Muzikuoti žmonės nenustojo ir Sibire
Muzikuoti žmonės nenustojo ir Sibire

Net ir ištremti į Sibirą, kęsdami šaltį, dirbdami vergiškomis sąlygomis ir gyvendami pusbadžiu, lietuviai visomis išgalėmis stengėsi išlaikyti savo tapatumą. Vienas iš būdų išlikti buvo muzikavimas.

Mokytojai – ir muzikantai, ir teatrų bei chorų vadovai

Kelmėje vykusiuose žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursuose Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vyriausioji mokslo darbuotoja, etnomuzikologė, docentė Gaila Kirdienė pasakojo apie lietuvių tradicinį muzikavimą Sibire 1940-1960 metais. Tarp muzikantų buvo nemažai kelmiškių ir raseiniškių.

Tarp ištremtųjų G. Kirdienė išskyrė muzikalius mokytojus.

Vienas iš tremtį patyrusių mokytojų – iš Raseinių krašto Betygalos valsčiaus kilęs Vladas Balsys žuvo Krasnojarsko krašte, Rešotose. V. Balsys mokėjo groti vargonais, kitais instrumentais. Iki tremties vadovavo teatro būreliui, šaulių ir moksleivių chorams, rengdavo pasilinksminimus.

Pirmąją tremties žiemą betygališkis nušalo kojas, vieną teko amputuoti. Paliktas darbams lageryje gaudavo dar mažesnį duonos davinį. Žmonai, kuri buvo ištremta į Komiją, braižė laiškus ant beržo tošių. Buvęs jaunas ir sveikas vyras po kelerių metų mirė nuo šalčio, bado ir išsekimo.

Pučiamųjų orkestras Jakutske

Labai muzikalus buvo Stasys Pūtvis-Putvinskis, buvęs Lietuvos žemės ūkio ministras, kilęs iš Šaukėnų valsčiaus Pavėžupio kaimo. Jis vadovavo pučiamųjų orkestrams Raseinių krašte, su Šaukėnų orkestru grodavo bažnyčioje.

„S. Pūtvio-Putvinskio sūnus Rimantas man pasakojo, jog tėvą, patekusį į kalėjimą Gorkyje, numarino. Kalėjime krito 98 procentai kalinių“, – sakė Gaila Kirdienė.

Išgyvenę muzikalūs Putvinskio vaikai atsidūrė Jakutske. Ten buvo organizuotas lietuvių pučiamųjų orkestras. Kad ir kaip būtų sunku, žmogui reikėjo dvasinio peno. Orkestras galėjo groti per šokius ir laidotuves. Tačiau nebuvo galima groti valsų, fokstrotų ir tango, kad šokėjai nesusiglaustų, o per laidotuves skambėdavo maršai, ne giesmės. Giesmes lietuviai giedojo nuo pirmųjų tremties minučių.

Išliko gyvas ir Benius Nekrašius – smuikininkas nuo Kražių. Su broliais tarnavo sovietų armijoje, bet buvo pogrindininkai. Visi trys buvo įkalinti, broliai žuvo.

Už dainas – iš tremties į kalėjimą

Tremtyje būdavo švenčiamos įvairios šventės. Žemaičiai švęsdavo ir Užgavėnes. Šventės, tradicijos buvo pradėtos gaivinti praėjus pirmajam, pačiam sunkiausiam, tremties periodui, maždaug po penkerių metų.

Tremties pradžioje šventės būdavo švenčiamos užsidangsčius langus, pasistačius sargybinius. Jei išgirsdavo lietuviškas dainas, jei kas įskųsdavo, tremtinius įkalindavo.

„Viena iš „baisiausių“ dainų buvo „Lietuva brangi“. Bet užtekdavo „Leiskit į tėvynę“, „Daug daug dainelių“, kad dešimčiai metų ir dar ilgesniam laikui būtų žmogus įkalintas. Sovietų valdžia gerai suprato dainų jėgą ir ideologinę galią: dainuodami, giedodami lietuviai niekuomet nevirs sovietine liaudimi. Tačiau jie pamiršo, kad dainas galima pagriežti, paskambinti“, – sakė G. Kirdienė.

1948 metais atsirado daugiau duonos, buvo panaikintos kortelės. Prisivalgęs duonos jaunas žmogus ir pašokti nori. Iš pradžių šokėjams grieždavo vienas muzikantas, vėliau – trys. Bet vestuvės dar ilgą laiką būdavusios be muzikos. Atsiklaups jaunieji prieš tėvus – ir į darbą.

Su smuikeliu – iki mirties

G. Kirdienė pasakojo apie Martinaičių šeimą nuo Liolių apylinkių. Žinomo kalvio, tautodailininko Alberto Martinaičio senelio Kazimiero Eitmančio ir tėvo giminė buvo labai muzikali.

„Senelis buvo ir smuikų meistras. 1948 metais Martinaičius ištrėmė į Irkutsko sritį, Zimos rajoną. Kazimieras į tremtį pasiėmė ir smuiką, padėjusį išgyventi. Senelis ugdė Sibire gimusius anūkus, prižiūrėdavo, kol tėvai dirbdavo, migdydavo mažylius, smuiku grieždamas“, – sakė G. Kirdienė.

Paskelbus amnestiją, K. Eitmantis vienas, smuiką pasiėmęs, išskubėjo į Lietuvą. Bet mirė pakeliui į tėvynę. Anūkas Albertas Martinaitis, pasižiūrėjęs į nuotraukas, ištašė antkapinio senelio paminklą – su smuiku.

Vaikų ugdymas – su lietuviška daina

Svarbu lietuviams Sibire buvo ugdyti patriotiškai savo vaikus, kurie turėjo galimybę mokytis tik rusiškose mokyklose. Labai retai (pavyzdžiui, Altajaus krašte) lietuvių mokytojai sugebėdavo „prastumti“ po vieną kitą lietuvių pamoką.

Tačiau namuose seneliai ir tėvai, vyresni vaikai per žaidimus, pamokymus griežti, šokti, vaidinti galėjo ugdyti mažesniuosius. Tai buvo ir tam tikras meditacijos būdas, ir muzikos terapija. Ypač sunkiais momentais grojimas gydydavo ir dvasią, ir kūną.

Meistravo instrumentus

Sibire lietuviai ne tik muzikuodavo, bet meistraudavo ir instrumentus: smuikus, kankles, net kontrabosus ir akordeonus.

Vienas iš meistrų buvo iš Labūnavos kaimo, nuo Kražių kilęs Adolfas Genys. Labūnaviškio smuikas, sumeistrautas tremtyje, kabo Lietuvos nacionaliniame muziejuje. A. Genys smuiką buvo pardavęs ukrainiečiui. Po daugelio metų, 1991-aisiais, smuikas grąžintas Lietuvai.

Muzikavo daugeliu tradicinių instrumentų

Etnologė Gaila Kirdienė sakė, jog sovietines represijas patyrusių lietuvių muzikų sąraše – daugiau kaip 370 lagerių ir (arba) tremties Lietuvos muzikų ir instrumentininkų bei keliasdešimt šokių būrelių vadovų. Dauguma jų – lietuviai, vienas kitas žydas, lenkas ar rusas.

Sibiro lietuviai muzikavo daugeliu tradicinių lietuvių instrumentų: styginiais, pučiamųjų orkestro ir kitais acorofonais, įvairiomis armonikomis, akordeonais ir būgnu, būgneliu. Sibire, kaip ir Lietuvoje, muzikantai dažnai puikiai grieždavo keliais instrumentais. Kone trečdalis lietuvių muzikantų (sąraše 86, dauguma vyrai) Sibire griežė smuiku arba kontrabosu.

Pasak pranešėjos, Antrojo pasaulinio karo metais lietuvių vaikų kapeloje vietoje styginio boso, neturint kito instrumento, buvo skambinama bosine domra. Tačiau tradiciniuose lietuvių ansambliuose Sibire domra neprigijo.

Labai populiari buvo ir gitara (sąraše 35 muzikantai, iš jų dauguma merginų ir moterų, tik 13 vyrų), retesnė – mandolina (iš 12 muzikantų – keturios merginos), kanklės ir cimbolai.

Daug muzikantų Sibire grieždavo armonika (sąraše 39 muzikantai, iš jų – devynios moterys) arba akordeonu (70 muzikantų, iš jų – aštuonios moterys).

Paprastai lietuviai grodavo standartizuotomis rusiškomis armonikomis, vienas kitas – Lietuvoje nuo seno pamėgtomis vokiškomis, bandonija ar Peterburgo armonika. Labai dažnai Sibire lietuviai muzikuodavo pučiamųjų orkestre (sąraše 63 muzikantai, visi vyrai).

SMUIKAS: Meistro nuo Užvenčio Labūnavos kaimo Adolfo Genio smuikas ir strykas, padirbti 1957 metais Oziorlage, Irkutsko srityje.

Autorės nuotr.

GALIA: Etnomuzikologė Gaila Kirdienė sakė, jog už tremtyje padainuotą dainą žmogus galėjo atsidurti kalėjime dešimčiai ir daugiau metų. Sovietų valdžia suprato, kad dainuodami, giedodami lietuviai niekuomet netaps sovietų liaudimi.

SENELIS: Tautodailininkas Albertas Martinaitis ištašė antkapinį senelio paminklą su neperskiriamu jo draugu iki pat mirties – smuiku.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder