Jeigu pasitiks kulkų kruša, jie kris pirmieji. Jeigu bus ištraukti antrankiai, pirmiausia bus surakintos jų rankos.
Ar jaunoji karta žino jų vardus? Juolab kad signatarais tapo tik devyni iš jų. Juolab kad šiandien iš tos grupės tik viena pavardė peršama tiek valstybiniais, tiek visais kitais medijų kanalais. Ar dėl to Sąjūdis šiandien neatrodo kaip medis be šakų; jas nukapojus, iš lapoto medžio lieka tiktai storas kuolas, medgalys.
Štai ta LPS iniciatyvinė grupė, sudaryta 1988 metų birželio 3 dieną:
Regimantas Adomaitis, aktorius
Vytautas Bubnys, rašytojas
Juozas Bulavas, teisininkas (a.a.)
Antanas Buračas, ekonomistas
Virgilijus Juozas Čepaitis, vertėjas (signataras)
Algimantas Čekuolis, žurnalistas
Vaclovas Daunoras, dainininkas (a.a.)
Sigitas Geda, poetas (a.a.)
Bronislovas Genzelis, filosofas (signataras)
Arvydas Juozaitis, filosofas
Julius Juzeliūnas, kompozitorius (a.a.)
Česlovas Kudaba, geografas (signataras, a.a.)
Algirdas Kaušpėdas, architektas
Bronislovas Juozas Kuzmickas, filosofas (signataras)
Vytautas Landsbergis, muzikologas (signataras)
Bronius Leonavičius, dailininkas
Julija Meilė Lukšienė, edukologė ir literatūrologė (a.a.)
Alfonsas Maldonis, poetas (a.a.)
Justinas Marcinkevičius, poetas (a.a.)
Alvydas Medalinskas, ekonomistas
Jokūbas Minkevičius, filosofas (signataras, a.a.)
Algimantas Nasvytis, architektas (a.a.)
Romualdas Ozolas, filosofas (signataras, a.a.)
Romas Pakalnis, ekologas (a.a.)
Saulius Pečiulis, ekonomistas (a.a.)
Vytautas Petkevičius, rašytojas (a.a.)
Kazimira Danutė Prunskienė, ekonomistė (signatarė)
Vytautas Radžvilas, filosofas
Raimundas Leonas Rajeckas, ekonomistas (a.a.)
Artūras Antanas Skučas, architektas
Gintaras Songaila, medikas
Arvydas Šaltenis, dailininkas
Vitas Tomkus, žurnalistas
Zigmas Vaišvila, fizikas (signataras)
Arūnas Žebriūnas, režisierius (a.a.)
(Sąrašas sudarytas abėcėlės tvarka.)
„Tai buvo mūsų gyvenimo žūtbūtinis žaidimas, ir statymai neįprasti: laisvė arba nelaisvė, - prisimena vienas iš Sąjūdžio kūrėjų, andainykščio roko maršo, sutraukdavusio patriotiškas minias visoje Lietuvoje, iniciatorius, grupės „Antis" įkūrėjas Algirdas Kaušpėdas. - Viskas baigėsi laimingai, o galėjo baigtis labai liūdnai, kaip daugelis lietuvių tautos istorijoje nutikusių sąjūdžių ir sukilimų.
Po Sąjūdžio pirmojo suvažiavimo patvirtintoje taryboje išliko daugelis LPS iniciatyvinės grupės narių. Jie ir parengė visą taktiką ir strategiją einant keliu į Nepriklausomybę. Daugelis jų tapo Aukščiausiosios Tarybos deputatais ir dalyvavo priimant istorinius aktus. Manau, kuo toliau, tuo labiau tie įvykiai ir asmenybės priklausys istorijai ir istorikams."
Neįmanoma keliais žodžiais nubrėžti šios grupės indėlio siekiant Nepriklausomybės. Bendriausiais bruožais ji telkė bundančią visuomenę: organizavo mitingus, skatino iniciatyvinių grupių steigimąsi rajonuose, formavo išsivadavimo judėjimo struktūrą visoje Lietuvoje ir koordinavo jo tikslus.
Iniciatyvinės grupės valia buvo sudarytos kelios komisijos: ekologinė (Romas Pakalnis, Zigmas Vaišvila), nacionalinė (Virgilijus Juozas Čepaitis, Arūnas Žebriūnas), socialinė (Bronislovas Genzelis, Romualdas Ozolas), ekonominė (Antanas Buračas, Kazimira Danutė Prunskienė), kultūrinė (Vytautas Bubnys, Vytautas Landsbergis), teisinė (Juozas Bulavas, Vitas Tomkus).
Imtasi leisti pirmą nepriklausomą leidinį „Sąjūdžio žinios" (redaktoriai Arvydas Juozaitis, Artūras Skučas), o vėliau - Romualdo Ozolo redaguotas savaitraštis „Atgimimas", pirmasis profesionalus savaitraštis „Mažoji Lietuva" (redaktorius ir steigėjas Gintaras Tomkus), o nuo 1989 metų rugsėjo 16 dienos pasirodė pirmasis profesionalus dienraštis „Respublika", kuris buvo sukurtas sąjūdiečio Vito Tomkaus iniciatyva, drauge su partneriais Vitu Lingiu bei Ryčiu Taraila.
Nuo tada komunistų ir komjaunuolių žiniasklaidos monopolis, kuris labai primena nūdienos Lietuvą, buvo galutinai sugriautas.
Iniciatyvinė grupė parengė ir Sąjūdžio programą, ir programinius pranešimus, kurie buvo skaityti 1988 m. spalio 22-23 dienomis vykusiame Steigiamajame Sąjūdžio suvažiavime. Jame buvo priimta 30 iniciatyvinės grupės parengtų rezoliucijų, tarp jų - dėl suvereniteto, dėl ekonominio savarankiškumo, dėl lietuvių kalbos statuso, dėl Lietuvos TSR pilietybės, dėl stalinizmo nusikaltimų ir kt.
Visa iniciatyvinė grupė buvo perkelta į Sąjūdžio Seimą, kai kurie paskui buvo išrinkti Sąjūdžio Seimo tarybos nariais, bet jau ėmė tiksėti kitas laikas, kuriame iniciatyvinei grupei nebuvo numatytas pagrindinis vaidmuo.
Jame matysime, kaip kai kurie jo nariai buvo užsipulti, apjuodinti ir kaip kai kurie patys, savo noru, atatupsti traukėsi iš politikos, norėdami išvengti panašaus likimo.
Na, o šiandien tie, kurie yra to meto liudininkai ir prisimena tą laiką su visomis jo peripetijomis, galėtų ir turėtų paliudyti, kad LPS iniciatyvinės grupės nariams nebuvo deramai padėkota, jie nesulaukė jokių socialinių garantijų ir privilegijų, kuriomis buvo paremti, tarkim, Kovo 11-osios signatarai ir jų šeimos.
Jie nelindo į akis, neprašė, nereikalavo nei pagarbos, nei atminimo. Ir tų, kuriems derėtų sugrąžinti šitą įsisenėjusią valstybės skolą, laikui bėgant lieka vis mažiau.
Žvilgsnis iš vidaus: sentimentai lieka iniciatyvinės grupės pusėje
Į klausimus atsako LPS iniciatyvinės grupės narys, „Respublikos" laikraščio įkūrėjas ir vyriausiasis redaktorius Vitas TOMKUS.
- Kaip prisimenate LPS iniciatyvinės grupės veiklą?
- Kai Mokslų akademijoje vykusiame susirinkime buvo renkama iniciatyvinė grupė, manęs ten nebuvo, tik paskui paskambino pažįstamas ir pasakė, kad ir aš papuoliau, esą buvau priskirtas prie inteligentų. Pasišaipė, kad nuo šiol ir aš galėsiu visiems girtis, priklausęs inteligentų kastai.
Kai dabar galvoju, kodėl buvo išrinkti tie ir ne kiti žmonės, manau, turėjo įtakos KGB. Žmonės dar buvo įgąsdinti tuometinės valdžios veiksmų, kurių ji griebėsi po mitingo prie A.Mickevičiaus paminklo Ribentropo-Molotovo paktui pasmerkti. Užtat į sąjūdžio pirmeivių gretas siūlė ir rinko tuos, kurie buvo labai gerai žinomi visuomenei, ir kad saugumas iškart nedrįstų jų „supakuoti".
- O jūs tuo metu buvote išrinktas populiariausiu žurnalistu Lietuvoje...
- Ir be manęs buvo garsių: žinomi rašytojai (vien Justinas Marcinkevičius ką reiškė), architektai, filosofai, ekonomistai. Grupėje mažiausiai pažinojau Virgilijų Čepaitį, kurį nuolat painiojau su komiku Čepaičiu, bei Vytautą Landsbergį, su kuriuo kartu niekur nebendradarbiavau. Tada Landsbergis dar buvo TIK vienas iš mūsų.
Už jį daug populiaresni buvo ir Romualdas Ozolas, ir Kazimira Prunskienė, ir Vytautas Petkevičius...
- Kas jums sukliudė tapti Kovo 11-sios akto signataru?
- Niekas! Nes tokio pageidavimo nepareiškiau. Steigiamajame Sąjūdžio suvažiavime renkant Sąjūdžio Seimo tarybą pasigirdo priekaištų, kad inteligentai atitrūkę nuo tautos, užtat „dėl kvapo" reikėjo išrinkti vieną darbininką (Kazimierą Uoką), vieną rusą (poetą Georgijų Jefremovą) ir vieną žydą (Emanuelį Zingerį), kuris kvepia iki šiol. Net nežinau, kas juos parinko ar atrinko. Reikia klausti suvažiavimo organizatorių.
Tada žmonės vis dar buvo įsigąsdinę, be abejo, ir mes nejaukiai jautėmės: vienus persekiojo KGB, kitus, kaip ir mane, išmetė iš darbo, - iniciatyvinės grupės veikla turėjo ne vienam liūdnų pasekmių. (Ypač, kalbant apie entuziastus rajonuose.)
Na, o kai Algirdas Brazauskas pasisakė už Sąjūdį, kai jį palaikė iš Maskvos atvykęs kompartijos sekretorius Aleksandras Jakovlevas, kai pakvipo valdžia, tada vienus į sąrašą įtraukė, o kitus, matyt, nepatikimus - išmetė.
1989 metų pavasarį jau buvau „išėjęs į valdžią" - išrinktas į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą ir mums, 54-iems Lietuvos atstovams, reikėjo „užkariauti" Maskvą. Mes veikėme kaip vienas kumštis, nors tarp mūsų buvo ir deputatų, kurie buvo komunistų paskirti.
Sugebėjome išjudinti visą suvažiavimą, atkreipti dėmesį į Lietuvą, paveikti tūkstantinę minią. O dabar nuvyksta mūsų išrinktieji į Europos Parlamentą, išsiskirsto po skirtingas frakcijas, vieni kitus skundžia, vieni ant kitų spjaudo - jie tiesiog ištirpsta. O jeigu būtų vieningas kumštis, kaip anuomet - estų, latvių, lenkų būrys, plius vengrai, čekai ir slovakai - įsivaizduojat, kokia būtų jėga! Dabar mes ten esame tokie mažiukai, kad apie kokią nors įtaką net kalbėti nėra ko...
Tai būtų įžanga atsakymui į klausimą, kodėl aš netapau signataru. Be to, reikėjo su procentais grąžinti Sąjūdžiui kreditą už „Respubliką", finansiškai paremti Sąjūdžio deputatus, kurie ėjo į Seimą. Kita vertus, buvau redaktorius, žurnalistas, TSRS deputatas, Sąjūdžio Seimo tarybos narys, galvojau, ar ne per daug vienam tiek pareigų. Nuėjau į Sąjūdį ir pasakiau, kad traukiuosi iš tarybos.
Kadangi buvau ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, ir Sąjūdžio Seimo tarybos narys, galėjau palyginti: jos skyrėsi kaip diena ir naktis. Iniciatyvinei grupei buvo nesvetimas altruizmas, naivus entuziazmas, pasišventimas Tautai, o Seimo taryboje jau buvo skirstomasi postais, pradėjo ryškėti V.Landsbergio „braižas", prasidėjo intrigos, gudrybės, ypač, kai atsirado algos sekretoriate, liaudiškai sakant, „kormuškės", kas visuomet traukia savanaudžius žmones.
Beje, pastebėjau, kad tie, kurie buvo įtakingi ir padorūs tarybiniais laikais, tokie pat išliko ir gavę valdžią. O visokie muzikantai, laborantai ir kolaborantai, išbandymo valdžia akivaizdžiai neatlaikė. Todėl mano sentimentai daugiausia siejami su iniciatyvine grupe.
- Galbūt istoriškai dėsninga: LPS iniciatyvinė grupė atliko savo misiją, t.y. pasiekė savo tikslą ir turėjo pasitraukti iš politinės arenos?
- Jeigu jums atrodo, kad mes esame savarankiška, suvereni, laisva, nepriklausoma valstybė su savo sąžiningais rinkimais ir savo valdžia, su atsisakytais partiniais sąrašais ir privilegijomis, tada mūsų programa įgyvendinta.
Jeigu manot, kad pas mus yra tikrai objektyvi žiniasklaida, spaudos laisvė, kad niekas nėra persekiojamas už nuomonę, tada - taip, mes esame laisva, nepriklausoma ir demokratinė valstybė.
Deja, mano nuomone, viskas yra atvirkščiai. Sėdintys Seime sako: labai gerai gyvenam, ir jie - nemeluoja, nes jie tikrai gerai gyvena. Aš irgi galiu labai gerai gyventi, bet mano gerovei trukdo klausimas, kokią Lietuvą paliksime savo vaikams, juk tik dėl jų gyvename. Paliksime juos be namų, be lyčių, be pinigų, be Tėvynės?
- Galbūt Sąjūdžio kūrėjai, iniciatyvinės grupės nariai yra apeinami, kaip sakoma, „dėl žmogiškos klaidos"?
- Vis dėlto reikia sąžiningai pasakyti, kad iki Sąjūdžio, iki iniciatyvinės grupės buvo daug labiau rizikavusių žmonių. Galėtume vardinti ir vardinti: Lietuvos laisvės lygos, „Katalikų bažnyčios kronikos" veikėjai, disidentai kun. Sigitas Tamkevičius, Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis, nekalbant apie partizanus, kurie galvas padėjo už Lietuvą. Kodėl jie užmirštami, kodėl jų atminimas niekinamas?
Tam, kad niekam niekada nekiltų noras ginti Tėvynę. Užmirštami todėl, kad dabar visam paradui vadovauja Landsbergiai, o vyriausiam Landsbergiui labai nenaudingas periodas, kuomet jis tebuvo Sąjūdžio eilinis. Patriarchui - ne fasonas!
- Gal užmarštis šiuo atveju yra baimės požymis?
- Ne ne, jie tikrai nebijo. Paskutinį kartą jie buvo išsigandę per sausio protestą, kai dužo Seimo langai. Tokių išsigandusių seimūnų veidų, kuriuos parodė per televiziją, dar nebuvau matęs. Net Sąjūdžio laikais, net per kruvinuosius Sausio įvykius tokių bailių nebuvo matyti. Bet šiandien valdžia pasitvarkė įstatymus ir nieko nebijo, seimūnai su piliečiais nesiskaito ir seniai nebesijaučia liaudies tarnais. Greičiau - tranais.
- Ar valdžia neapsigauna manydama, kad nedūžtantys stiklai gali apsaugoti nuo žmonių?
- Ji seniai jau nieko pati nebegalvoja, o veikia pagal JAV ambasadų bei ES nurodymus ir Briuselio direktyvas. Šiandien mes ir mūsų valdžia esame tik marionetės stipriųjų rankose. Neturim jokio balso Europoje, na, bent ant rusų dar galime paloti, tokia misija: liepia amerikiečiai - ir lojam. Tai - buvusių komsorgų ir esamų kiemsargių sindromas.
Matau, kas vyksta Amerikoje, kas vyksta Europoje ir šito chaoso bijau labiau už valdžią. Ji „kritinę masę" dabar augina uždariusi žmones namuose, o kai paleis laukan, darbą ir verslus praradę, nuskurdę ir įsiutę žmonės gali sukelti tokį pragarą, kad patys atsiklaupę maldausime naujo diktatoriaus arba NATO kareivių kuo greičiau Naująją Pasaulio arba bet kokią tvarką bei drausmę įvesti.
Žvilgsnis iš vidaus: tautinė valstybinė grupė pralaimėjo
Vienas iš LPS iniciatyvinės grupės narių, filosofas Vytautas RADŽVILAS, paklaustas, kodėl, jo nuomone, Sąjūdžio pirmeivių vardai neišnyra iš netolimos praeities net per valstybines šventes, paaiškino:
„Sąjūdis iš pat pradžių buvo dvilypis. Jame buvo žmonių, pirmiausia turiu omenyje iniciatyvinę grupę, kurie svajojo atkurti nacionalinę, laisvą, demokratinę Lietuvos Respubliką, ir jame buvo žmonių, kurie turėjo visiškai kitų tikslų (ar savų, ar jiems tie tikslai buvo įpiršti).
Šitas gelminis skirtumas, kuris glūdėjo Sąjūdyje, iš pat pradžių nebuvo akivaizdus, - vienybės iliuziją kūrė bendras troškimas atsikratyti Maskvos režimo. Gelminiai skirtumai slypėjo kitame lygmenyje - sampratoje, ką daryti su atkurta valstybe.
Tai štai: vieni norėjo išsilaisvinti iš Maskvos tam, kad toje valstybėje galėtų tvarkytis kaip nuosavame dvarelyje, kiti svajojo šitą atkurtą valstybę kuo brangiau parduoti naujiems šeimininkams, kalbant paprastai, paversti ją jau kito tipo kolonija.
Bet Sąjūdyje buvo žmonių, kurie Lietuvą įsivaizdavo labai aiškiai kaip demokratinę nepriklausomą valstybę, kuri, jeigu ir jungiasi į kokias nors tarpvalstybines sąjungas, tai daro oriai ir tik lygiateisiais pagrindais. Šiuo esminiu klausimu Sąjūdyje virė kovos, ypač paaštrėjusios po Nepriklausomybės paskelbimo, ir šiandien galima pasakyti, kad tautinė valstybinė grupė pralaimėjo, - tai yra realybė, kurią laikas pripažinti.
Juk iš esmės tai, kas vadinama liūdnos atminties „megztųjų berečių" siautėjimu, buvo ne kas kita, o gerai organizuotas ir sumaniai valdomas moralinis psichologinis teroras, kurį pasitelkus buvo kryptingai iš Sąjūdžio išstumti žmonės, siekę iš tikrųjų demokratinės laisvos ir tautiškos Lietuvos valstybės. Jie buvo eliminuoti tų, kuriuos šiandien vadiname globalistais, rankomis, ir siekiant jų tikslų.
Todėl natūralu, kad tai, į ką galiausiai atėjo Lietuva, šiandien mėginama pateikti kaip tikrąjį ir autentišką Sąjūdžio tikslą, kaip laisvę, už kurią kovojome. Šitas tariamai siektas Sąjūdžio tikslas, kuris dabar jau įvardijamas atvirai - tautos „laisvė", išnykti išsivaikštant po pasaulį ir ištirpstant „globalioje Lietuvoje" - buvo iš esmės sutapatintas su vienu žmogumi.
Todėl logiška ir nuoseklu, kad tokiame kontekste Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kurios narių dauguma vis dėlto siekė ne „Lietuvos be lietuvių", o svajojo apie savarankišką Lietuvos valstybę kaip apie saugius ir ilgaamžius tautos namus, turėjo būti užmiršta. Tiesą sakant, artėja valanda, kai tokie sąjūdininkai bus atvirai vadinami fašistais ir net naciais, kaip jie buvo įvardijami „Jedinstvos" mitingų plakatuose."
- Kodėl jūs pats netapote signataru?
- Netapau todėl, kad mačiau iš vidaus politinę virtuvę. Supratau, kad valstybę mes atkursime, bet bėda ta, kad gelmine prasme tam buvome nepasiruošę. Vis dėlto per tiek okupacijos dešimtmečių buvo suniokota tautinė valstybinė savimonė ir iš tikrųjų tai, ką vadiname lietuviškumu, didele dalimi jau buvo tik kultūrinis, net etnografinis, lietuviškumas, be supratimo, kas yra valstybė.
Savo akimis regėjau, kaip, pavyzdžiui, prieš deputatų rinkimus į sovietų Aukščiausiąją Tarybą, kai kurie būsimieji kandidatai, žengdami per Sąjūdžio būstinės slenkstį, tiesiogine žodžio prasme nusiimdavo kepurę. Ir reikėjo pamatyti, kokiais didžiais žmonėmis ir ereliais jie tapo, kai buvo išrinkti.
Mačiau, kaip į Sąjūdį, pakvipus valdžia, o ypač po antrojo suvažiavimo, masiškai pradėjo gužėti žmonės, lig tol tūnoję pakampėse, kurie visais atžvilgiais buvo ištikimi anai sistemai. Jie būtų ir šiandien entuziastingai statę komunizmą, jeigu ne tas Sąjūdis...
Trumpai sakant, suvokiau, kad šių staigiai verčiančių kailį karjeristų ir perėjūnų draugijoje nepritapsiu ir man su jais ne pakeliui.
Šitą sprendimą priėmiau 1989 metų vasarą ir nė kiek nesigailiu. Galbūt būčiau turėjęs sotesnį gyvenimą, bet, kita vertus, tokioje aplinkoje aš vis tiek nebūčiau išsilaikęs, būčiau iš jos eliminuotas.
Daugybė signatarų šiandien arba apskritai tyli apie dabartinę Lietuvos padėtį, arba yra tie patys globalistai, pasisakantys už tokią integraciją į Europos Sąjungą, kurioje neliktų Lietuvos.
Toks abejingumas šių dienų Lietuvos problemoms ir rūpesčiams reiškia, kad kai kurie iš jų, pakėlusių rankas už Kovo 11-osios aktą, arba balsavo formaliai, net nesuprasdami, kas yra sava valstybė, arba suprato, bet poreikis už sotų kąsnį tarnauti šeimininkui buvo toks stiprus, kad pasistengė tai užmiršti.
- 2004 metais įsiteisėjo Signatarų statuso įstatymas, po pataisos nuo 2010-ųjų tapęs Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų ir Lietuvos Laisvės kovos Sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją pasirašiusių asmenų statuso įstatymu. O LPS iniciatyvinės grupės statuso - kaip nėra, taip nėra...
- Kiek pažįstu iniciatyvinės grupės narių, netapusių signatarais ir negavusių jokių lengvatų ar privilegijų, nė vienas iš jų dėl to neliūdi ir neapgailestauja, kaip nuoširdžiai galiu pasakyti, ir aš pats.
Tačiau gėda, kad valstybė yra palikusi likimo valiai televizijos bokšto gynėjus ir begalę kitų žmonių, kurių pastangomis, griežtai kalbant, mūsų valstybė ir buvo atkurta.
Žvilgsnis iš šalies: šiandien svarbu surast „teisingą" vagą
Istorikas dr. Vladas SIRUTAVIČIUS kartu su kolega dr. Česlovu Laurinavičiumi parašę knygą „Sąjūdis: nuo Persitvarkymo iki Kovo 11-osios" (2008) mato tris amnezijos priežastis iniciatyvinės grupės atžvilgiu:
„LPS Iniciatyvinė grupė lietuvių tautos nacionalinių tikslų siekė ne konfrontacinėmis, bet būtent diplomatijos priemonėmis. To iš jų buvo galima pasimokyti. Kas tie nacionaliniai lietuvių tautos tikslai, šiandien yra visiškai neaišku ir jeigu kokioje nors diskusijoje imtum kelti panašius klausimus, didelė tikimybė, kad būtum išvadintas nacionalistu arba suniekintas.
Šiandieniniame politiniame, socialiniame ir tarptautiniame kontekste viso to nebereikia, - tai, ko iniciatyvinė grupė siekė, šiandien atrodo nebeaktualu.
Kita vertus, pažiūrėkime, kas sudarė iniciatyvinę grupę. Didžioji jos dalis buvo Tarybų Lietuvos inteligentai, kultūrinis, mokslinis, akademinis elitas ir jauni aktyvūs žmonės, vieni labiau, kiti mažiau žinomi, bet suvaidinę nemenką vaidmenį įkuriant tą grupę.
O koks šiandien požiūris į Tarybų Lietuvą viešojoje erdvėje, diskutuoti, tiesą sakant, nereikia. Iki šiol taip ir neišmokome apie šį savo tautos istorijos laikotarpį diskutuoti oriai, ramiai, argumentuotai. Neigiame Tarybų Lietuvą - neigiame ir jos akademinį, kultūrinį elitą. Manau, tai yra kita priežastis, kodėl užmirštama iniciatyvinė grupė.
Trečioji priežastis, kodėl iš mūsų atminties išbraukta LPS iniciatyvinė grupė, išplaukia iš antrosios. Iniciatyvinėje grupėje buvo įvairių žmonių, kai kurie iš jų buvo Komunistų partijos nariai, kiti buvo nepartiniai - tai buvo labai skirtingi žmonės, bet grupėje vyravo nuomonių ir idėjų įvairovė.
O šių dienų „diplomatija" yra rėksminga, kartojanti įvairias mantras (ir reikia pasakyti, kad žymiai daliai mūsų visuomenės to pakanka). Diskusijų laukas smarkiai susiaurėjęs, o tokiomis svarbiomis temomis kaip užsienio politika, nacionalinis saugumas, nacionalinė tapatybė, suverenitetas „kietų", rimtų diskusijų faktiškai nėra.
Šiandien svarbiausia surasti „vienintelę" ir „teisingą" vagą, į ją atsistoti ir gaudyti reikiamus „signalus" iš viršaus..."
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo Tarybos nariai
1988 m. spalio 24 d. Į Tarybą išrinkti šie Sąjūdžio Seimo nariai:
1. Romualdas Ozolas, filosofas, - 193 balsai,
2. Kazimiera Prunskienė, ekonomistė, - 192 balsai,
3. Vytautas Landsbergis, muzikologas, - 187 balsai,
4. Bronius Genzelis, filosofas, - 180 balsų,
5. Sigitas Geda, poetas, - 179 balsai,
6. Vitas Tomkus, žurnalistas, - 173 balsai,
7. Arvydas Juozaitis, filosofas, - 165 balsai,
8. Julius Juzeliūnas, kompozitorius, - 162 balsai,
9. Bronius Kuzmickas, filosofas, - 160 balsų,
10. Vytautas Petkevičius, rašytojas, - 156 balsai,
11. Justinas Marcinkevičius, poetas, - 152 balsai,
12. Alvydas Medalinskas, ekonomistas, - 151 balsas,13.
Virgilijus Čepaitis, rašytojas, - 150 balsų,
14. Vaclovas Aliulis, kunigas, - 149 balsai,
15. Zigmas Vaišvila, fizikas, - 147 balsai,
16. Algirdas Kaušpėdas, architektas, muzikas, - 139 balsai,
17. Algimantas Nasvytis, architektas, - 139 balsai,
18. Kazimieras Motieka, teisininkas, - 137 balsai,
19. Algimantas Čekuolis, rašytojas, - 136 balsai,
20. Antanas Buračas, ekonomistas, - 131 balsas,
21. Jokūbas Minkevičius, filosofas, - 122 balsai,
22. Vaidotas Antanaitis, miškininkas, - 115 balsų,
23. Kazimieras Antanavičius, ekonomistas, - 105 balsai,
24. Romas Gudaitis, rašytojas, - 105 balsai,
25. Arūnas Žebriūnas, kino režisierius, - 104 balsai,
26. Vytautas Bubnys, rašytojas, - 92 balsai,
27. Marcelijus Martinaitis, poetas, - 82 balsai,
28. Georgijus Jefremovas, poetas, - 79 balsai,
29. Vytautas Radžvilas, filosofas, - 78 balsai,
30. Česlovas Kudaba, geografas, - 77 balsai,
31. Emanuelis Zingeris, filologas, - 72 balsai,
32. Raimundas Rajeckas, ekonomistas,- 72 balsai,
33. Mečys Laurinkus, sociologas, - 69 balsai,
34. Kazimieras Uoka, darbininkas, - 68 balsai,
35. Osvaldas Balakauskas, kompozitorius, - 65 balsai.
Respublika.lt
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą