Jaunas menininkas
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC) debiutinę parodą atidariusiam 17-mečiam uostamiesčio fotomenininkui Remigijui Anužiui fotografija yra demaskavimo priemonė, kuri priverčia žmones nusimesti kaukes.
17-metis Klaipėdos "Žemynos" gimnazijos vienuoliktokas fotografuoti ėmėsi prieš ketverius metus. "Atiduoti šiam darbui tiek savęs, kiek galiu, nusprendžiau prieš pusantrų metų. Praėjusį kovą įsirengiau savo studiją", - pasakojo vaikinas, pasiryžęs su šia veikla susieti savo ateitį.
Savo parodoje "Pirma - matyti", kurią KKKC galite aplankyti iki spalio 11 d., fotografas pristato įvairius savo darbus. Nemažai nuotraukų daryta šią vasarą "tranzuojant" po Lietuvą.
Dažniausiai Remigijus fotografuoja skaitmeniniu "Canon" fotoaparatu, tačiau nesikrato ir juostinių. "Juostinio fotoaparato žavesys - žiūrėti į objektyvą, nematant viso kadro, bet tikintis, kad jis bus geriausias", - pastebi vaikinas.
Menai traukė nuo vaikystės?
Taip, kai buvau mažas, eksperimentavau su tėčio "Smena", bet jis sakė, kad tuomet daugiau sulaužiau, nei išmokau naudotis, - juokiasi. - Patiko muzika, mokiausi groti gitara, bet vėliau supratau, kad vaizdu man labiau pavyksta save realizuoti.
Pradėjęs fotografuoti, velniškai pasikeičiau, visas mano mąstymas ir pasaulio matymas tapo kitoks. Kitaip matau žmogų, kaip būtybę. Jeigu ne fotografija, gal visai kitokius siekius dabar turėčiau...
Matyt, daug lėmė tai, kad, pradėjęs fotografuoti, panašiu metu pradėjau bręsti kaip asmenybė. Šis pomėgis suteikė galimybę bendrauti su kitokiais nei ligi tol žmonėmis - vyresniais, daugiau pasiekusiais, - ir pelnyti jų dėmesį.
Dėl ko sulauki kritikos?
Dėl savo amžiaus. Nemažai žmonių mano, kad jaunesnis - tai blogesnis, nors aš asmeniškai manau atvirkščiai. Dabar fotografijos paslaugų rinkoje - labai daug fotografų. Bet kiekvieno matymas - kitoks, o žmogus renkasi, kam kieno nuotraukos labiau patinka.
O kokios nuotraukos patinka tau?
Man patinka fotografuoti žmones. Kadangi mėgstu bendrauti, šitaip nušaunu du zuikius vienu šūviu, - juokiasi.
Kas buvo tavo pirmieji modeliai?
Prieš ketverius metus pradėjau savanoriauti Klaipėdos jaunimo sveikatos centre "Bendraamžiai", ten man pasiūlė fotografuoti renginius. Taip viskas ir prasidėjo. Reportažo žanras man labai artimas.
Dabar naujiems pažįstamiems dažnai pasiūlau nufotografuoti juos. Fotografuojamas žmogus tampa nuoširdus, atskleidžia kompleksus. Dažnas iš mūsų fotografuojamas susikausto, bijo pasirodyti nepakankamai gražus. Fotografija padeda atsikratyti tokių nuogąstavimų.
Išeitų, kad tai tarsi psichoterapija.
Iš tikrųjų, kažkas panašaus. Be to, fotografuodamas dažniausiai žmogui pasakoju tai, ką perskaičiau pozityviai mąstyti mokančiose knygose - labai domiuosi literatūra apie sėkmę versle, kasdieniame gyvenime, pasąmonės galias. Man pačiam tai padėjo pakeisti gyvenimiškas nuostatas. Kai buvau jaunesnis, nebuvau toks optimistas, daug kas man atrodė neįmanoma. O dabar matau, kad viską gali pasiekti, tik reikia dirbti. Nusiteik džiaugtis gyvenimu, nusiteik padėti kitiems, ir viskas pradeda sektis. Mes patys stojamės ant kojų, niekas kitas šito už mus nepadarys.
Aplinkinių palaikymas - svarbus?
Vienas lauke - ne karys. Jeigu nebūtų šeimos, draugų, būtų labai sunku. Štai ir rengiant parodą man labai padėjo mano dailės mokytoja Gierė Pulokienė.
Turi autoritetų?
Taip, tai mano draugas Marius Puluikis, dabar jis studijuoja Anglijoje. Jis daug ko manęs išmokė, ir kai kiti žmonės sakė, kad mano nuotraukos visiškai nevykusios, visąlaik pasakydavo, kas jose yra geriausia. Galiausiai man pradėjo sektis.
Kaip derini mokslus ir darbą?
Stengiuosi viską spėti. Anksčiau, pamenu, mokytis man nelabai patiko, bet būdamas penkiolikos, dalyvavau savanoriams skirtame seminare - ten mokė vesti užsiėmimus, kitokių praktinių dalykų, ir man tai pasirodė prie širdies! Supratau, kad jeigu į mokyklą eisiu vedamas tokio pat požiūrio - daugiau sužinoti, praturtinti save, - viskas bus kitaip.
Kokių turi planų?
Baigęs gimnaziją, norėčiau studijuoti fotografiją Kembridže, o vėliau - investicijas. Taip, taip, su skaičiais man gerai sekasi, o visą gyvenimą iš darbo juk negyvensi, reikia išmokti investuoti, - šypteli. - Taigi, po studijų porą metų padirbėsiu, o tada išvažiuosiu į Prancūziją, ir ten atidarysiu nedidelį restoranėlį, kuriame šeštadieniais skambės regis... Prancūzija susižavėjau kelionės į Taizę metu. Šįmet pradedu mokytis prancūzų kalbos.
Su žmona turėsiu penkis vaikus, užauginę juos iki kokių dvylikos trylikos metų, parvažiuosime į Lietuvą. Ar jie nepatirs čia kultūrinio šoko? Net jeigu ir taip, tas šokas padės į viską pasižiūrėti kitaip, o tai - tik į gera.
Tavo paties gyvenime buvo sukrėtimų?
Nežinau, gal labiausiai mane keitė bandymas pritapti prie aplinkos. Buvo toks laikas, kai nusisuko draugai, ir jaučiausi kažkoks kitoks... O paskui supratau, kad reikia tiesiog būti savimi.
Kaip supranti gyvenimo prasmę?
Noriu nuveikti kažką tokio, kad palikčiau po savęs daug, bet apie tai nebūtų daug kalbama. Tas restoranas ramiame miestelyje - kaip tik tai, ko reikia. Žmonės iš ten išeitų kupini geros nuotaikos, gražių įspūdžių. Kas gali būti geriau?..
Valerija LEBEDEVA
Rašyti komentarą