1990-ųjų sausio 11–13 dienomis Vilniuje lankėsi Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Michailas Gorbačiovas. Kremliuje tikėtasi, kad valstybės vadovo ir komunistų partijos lyderio vizitas prislopins Lietuvos nepriklausomybės siekį. Tačiau Vilniuje „perestroikos“ architekto laukė visiškas fiasko: po mėnesio Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomybę, o lygiai po metų sovietų vadovybei beliks vienintelis argumentas – tankai. Apie tai LŽ archyvų straipsnis.
1990 metų sausio 11-osios rytas okupuotos Lietuvos sostinėje kupinas laukimo įtampos. Oro uosto dispečeriai ruošia dangaus kelius prie Vilniaus artėjančiam lėktuvui, iš kurio netrukus išlips vienas įtakingiausių planetos žmonių – SSRS vadovas M.Gorbačiovas. Betoninėje aikštelėje prie parengto trapo, šalia juodų ZIL'ų ir vyriausybinių „Volgų“ virtinės trypčioja dvi konkuruojančios kompanijos. Vienos jų priešakyje – vadinamosios savarankiškos Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas. Netoliese savo patrono laukia būsimo sausio perversmininko Mykolo Burokevičiaus vadovaujami „platformininkai“, po gruodį įvykusių partinių skyrybų pareiškę liekantys SSKP sudėtyje. Abiejų grupių laukia rimtas išbandymas – tiek vieni, tiek kiti nori įrodyti aukštajam svečiui, kad būtent jie atstovauja tikrosioms Lietuvos žmonių nuotaikoms ir siekiams.
300 tūkst. mitinguotojų viliasi, kad M.Gorbačiovas panorės iš pirmų lūpų išgirsti apie tikruosius Lietuvos žmonių siekius ir nepabūgs pasirodyti Katedros aikštėje.
M.Gorbačiovo laukia ne vien nomenklatūrininkų Lietuva: Katedros aikštėje tuo metu šurmuliuoja šimtatūkstantinis Sąjūdžio mitingas. Jo dalyvių plakatuose – reikalavimai panaikinti 1939-ųjų Molotovo-Ribbentropo pakto pasekmes ir grįžti prie 1920 metais pasirašytos sutarties, kuria bolševikinė Rusija be jokių sąlygų ir visiems laikams pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Šis žodis skamba ir visų mitingo oratorių lūpose – sąjūdininkai, nebenorėdami tapatintis su nomenklatūriniais reformatoriais, išmetė iš savo žodyno A.Brazausko pamėgtąjį eufemizmą „suverenitetas“. 300 tūkst. mitinguotojų viliasi, kad M.Gorbačiovas panorės iš pirmų lūpų išgirsti apie tikruosius Lietuvos žmonių siekius ir nepabūgs pasirodyti Katedros aikštėje.
Patarėjai liko neišgirsti
Deja. Vyriausybinis kortežas iš oro uosto patraukia ne pas gyvus žmones. Trumpam stabtelėjęs aukštiems svečiams skirtoje rezidencijoje Latvių gatvėje, M.Gorbačiovas su svita pirmiausia skuba padėti vainiko prie Vladimiro Lenino paminklo Vilniaus Lukiškių (anuomet Lenino) aikštėje. Tiesa, pakeliui limuzinų virtinė stabteli, kad SSRS vadovas galėtų pabendrauti su liaudimi. Kitaip sakant, kad pasirinktų kokį nors nuo tokio apsireiškimo suglumusį žmogelį ir paskubomis išrėžtų jam keletą neginčijamų tiesų, kurių gerą tuziną iškalbingasis lyderis visuomet turi užantyje. Į Katedros aikštę M.Gorbačiovas, žinoma, nevyksta – stoti prieš šimtatūkstantinę minią jam aiškiai nejauku. „Mano padėtis įpareigoja nesiderinti prie jokio choro, nors ir koks skambus jis būtų, o svarstyti“, – taip savo sprendimą po poros dienų paaiškins viešumo politikos iniciatorius.
O kol kas po nedidelės pramankštos Lukiškių aikštėje M.Gorbačiovas gabenamas ten, kur jam niekas neturėtų sugadinti nuotaikos – į sąjunginio pavaldumo Kuro aparatūros gamyklą. Čia sovietų lyderis iš karto ėmėsi kritikuoti visus, reikalaujančius atsiskyrimo nuo sovietinės imperijos, aiškindamas, jog tokias idėjas gali skleisti nebent tie, kuriems „kažkas nepasisekė prieš daugelį metų – jie jaučia tų laikų nostalgiją“. Šie generalinio sekretoriaus žodžiai, beje, sukėlę entuziastingus „darbo liaudies“ atstovų plojimus, regis, buvo nuoširdūs. Vėliau paaiškės, kad M.Gorbačiovas nuoširdžiai tikėjo, jog nepriklausomybės šūkius kelia tik saujelė užjūrio inspiruojamų buržuazinių veikėjų, trokštančių likviduoti geriausią pasaulyje santvarką.
Reikia pabrėžti, kad fanatiškas socializmo apologetas M.Gorbačiovas visiškai nenorėjo girdėti to, ką sakė jo patarėjai. Priešingu atveju SSRS vadovas, užuot kartojęs įprastus užkeikimus apie „naująjį federacijos turinį“ ir paistęs apie gyvybinius Lietuvos interesus ignoruojančius socializmo priešus, būtų tiesiog pasiūlęs sudaryti Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutartį. Kaip vėliau tvirtins M.Gorbačiovo patarėjas Anatolijus Černiajevas, sovietų lyderiui buvo tiesiai pasakyta, kad vizitas į Vilnių be tokio pasiūlymo ne tik neišspręs problemos, bet dar ir įpils alyvos į ugnį. Tačiau šioje situacijoje viršų paėmė ne analitinis protas, o nomenklatūrinis mąstymas: sausio 2 dieną vykusiame būsimam vizitui skirtame SSKP CK politinio biuro posėdyje apie patarėjų pasiūlymus neužsimena nei pats M.Gorbačiovas, nei kiti biuro nariai.
„Mano padėtis įpareigoja nesiderinti prie jokio choro, nors ir koks skambus jis būtų, o svarstyti“, – taip savo sprendimą po poros dienų paaiškins viešumo politikos iniciatorius.
Apie tai, kad SSRS lyderis nė per plauką neketina trauktis nuo politiniame biure patvirtintų pozicijų, liudija ir neblogai parengtas informacinis bei propagandinis vizito fonas. Pirmąją vizito dieną „Izvestijos“ paskelbė iš „New York Times“ perspausdintą Roberto Shefferio straipsnį „Patarimas separatistams“. Jame Amerikos politologas aiškino, kad Lietuvos nepriklausomybės siekiai kelia grėsmę visam SSRS demokratizavimo procesui, ir neslėpė abejonių, ar laisvę iškovojusios Baltijos kraštų tautos pačios sugebėtų sukurti demokratinę visuomenę. „Pabaltijo tautelės mano, kad separatistinė politika padės joms pasiekti demokratiją. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje apsisprendimas greičiausiai bus įgyvendinamas demokratijos sąskaita ir nuves į aklavietę, iš kurios bus sunku išeiti“, – įspėjama straipsnyje. O tai, kad Kremliaus reformatorių tribūna laikomos „Izvestijos“ perspausdina šį straipsnį iš liberalaus JAV dienraščio, lietuviams turėjo reikšti tik viena – žiūrėkite, Vakarų viešoji nuomonė remia ne jūsų nepriklausomybę, o M.Gorbačiovo poziciją.
Kita vertus, SSKP generalinis sekretorius jau pirmą vizito dieną netikėtai pareiškė, kad Lietuvos išstojimas iš Sovietų Sąjungos nėra neįmanomas. „Mes už apsisprendimą iki pat atsiskyrimo“, – susitikime su intelektualais kalbėjo M.Gorbačiovas ir tuoj pat pridūrė, kad įstatymas, leidžiantis respublikoms įgyvendinti atsiskyrimo teisę, jau rengiamas ir netrukus bus pateiktas visuotiniam svarstymui bei referendumui. „Ir tai lies visas tautas“, – pridūrė generalinis sekretorius. Tuo M.Gorbačiovas leido suprasti, kad išstojimo „mechanizmas“ būsiąs taikomas visoms sąjunginėms respublikoms, nesvarbu, kokiu būdu jos atsidūrė sovietinės imperijos sudėtyje. Apie antrajame SSRS liaudies deputatų suvažiavime jau priimtus Molotovo-Ribbentropo paktą smerkiančius nutarimus generalinis sekretorius pasistengė neprisiminti.
Seni užkeikimai neveikia
Nenuostabu, kad naujos generalinio sekretoriaus iniciatyvos Lietuvoje sužavėjo nedaugelį, nekalbant jau apie Sąjūdžio vadovybę. Sausio 12 dieną specialioje „Amerikos balso“ laidoje Vytautas Landsbergis jas įvertino taip: „Į siūlomą įstatymą dėl išstojimo žiūriu kaip į dar vieną suktybę ir apgavystę. Kai kam tas parengtas įstatymas – naujovė, ypač užsieniui, bet tai apgaulinga naujovė, skirta užsieniui ir Sąjungai. Lietuvai – apgavystė ir tuo atveju, jei priimtume išstojimo koncepciją. Tuo savaime pripažintume nebuvusį įstojimą. Manau, kad žmonės neapsigaus.“ Beje, ir Vakarų žiniasklaidoje tomis dienomis M.Gorbačiovo pasiūlymai daugiausia buvo vertinami kaip bandymas laimėti laiko.
Sausio 12 dieną specialioje „Amerikos balso“ laidoje Vytautas Landsbergis: „Į siūlomą įstatymą dėl išstojimo žiūriu kaip į dar vieną suktybę ir apgavystę.“
Sausio 13 dieną M.Gorbačiovo programa Vilniuje prasidėjo susitikimu su Pabaltijo karinės apygardos vadais. Šį kartą tikrojo viešumo SSRS lyderiui visai nereikėjo. Iš salės buvo išprašyti visi žurnalistai, išskyrus Kremliui tiesiogiai pavaldžios sąjunginės naujienų agentūros TASS atstovą. Iš tuomečių Lietuvos vadovų į susitikimą buvo pakviestas tik A.Brazauskas. Pastarasis vėliau prisimins, kad susitikime dalyvavo per 30 aukštų karininkų, tarp kurių buvo apygardos sausumos, laivyno, pasienio kariuomenės vyriausieji vadai. Iš maždaug dešimties šiam įvykiui skirtų buvusio LKP vadovo prisiminimų eilučių galima susidaryti įspūdį, kad viena svarbiausių susitikimo temų buvo ne šiaip sau pinigai, o labai dideli pinigai: konstatuota, jog karinio turto vertė Baltijos valstybėse viršija 50 mlrd. rublių.
Tai buvo dar vienas aiškus signalas M.Gorbačiovui – štai kokį argumentą galimą pateikti „separatistams“, jei jie ir toliau reikalaus „armijos išvaduotojos“ išvedimo!
Tie milijardai sovietų lyderiui, matyt, padarė tokį įspūdį, jog kariškių argumentus jis nedelsdamas pakartojo tą pačią dieną surengtame susitikime su vadinamuoju respublikos „partiniu aktyvu“. Tačiau tai buvo bene vienintelė nauja mintis daugiau nei pusantros valandos trukusioje generalinio sekretoriaus kalboje. Visa kita tebuvo tas pats iš anksto paruoštų ir jau spėjusių gerokai pabosti frazių rinkinys: būtina spartinti „perestroiką“, reformuoti komunistų partiją, tačiau saugoti jos vienybę, nes antraip nebus kam suvaldyti „išcentrinių jėgų“. Vargu ar Kremliaus šeimininkas pats suprato, kad taip kalbėdamas kartoja ne kieno nors kito, o paties Josifo Stalino išsakytą mintį: respublikose tam ir yra komunistų partijos, kad jos niekada nepanorėtų išstoti iš SSRS. Šiaip ar taip, Lietuvoje ši tirono „išmintis“ tikrai nebuvo užmiršta, tad tokie pareiškimai, užuot įtikinę, galėjo tik suerzinti.
Iš salės buvo išprašyti visi žurnalistai, išskyrus Kremliui tiesiogiai pavaldžios sąjunginės naujienų agentūros TASS atstovą. Iš tuomečių Lietuvos vadovų į susitikimą buvo pakviestas tik A.Brazauskas.
Po tokių į naują apdarą įvilktų senų frazių nieko nesužavėjo ir M.Gorbačiovo kartojami užkalbėjimai apie „naują turinį“, kuriuo reikia užpildyti būsimą federaciją, partijų savarankiškumą SSKP sudėtyje, sparčiai rengiamus tautų apsisprendimo „mechanizmus“, vėl ir vėl grįžtant prie toks pačios minties: privalome būti kartu – tokios realijos... Kas jau kas, o „partinis aktyvas“ visas šias „perestroikos“ lyderio mantras mokėjo atmintinai, tad nieko keista, jog auditorijos kantrybė ėmė greitai sekti, o jos nervingumas tuoj pat persidavė ir oratoriui. LKP CK salėje M.Gorbačiovas galėjo pasijusti kaip senstanti operos primadona, niekaip negalinti susitaikyti su tuo, kad jos balsas ir žavesys pamažu, bet nepermaldaujamai ima blėsti. Tad pokalbio pabaigoje sovietinis lyderis jau blogai kontroliavo emocijas, vis labiau kėlė toną, o auditorija į tokius proveržius atsakydavo nedraugišku ūžimu.
Hipnozė lietuvių neveikė, ir tai M.Gorbačiovui tikriausiai buvo didelis smūgis. Žmogus, kuriuo žavisi pasaulio galingieji, kuriam reveransų negaili Vakarų žiniasklaida, čia, mažytėje Lietuvoje, staiga pasijuto bejėgis. Suprasti tai buvo nelengva, susitaikyti su tuo – dar sunkiau. Kas nutiko lietuviams? Nejaugi Vilniuje viskas buvo surežisuota taip, kad susitikimuose dalyvautų tik iš anksto perengti ir „nacionalistų“ bei „separatistų“ inspiruoti žmonės? Nejau niekas, išskyrus saujelę M.Burokevičiaus tipo veikėjų, nenori nė girdėti apie tolesnį gyvenimą „didžiojo brolio“ globoje? Raisa Maksimovna, matyt, mėgindama išsklaidyti nelinksmas savo vyro nuotaikas, nutaria jam padėti – ji paprašo sustabdyti oro uosto link lekiantį automobilių kortežą ir pasiūlo M.Gorbačiovui dar kartą pasikalbėti su atsitiktiniais praeiviais. Viskas įvyksta taip netikėtai, kad nespėja sureaguoti net apsauga – jos automobilis, palikęs ties Z.Sierakausko ir P.Cvirkos gatvių sankryža sustojusį šeimininko limuziną, nulekia aukštyn į Tauro kalną ir sugrįžta tik po kurio laiko. Buvo jau tamsu, tačiau žmonių toje vietoje buvo susirinkę nemažai. A.Brazauskas vėliau prisipažins turėjęs keletą labai nemalonių minučių – jis nuogąstavęs, kad kas nors iš minios nekibtų Kremliaus šeimininkui į atlapus. Tokių ketinimų, regis, niekas neturėjo, tačiau pokalbis su liaudimi nesimezgė. M.Gorbačiovas sugrįžta į limuziną ir ištaria sukaitusiam LKP vadovui istorine tapusią frazę: „Dabar aš pamačiau, kad jūs esate pasiryžę, kad jūs žengiat ir toliau žengsit šitą atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos žingsnį. Politiškai jūs jau atsiskyrę...“ „Perestroikos“ architektas atsisveikino su Vilniumi aiškiai suvokęs, kad jo misija Lietuvoje žlugo.
LKP CK salėje M.Gorbačiovas galėjo pasijusti kaip senstanti operos primadona, niekaip negalinti susitaikyti su tuo, kad jos balsas ir žavesys pamažu, bet nepermaldaujamai ima blėsti.
Pabaigos pradžia
Tą patį vakarą duodamas interviu „Panoramai“ A.Brazauskas pareiškė, kad M.Gorbačiovas esąs tolerantiškas žmogus. Tačiau čia pat pridūrė, kad jo nuotaikos „keičiasi atsižvelgiant į aplinką, į tai, ką jam sako žmonės, su kuriais jis ypač mėgsta bendrauti gatvėse“. Kita vertus, LKP vadovas pasidžiaugė, kad generalinis sekretorius iš Vilniaus išvyko „neblogai nusiteikęs mūsų atžvilgiu“.
Kas galėjo duoti pagrindo tokiam optimistiškam požiūriui? Galbūt LKP CK rūmuose vykusiame susitikime M.Gorbačiovo mestelėta frazė, kad padėtis Lietuvoje – tai dar ne Karibų krizė? Ją buvo galima suprasti kad ir taip: blogiausia, kas galėjo nutikti po LKP ir SSKP „skyrybų“ – jau praeitis, o dėl kitko susitarsime.
Tačiau tokį SSRS lyderio pareiškimą galima buvo suprasti ir kaip bandymą padrąsinti save: štai, pažiūrėkite, skirtingai nei Nikitos Chruščiovo laikais, aš pats atvykau į krizės židinį ir ją išsprendžiau. Bet dar labiau tikėtina, kad tokie žodžiai visų pirma buvo skirti nuraminti išsigandusius ir įsiutusius kietosios linijos šalininkus pačioje Maskvoje, mėginant parodyti jiems, kad staigių kataklizmų tiek Lietuvoje, tiek kitose respublikose pavyks išvengti.
„Panoramai“ A.Brazauskas pareiškė, kad M.Gorbačiovas esąs tolerantiškas žmogus. Tačiau čia pat pridūrė, kad jo nuotaikos „keičiasi atsižvelgiant į aplinką, į tai, ką jam sako žmonės, su kuriais jis ypač mėgsta bendrauti gatvėse“.
Atrodo, kad tuo norėjo patikėti ir Vakarai, labiau nuogąstavę ne dėl Lietuvos, o dėl gorbačiovinės „perestroikos“ likimo. Įtakingas Londono dienraštis „Daily Telegraph“ M.Gorbačiovo kalbas apie rengiamą išstojimo iš SSRS mechanizmą pavadino „drąsiausiu žingsniu per visus keturis epochinių permainų metus ir „visiškai logiška vedamos politikos tąsa“. Lenkijos dienraštis „Gazeta wyborcza“ pasidžiaugė, kad SSRS lyderis pripažino lietuvių apsisprendimo teisę. Apskritai M.Gorbačiovo Vilniuje pasiųsti signalai į Vakarus nuo Vilniaus buvo suprasti maždaug taip: per prievartą laikyti Lietuvos SSRS sudėtyje niekas nesirengia, tačiau jos atsiskyrimo procesas greičiausiai užtruks ne vienus metus.
Deja, visas vakarietiškas optimizmas buvo grįstas blogu padėties išmanymu. Daugelis Europos politikų ir apžvalgininkų nepasivargino suprasti, kad sutikti su kokiais nors M.Gorbačiovo siūlomais „mechanizmais“ reikštų mėginimą „išstoti“ iš Sovietų Sąjungos, drauge pripažįstant „įstojimo“ ir paneigiant mūsų šalies okupacijos bei prievartinės aneksijos faktą. Vargu ar galima abejoti, kad toks kelias geriausiu atveju būtų nuvedęs mūsų šalį į negyvagimę Nepriklausomų Valstybių Sandraugą. Žinoma, jei sovietinė imperija tokiu atveju apskritai būtų suirusi.
Kita vertus, neišmanymas pakišo koją ir pačiam M.Gorbačiovui. Skrisdamas į Vilnių jis klaidingai įsivaizdavo šalį, kurioje nusileis vyriausybinis lėktuvas. Svaigdamas nuo atnaujinto socializmo idėjos, sovietų lyderis net įsivaizduoti negalėjo, kad Sąjūdžio Lietuva gyvena visiškai kitomis vertybėmis, iš kurių nepamainoma yra tiktai laisvė. Tad patarėjų pateikta informacija apie dideles krašto gyventojų simpatijas socializmui buvo smarkiai perdėta – socialistinės Lietuvos, kurios žmonių protus drumsčia tik saujelė socialinio revanšo siekiančių dešiniųjų, jis taip ir nerado. Dar liūdniau, kad apie socializmą ir gyvenimo sovietiniame bendrabutyje džiaugsmus čia kalbėjo anaiptol ne „perestroikos“ šalininkai, o kietakakčiai brežnevinio raugo veikėjai. Taigi vizito Vilniuje pamokos parodė M.Gorbačiovui, kad pavojus gresia ne tik imperinės valstybės struktūrai, bet ir socialistinei santvarkai. To SSRS vadovui buvo per daug. Nekalbant jau apie vis garsiau urzgiančius senosios linijos šalininkus, kuriuos susitelkti skatino ir kiti įvykiai. Dar prieš M.Gorbačiovo vizitą Vilniuje, prasidėjo pirmieji etniniai neramumai Armėnijoje ir Azerbaidžane, o jam išvykstant Baku ir Sumgaityje jau vyko kruvini pogromai. Šių įvykių fone Azerbaidžano liaudies fronto pergalė rinkimuose į respublikos Aukščiausiąją Tarybą beveik nekėlė abejonių.
Taigi SSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui vos sugrįžus į Maskvą, sovietinė vadovybė nutarė pasiųsti į neramumų apimtus rajonus kariuomenę ir įvesti Azerbaidžane tiesioginį valdymą. Tuomet dar niekas nenumanė, kad įvykiai Užkaukazėje taps tarsi Vilniaus tragedijos repeticija: jų pavyzdžiu įvesti tiesioginį Maskvos valdymą reikalaus ir sovietinių dalinių remiami sausio perversmininkai. Ir kas Vakaruose ar net Vilniuje tuomet iki galo suprato M.Gorbačiovo Vilniuje ištartus žodžius: „Šiandien esu jūsų draugas. Tačiau jei pasirinksite kitą kelią, padarysiu viską, kas mano galioje, kad parodyčiau, jog vedate liaudį į aklagatvį.“
Niekas nenumanė, kad netrukus po kovo 11-osios SSKP CK politiniame biure svarstant susidariusią padėtį M.Gorbačiovas jau pūs į vieną dūdą su aršiais reakcionieriais – Vitalijumi Vorotnikovu, Jegoru Lichačiovu ir Nikolajumi Ryžkovu. Niekas dar nežinojo ir to, kad pirmojo ir paskutiniojo SSRS prezidento patarėjas A.Černiajevas šį Kremliaus vanagų pasitarimą savo dienoraštyje įvertino tokiais žodžiais: „Vienu žodžiu, visiškas atotrūkis nuo realybės, gresiantis tuo, kad liks tik vienas argumentas – tankai.“ Praėjus lygiai metams nuo tos dienos, kai atsisveikindamas M.Gorbačiovas tvirtino supratęs lietuvių siekius, šie tankai jau žlegėjo Vilniaus gatvėmis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą