didis blogis“, „Autonomija“, Mūsų miestelis“ ir 18 metų rodomoje, bet vis dar populiarioje pjesėje „Nuolankioji“. „Man darbo tikrai netrūksta. Noriu, kad jo turėtų ir jauni žmonės, kad galėtų eiti iš vieno teatro į kitą, kad jiems netaptų nuobodu, kad ieškotų ir atrastų save“, – mintimis dalijosi V. Masalskis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą