Šiandien, kai nuo tos dienos praėjo lygiai 150 metų, Juozo Tumo-Vaižganto memorialinis butas-muziejus ir Maironio lietuvių literatūros muziejus Kaune kviečia visus apsilankyti nemokamai.
14 val., minint 150-asias Juozo Tumo-Vaižganto gimimo metines, prie Vytauto bažnyčios senamiestyje bus atidengtas jam skirtas paminklas (skulptorius Gediminas Piekuras).
18 val. Juozo Tumo-Vaižganto memorialiniame bute-muziejuje vyks interaktyvi ekskursija-diskusija „Ką mums kalba Vaižgantas po 150 metų?“, kurioje išgirsite, ką šiandien mums sako, jo paties žodžiais tariant, „doc. J. Tumas apie Vaižgantą“.
„Turiu dvi mylimąsias – Lietuvą ir knygą“, – yra prisipažinęs Juozas Tumas-Vaižgantas, daugelio amžininkų vadintas Knygos Riteriu. Iš tikro, jo bičiulystė su knyga buvo nuoširdi ir gili. Turėjo bene didžiausią iš visų to meto rašytojų biblioteką – per Vaižganto rankas perėjo apie 4 tūkstančius knygų. Daug jų buvo išdalyta, paskolinta, negrąžinta arba dingo besikraustant iš vienos vietos į kitą. Pomirtinėje bibliotekoje rasta ir suskaičiuota virš 2 tūkstančių tomų.
Vaižgantas savo namuose. Kaunas, 1931 m.
© Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
Vaižganto amžininkas Jonas Šukys savo atsiminimuose rašė: „Kartą ėjau pro antikvariatą. Pro siauras duris išsibruko Vaižgantas, vienoje rankoje nešinas išsipūtusiu portfeliu, o ant kitos prisikrovęs visą krūvą knygų. Uždarant duris, kelios knygos nukrito ant šaligatvio. Paėmiau jas nuo žemės ir padaviau Vaižgantui. Jis padėkojo ir ėmė tarsi teisintis: „Ot, tas žmogaus gobšumas: radęs geresnių knygų, tiek prisiglobiau, kad nebegaliu panešti. Nebeapžioju, panie... Tu nebūk toks gobšus – sunku tokiam gyventi...“ O veide aiškiai išskaičiau jo mintį: būk toks pat, kaip aš – juk žinai, kaip malonu rankose neštis knygas...“ (Alfas Pakėnas)
Savaitgalį, rugsėjo 21 ir 22 d., 8 val. per Extra FM transliuojamo VšĮ „Vieno aktoriaus teatro“ radijo skaitinių ciklo „Deimančiukų ieškotojas“ rengėjas Sigutis Jačėnas kviečia dar kartą atsiversti apysaką „Dėdės ir dėdienės“ (išleistą 1929 m.), kurią pagrįstai galima laikyti Vaižganto kūrybos viršūne. „Dėdės ir dėdienės“ – meilės apysaka, vienas brandžiausių ir meniškiausių Juozo Tumo-Vaižganto kūrinių, pasakojantis apie tą laiką, kai baudžiava jau ėjo į pabaigą, tačiau visas dėmesys sutelktas ne į pakitusio gyvenimo socialines ir kultūrines problemas, bet į trijų pagrindinių veikėjų – Mykoliuko, Severiutės ir Rapolo – paveikslus, jų ryšį su gamta ir su pasauliu.
„Man tenka į lietuvių tautos epopėją įvesti kitos rūšies dėdžių ir dėdienių. Liūdna tai bus istorija ir pasakojama toli gražu ne prie „apynio spurgo, miežio grūdelio“. Man teks kalbėti apie tėvo brolį –
nevedusį ir apie tėvo brolienę – našlę. Šitokių tipų, manau, visai nebėra Lietuvoje, kitokioms ekonominėms ir socialinėms sąlygoms susidarius, nes dėdės ir dėdienės pavadinimai anuolaik reiškė visai ne giminės ar šeimos santykį, tiktai tam tikrą socialinį vienetą šeimoje.“
Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
(Parengta pagal Maironio lietuvių literatūros muziejaus ir tinklaraščio lietuviukalbairliteratura.lt medžiagą)
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą