A.Kubilius apie G. Nausėdos problemas: „Tai „nereikšmingo Prezidento“ sindromas“
A.Kubilius apie G. Nausėdos problemas: „Tai „nereikšmingo Prezidento“ sindromas“

Praėjusią savaitę nuskambėjo žinia apie tai, kad prezidento Gitano Nausėdos komandą palieka net keturi patarėjai. Pranešta, kad iš pareigų traukiasi Prezidentūros kanclerė Algė Budrytė, taip pat šalies vadovo atstovas spaudai Antanas Bubnelis bei dar du komandos nariai.

Po šios žinios imta spėlioti, kas iš tiesų vyksta už prezidentūros durų. Pats G.Nausėda jo komandą palikusiems darbuotojams viešai palinkėjo sėkmės tolemesnėje karjeroje ir daugiau jokių paaiškinimų nepateikė.

Europarlamentaras, konservatorius Andrius Kubilius socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijo įrašu, kurį pats skambiai pavadino „Ir vėl apie prezidento problemas“.

„Prezidento svarbiausieji patarėjai vėl paliko jo komandą. Galima ilgai aiškintis kas asmeniškai lėmė kiekvieno iš komados narių apsisprendimą, bet kadangi toks komandos nestabilumas jau tampa reguliariu dalyku, tai ir verta į tai pasižiūrėti kaip į svarbų reiškinį, ir pats laikas suprasti jo esmines tikrąsias priežastis. Ir tokiu atviru kritiniu žvilgsniu žvelgdami į reiškinio esmę galbūt ir pačiam Prezidentui labiau padėsime, nei vis pataikaujančiai kartodami, kad jeigu šokėjui nesiseka šokti, tai tik per maži batai yra kalti. Kartais būna taip, kad ir šokėjas šokti nemoka“, – rašė A. Kubilius ir patikslino, kad tai jau trečiasis jo tekstas ta pačia tema.

Politikas teigė, trečiajame tekste bando pažiūrėti į prezidento problemų visumą, kaip į reiškinį, kuris turi vieną išsiskiriantį bruožą.

„Ir, mano įsitikinimu, būtent tas Prezidento veiklos bruožas lemia tokią radikalią Prezidento patarėjų ir komandos kaitą, nes jie niekaip neišsprendžia tos vienos esminės Prezidento problemos, kurios objektyviai negali išspręsti jokie patarėjai ir jokie ypatingi viešieji ryšiai. Nes tą problemą gali išspręsti tik pats Prezidentas. Tik tada, kai pats Prezidentas supras savo problemos esmę ir pats sugebės ją įsivardinti, tik tada Prezidento komanda sugebės jam padėti. O tą Prezidento problemų visumos išskiriantį bruožą galima apibrėžti aiškiais terminais: tai „nereikšmingo Prezidento“ sindromas“, – teigė jis.

A. Kubilius aiškino, kad beveik prieš dvejus metus, tuoj po Prezidento rinkimų, artėjant G.Nausėdos inauguracijai, jis rašęs, kad „Lietuvoje galime susidurti su nauju išmėginimu – „neryškiu“, o tuo pačiu ir nereikšmingu Prezidentu ir jo elgesiu, kurį visų pirma sąlygoja pasąmoninis Prezidento siekis jaustis „reikšmingu“ ir siekis daryti viską, kad aplinkiniai tokią jo „reikšmę“ pripažintų.“

Anot europarlamentaro, „Nereikšmingo Prezidento“ sindromas yra sudėtingas pačiam prezidentui. „Kaip matome, jis yra skausmingas ir Prezidento komandai bei jo patarėjams. Jis drumsčia protus ir daugeliui lietuvių. Prezidentas padėtų ne tik sau, bet ir daugeliui Lietuvos piliečių, kurie pergyvena dėl Lietuvos reikalų, jeigu Prezidentas pagaliau išspręstų savo asmeninę dilemą – kur, su kuo ir su kokiomis idėjomis jis nori būti reikšmingas.

Nes politikoje nieko nėra blogiau kaip „tuščias susireikšminimas“ neturint nei reikšmingų idėjų, nei reikšmingų darbų. Toks tušias susireikšminimas niekuo nesiskiria nuo puikybės. O pagal bažnyčios mokymą „puikybė“ yra pirmoji iš Septynių Mirtinų Nuodėmių sąrašo.

Aišku, galime šia nuodėmės našta ir mes visi bent dalinai su Prezidentu pasidalinti: nes Prezidentas kenčia ne tik dėl asmeninio „reikšmės“ sindromo, bet ir todėl, kad Lietuvos visuomenėje yra susklostęs klaidingas Prezidento institucijos „reikšmės“ supratimas. Per 30 metų vis dar esame tik dalinai mentališkai nutolę nuo netolimų Rytų, todėl daug kas pasąmonėje norėtume matyti Lietuvos Prezidentą savo reikšme kažkuo panašų į Lukašenką ar Putiną. Tuo tarpu jau 16 metų gyvename Europos Sąjungoje, kurioje dauguma Prezidentų savo konstitucine reikšme ir įtaka valstybės gyvenimui niekaip neprilygsta Premjerams“, – mintimis dalijosi A. Kubilius ir pridūrė, kad „gali būti, kad Prezidentą Nausėdą tenka tiesiog užjausti, kad jis bus pirmasis iš Lietuvos Prezidentų pagal savo vaidmenį valstybės gyvenime priartėsiantis prie europietiško Prezidentų standarto, kai savo reikšme valstybės gyvenimui jie yra panašūs į monarchus. Tai yra nelabai reikšmingi. Bet populiarūs.“

Baigdamas tekstą, A. Kubilius akcentavo, kad „visa Prezidento bėda, kad jam vienu metu norisi būti ir populiariu monarchu, ir „vakcinų Premjeru“. Tokios mišrainės patarėjai ir neatlaiko...“

Sidebar placeholder