- Pirmiausia noriu pasiteirauti, kaip, pone Vytautai, jaučiatės, gavęs tokią brangią ir jums pačiam, kaip sakote, kiek netikėtą dovaną?
- Žinoma, esu labai nustebintas kauniečių entuziazmo ir noro prisiminti mane ir paminėti taip iškilmingai mano jubiliejų. Nustebau, kad jie tai padarė labai išradingai ir šiek tiek „šnipiškai“: jie pakvietė mane į pusantros valandos koncertą, sudarytą tik iš mano pastatytų kūrinių: liaudies šokių, žaidimų, vaizdelių. Koncertavo dešimt ar vienuolika Kauno meno kolektyvų, apie tris šimtus dalyvių. Mane nustebino, kad jie pasirinko gana sunkų ir sudėtingą repertuarą, kuris buvo kurtas valstybiniam profesionaliam ansambliui „Lietuva“, ir atliko jį ne tiktai labai išradingai ir entuziastingai, bet ir labai profesionaliai; turint galvoje, kad visi koncertavusieji kolektyvai yra mėgėjų kolektyvai, tai buvo ne tik įspūdinga, bet ir labai džiugu, malonu ir akiai, ir širdžiai. Noriu padėkoti ir koncerto vedėjams: jie neįkyriai ir labai išmoningai pateikė žiūrovams daug svarbios informacijos ir stebino savo gebėjimu sujungti atskirus kūrinius į vieną koncertinę visumą. Po koncerto ir aš buvau pakviestas į sceną, šilti žodžiai, sveikinimai ir gėlės jaudino iki ašarų. Labai labai esu dėkingas kauniečiams už šią nuostabią dovaną. Šitiek darbo įdėta, šitiek širdies; pasijutau ne tik aš ir pagerbtas, ir mylimas, bet ir mano kone šešiasdešimt penkerių metų tarnystė tautiniam menui ir konkrečiai tautiniam šokiui. Labai nustebino ir Kauno miesto valdžios dėmesys, miesto vadovybė už nuopelnus Kauno miesto kultūrai man skyrė II laipsnio garbės ženklą. Žemai lenkiuosi visiems. Ačiū.
- O kodėl vis dėlto koncertas Kaune? Kodėl kauniečiai sugalvojo taip jus pagerbti? Žinoma, jūs gimęs Kaune, ketverius metus dirbote su „Rasa“, kūrėte programas „Nemunui“, bendradarbiavote su daugeliu kitų Kauno šokių kolektyvų, aktyviai dalyvaudavote miesto šventėse, festivaliuose ir pan. Bet... kodėl Vilnius ko nors panašaus nesugalvojo? Vilnius - tai ir Kultūros ministerija, kuriai priklausančiuose meno kolektyvuose dirbote ir kurios organizuojamuose kultūros renginiuose keletą dešimtmečių „griežėte vienu pirmųjų smuikų“; tai ir „Lietuvos“ ansamblis, kuriam atidavėte savo 51 gyvenimo metus; tai Švietimo ir mokslo ministerija - daugelyje moksleivių dainų švenčių (iki pat pastarosios - 2016 m.) buvote nepakeičiamas ansamblių vakarų ir scenarijų autorius ir vyriausiasis baletmeisteris bei režisierius. Tai - kur šis Vilnius?
- Aš tikrai neturėjau jokių pretenzingų norų, tuo labiau kad ansamblio šokėjai pasveikino mane mielaširdingai - ir kaip dabar madinga - per feisbuką. Ansamblyje „Lietuva“ lyg ir būta kažkokių užuominų, bet... reikia turėti galvoje, kad dabartinis ansamblis daugiau užsiima operečių perstatymu, žinomų, senų operų transformacija, net su sunkiuoju metalu bendradarbiauja, vėlgi - tai, matyt, mados dalykai, bet ne „Lietuvos“ ansamblio tradicija. Ne, nepriekaištauju, tiesiog ansamblis jau, ko gera, šiek tiek atsitraukė nuo to mūsų tradicinio ansamblio amplua, nes anksčiau visuomet ansamblio programos buvo paties ansamblio kūdikiai, visos programos gimdavo pačiame ansamblyje: meno vadovai rašė scenarijus, kūrė, rinkosi kompozitorius, tematiką; ansamblis turėjo daug įdomių montažų, vestuvinių, kalendorinių švenčių - įvairiausių. Dabar... gal tas kelias yra kiek ir lengvesnis - visada lengviau, kai belieka perdaryti kokį nors jau gatavą kūrinį, o ne kurti naują. Gal todėl organizatoriams grynai ansambliško žanro programos ir nėra labai patrauklios. O norint surinkti medžiagą tikrai įdomiam ansambliško žanro programiniam kūriniui, reikia kiekvieną dieną, kiekvieną mėnesį naršyti po folkloro archyvus, rankraštynus, tautosakos klodus, ir tai nėra lengva, nors ir labai įdomu; vėliau įdomu ir gražu būna ir žiūrovui. Nesuklysiu sakydamas, kad folklorinio ansamblio vadovas - kaip doras mokytojas: norint gerai pravesti pamoką, reikia ne tik kruopščiai jai pasiruošti - būtina ir užklasinė veikla, ir papildomos, naujos ar šalutinės žinios apie dėstomą dalyką, tuomet pamoka (mūsų atveju - koncertas) bus visuomet įdomi ir laukiama.
- Dabar trumpam nušokim į tolimus laikus... Kaip atsitiko, kad jus sužavėjo tautinis menas ir jūs pasirinkote būtent tokią profesiją - šokėjo, baletmeisterio, choreografo?
- Vaikystėj gyvenau Žvėryne. Kai eidavau į mokyklą, kone ant kas antro stulpo kabėdavo garsiakalbiai - „kriaušės“. Jie transliuodavo viską: žinias, kažkokius straipsnius, dar kažką, o kas dešimt penkiolika minučių pasigirsdavo absoliučiai nesuprantamo orkestro muzika. Keisti sąskambiai, instrumentų tonai. Aš vis spėliodavau: kas čia groja? Sykį, pasibaigus tai muzikai, diktorius pasakė: „Girdėjote Valstybinio dainų ir šokių ansamblio įrašus.“ Ta muzika turėjo kažkokią magišką jėgą. Vėliau pamačiau afišą, skelbiančią, kad ryt poryt Filharmonijoj šio ansamblio koncertas. Nuėjau. Pamačiau gyvą šokį, išgirdau gyvą grojimą ir... parėjau namo, lyg per galvą gavęs. Galvoju: kas čia per grožis! Nieko panašaus nebuvau regėjęs, nebuvau girdėjęs!
Tuomet ansamblyje šoko - vėliau buvo žymi įvairių švenčių baletmeisterė - Marija Vaitulevičiūtė, ji buvo mano mamos pažįstama. Vienąsyk apsilankiusi pas mamą pamatė mane ir paklausė, kiek man metų. Sakau: septyniolika. Ateik, sako, į ansamblį, ateik, mums taip trūksta šokėjų. Aš ir nuėjau; tuo metu dar nė nenujaučiau, kad jau esu laimėjęs aukso puodą! Atėjau visiškai žalias, jokio supratimo nei apie muziką, nei apie šokį neturėjau. Kažkuris iš vadovų (ansambliui tada vadovavo Juozas Lingys ir Juozas Gudavičius; jiems trupučiuką pagelbėdavo Kazys Poškaitis) pasakė: palankysi (tokią lyg ir studijėlę), pasimokysi - ir žiūrėsim. Į ansamblio šokių grupę mane priėmė 1954 m. spalio 1 d., taigi, jau šešiasdešimt ketvirtus metus - žiūriu ir nesigailiu!
- Papasakokit, kokia buvo jūsų šokio pradžia būtent ansamblyje ir kaip sekėsi tuo metu tautiniam ansambliui?
- Man buvo viskas naujiena: ir šokiai, ir muzika, ir visos programos, visos kompozicijos. Tais laikais ansamblis privalėdavo atlikti ir kitų tautų muzikos, dainų, šokių. Tai dažniausiai būdavo privaloma „kepurė“, kuria prisidengdamos puikiai šėlo mūsų tautinės pragramos. Aš po darbo, po repeticijų visuomet dar likdavau valandai dviem, mėgindavau pasivyti tai, ko nespėdavau išmokti per repeticijas. Ir į repeticijas anksčiau ateidavau. Taip po truputį yriausi į priekį. Buvau ne tik nustebintas, bet netgi šokiruotas, kai Juozas Lingys viename kitame šokyje man patikėdavo solo partijas. Kad ir „Gaidys“ ar „Lenciūgėlis“; tai - tautinio šokio klasika. Buvo ir choreografinių vaizdelių, kuriuose taip pat jau šokau solo. Šokėjai turi tokį posakį apie atsainų ar nenuoširdų šokimą - puse kojos, tai va, niekada nešokau puse kojos. Nemokėjau, negalėjau ir nenorėjau. Kartais J.Lingiui kuriant naujas programas ir aš kyšteldavau savo trigrašį - lyg patardamas, kaip čia būtų patogiau ar pan. Tai pastebėjęs vadovas pasiūlė man eiti rankraštynan pasiieškoti medžiagos naujiems kūriniams; aš kai pasinėriau į ten, kai pamačiau, kiek ten yra tautosakos lobių, nenustygau vietoje; taip prasidėjo mano, kaip choreografo, pradžiamokslis. Eidavau į rankraštynus kone kasdien ir daug daug metų. Visa tai kėlė dar didesnį domėjimąsi šokamuoju folkloru. Besiknaisiodamas bibliotekų rankraštynuose esu prisirinkęs nepaprastai daug medžiagos, kuria naudojuosi iki šiol. Va, net ir mūsų jau minėtam koncerte Kaune... visi mano kūriniai yra tikri, juose nieko nėra prigalvoto, tai tik folkloro scenizavimas - ne stilizavimas, o būtent scenizavimas, t.y. pritaikymas scenai. Aš tik dėkoju maestro J.Lingiui, kad jis kažkada manim patikėjo ir nurodė tinkamą kryptį.
Vėliau su ansamblio lietuviškais koncertais apvažiavau kone visą Sovietų Sąjungą; su juo pirmą kartą - tolimais 1957 metais - pamačiau ir užsienį: Valstybinis ansamblis (tuomet pavadinime dar nebuvo „Lietuvos“; ji atsirado tik 1965 m.) dalyvavo kultūros, literatūros ir meno dekadoj Lenkijoje; valdžia, žinodama mūsų varganoką buitį, prieš kelionę mus naujai ir apsiuvo, ir apavė, kad nebūtų ne tik mums, bet, matyt, pirmiausia jai pačiai sarmata - te tarybiniai piliečiai bent jau atrodo turtingai gyvenantys.
- Ką jūs, maestro, kaip Lietuvos bajorų sąjungos narys, manote apie valdžioje esančius valstiečius ir ne taip seniai smagiai nuskambėjusią ir prastai pasibaigusią tautinio kostiumo avantiūrą?
- Apie politiką tegu kalba politologai, o dėl tautinio kostiumo... Dar 1982 m. Vilniaus M.K.Čiurlionio nacionalinėje menų mokykloje buvau surinkęs liaudies šokio klasę, ruošėme naują programą „Lietuvos“ ansamblyje. Išnagrinėjęs žinomos etnografės Pranės Dundulienės knygą apie ankstyvųjų amžių žemės ūkio darbus, papročius ir apeigas, pasiūliau istorinio lietuviško tautinio kostiumo idėją. Kostiumų kūrimo su entuziazmu ėmėsi dailininkai Regina Songailaitė ir Juozas Balčikonis. Važinėdami po kraštotyros muziejus gal pusmetį rinkome įvairias detales (radome medžiagos net iš XV-XVI a.), analizavome ikonografinę medžiagą, kurioje buvo fiksuojami judesiai, perteikiantys to meto dvasią, jeigu norit - dūšią. Taip gimė pirmieji istoriniai lietuviški tautiniai kostiumai; buvo įdėta daug darbo, jėgų, žinių ir išmanymo. Padarėme keliasdešimt eskizų ir pristatėme Kultūros ministerijai. Ji buvo ištikta lengvo šoko. XIX a. tautinis kostiumas buvo skirtas lietuviui, eiliniam okupacijų paliestam žmogui, žemdirbiui, ūkininkui, o šis - aukštesnio luomo žmogui, žmogui nuo menių. Kad ir kokie būtų politikai „išmanūs“, bet tautinis kostiumas ne tas daiktas, kurį galima sukalti greitai kaip taburetę. Tai - nėra popsas. Reikia skirti tautinį kostiumą nuo kostiumo tautiniais motyvais. Šie du dalykai neturi nieko bendra. Jeigu prigalvojama prie kelnių ar sijono prisiūti tautinę juostelę ar kokią kišenėlę papuošti „a la“ baltišku ornamentuku... taip negalima; tautinis kostiumas turi tęstinumą; jį kūrė ištisi kaimai, miesteliai, miestai, regionai; kūrė visą tūkstantmetį, o - čia?! Negali būti jo modernizavimo, negali vieną dieną jis imt ir iš niekur nieko - be jokios priežasties - pasikeist, tapt kitoks.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą