"Aš neturiu talentingų studentų"

Iš arčiau

Vienas žymiausių Lietuvos dirigentų Gintaras Rinkevičius, dirigavęs garsiausiems orkestrams geriausiose pasaulio scenose, susitikimui su Klaipėdos publika ruošėsi taip pat atsakingai, lyg koncertuotų išsvajotoje "La Scala" operoje Milane.

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas nelaiko Klaipėdos kultūrine provincija, nors ir pripažįsta, kad diriguoti Maskvos didžiajame teatre ir kokiame Kauno muzikiniame teatre - didelis skirtumas. "Tačiau nereikia ignoruoti jokio kūrybinio darbo", - sako maestro.

Jūsų įkurtas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras gyvuoja jau septyniolika metų. Kaip vertinate jo raidą ir pasiektą profesionalumo lygį?

Negaliu pasakyti labai vienareikšmiškai - vis dėlto orkestre yra beveik šimtas muzikantų. Suprantama, metai prabėgo nevienodai. Bet iš esmės esu patenkintas. Matau, kad dirigentai ir solistai, atvykstantys dirbti su mūsų orkestru, - taip pat. Orkestras tobulėja, nors reikia pripažinti, kad viskas pasaulyje yra realiatyvu ir mes galbūt niekada negrosime taip, kaip Berlyno filharmonijos orkestras. O norėtųsi. Tobulybei ribų nėra.

Kalbant apie Jūsų, maestro, pasiekimus, daugelis pasakytų, kad tai ir yra viršūnė.

Ne, aš nežinau, kas tai yra. Pats procesas - šito siekti - yra daug svarbesnis negu kada nors pasakyti: esu geriausias. Niekada nesakiau ir nesakysiu, kad man daugiau nėra ko siekti. Tokį žmogų turbūt galima būtų vadinti arba šizofreniku, arba nenormaliu. Tai turbūt tas pat, - juokiasi.

Taip, prisimenu Jus ne kartą apgailestavus, kad štai "La Scaloje" Jūs dar nedirigavote...

Taip, tai viena iš mano svajonių. Mane taip pat traukia ir Berlyno filharmonija, ir Metropoliteno opera, ir Kovent Gardenas.

Ką darote, kad ten atsidurtumėte?

Kokių nors konkrečių žingsnių aš daryti negaliu. Vis dėlto nesu vadybininkas, aš - muzikantas. Aišku, suprantu kai kuriuos dalykus, kaip siekti karjeros ir kaip tapti labiau žinomu. Diriguoju daug koncertų, mane mato užsienio salėse. Koncertus stebi ir tam tikrų agentūrų atstovai, kurie užsiima jų organizavimu. Pažiūrėsime - galbūt fortūna man nusišypsos. O gal ir ne. Tačiau aš nesu fortūnos kaip nors apleistas, nes turiu puikų darbą ir turiu to darbo labai daug.

Septynerius metus dirbote Latvijos nacionalinės operos ir trejus - Švedijos Malmės operos teatro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu...

Diriguoju spektakliams Latvijoje ir dabar. Ką tik ten stačiau operą. Didelio skirtumo, ar esu kviečiamas kaip dirigentas ar kaip meno vadovas, aš nematau, tik tiek, kad pastaruoju atveju yra didesnė atsakomybė.

Užsienyje pinigai didesni, turėjote progų ten įsitvirtinti, tačiau likote Lietuvoje. Niekada nepagalvojote - o gal..?

Nepagalvojau. Turiu rimtą nuolatinį darbą ir nenorėčiau jo prarasti.

Tačiau nemažai meno žmonių šiandien keikia mūsų valdžią ir sako, kad Lietuvos kultūra sunkiai serga.

Vienareikšmiškai pasakyti negalėčiau. Aišku, visada norėtųsi, kad kultūriniame ir muzikiniame gyvenime būtų geresnė padėtis. Vyksta didžiulis talentų nutekėjimas į Vakarus, bet tuo pat metu atsiranda naujų talentų. Tai, manau, yra gana natūralus procesas, nors jis vienu ar kitu periodu gali įgauti ir katastrofišką mastelį. Gali būti visaip. O kol kas aš galiu pasakyti, kad visada gali būti geriau, bet yra ne taip jau blogai.

Vis dėlto pripažįstate, kad Jūsų orkestro muzikantai groja ne pačiais geriausiais instrumentais. Žinia apie japonų dovanojamus instrumentus už daugiau nei milijoną litų Jus pradžiugino?

Taip, nes mes retai gauname tiek daug ir tokių gerų instrumentų. Tiesa, jie mūsų dar nepasiekė, šitas procesas nėra toks jau greitas. Be to, styginių instrumentų ten nebus. Gausime pučiamuosius ir mušamuosius.

Esate Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius. Ar tarp savo studentų matote daug talentų?

Kol kas negalėčiau taip pasakyti. Aš neturiu talentingų studentų.

Jūs kategoriškas...

Yra arba labai mažai norinčiųjų stoti, arba mažai talentingų žmonių. O gal baigę vieną aukštąjį jie neturi pinigų dar vienam, nes tai ne ta profesija, kai po meno mokyklos ar konservatorijos gali stoti į aukštąją ir iš karto - į simfoninio dirigavimo specialybę. Bet aš galvoju, kad priėmimo metu turėtų būti daug didesnis konkursas, daug daugiau norinčiųjų mokytis ir tik tada galėsime tikėtis, kad situacija pasikeis. Nežinau, kas juos baido, bet mano klasėje studentų, kurie labai rimtai norėtų studijuoti simfoninį dirigavimą, praktiškai nėra.

Kodėl Klaipėdoje esate toks retas svečias?

Kad atvykstu ne taip jau retai - per sezoną kartą turbūt atvažiuojame. Kaip aš galiu ignoruoti tokį didelį Lietuvos miestą, - šypsosi.

Ar leidžiate sau kartais pabūti tiesiog žiūrovu? Kalbu nebūtinai apie rimtąją muziką.

Kai galiu suspėti - taip. Bet, deja, ne visada turiu laiko. Dabar net bijau prisiminti, kada kokiame renginyje buvau paskutinį kartą. Turbūt jau kokie metai praėjo... Esu iš tikrųjų labai užsiėmęs žmogus. Paskaičiavau, kad šiemet pirmas mano laisvas savaitgalis buvo kovo mėnesį.

O popmuzika mane taip pat domina. Nors štai į "Depeche Mode" koncertą taip pat negalėjau nueiti... Ką manau apie Lietuvos popatlikėjus? Na, su kai kuriais atlikėjais aš esu dirbęs įvairiuose projektuose, tad negaliu apie juos kalbėti taip paviršutiniškai, kaip žiūrovas. Šioje muzikinėje sferoje aš nesijaučiu diletantu.

Esate reiklus klausytojas?

Deja, taip. Kartais ant savęs dėl to pykstu, kad girdžiu kokius nors netikslumus ir negaliu klausytis kaip žmogus, kuriam paprasčiausiai patinka muzika. O kartais taip gerai groja, kad aš tuos netikslumus užmirštu...

Be abejo, man ne viskas patinka. Juk yra tokių dainininkų, kurie neturi balso, bet vis tiek eina dainuoti. Tarkim, retsykiais pažiūrėdavau "Eurovizijos" atranką ir man visiškai nepatiko, ką ten mačiau. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie visus tuos muzikinius realybės šou.

Giedrė PETKEVIČIŪTĖ