Kodėl Lietuva krito prieš „Gazpromą“?

O kodėl nė cento nepriteista Lietuvai? Irgi Stokholmo arbitražo teisme reikalavusiai, kad mūsų valstybei būtų grąžinta 1,55 milijardo eurų permoka?

Lenkų įmonė sugebėjo įrodyti, kad jai dujotiekiu Jamalas-Europa nuo 2014 m. lapkričio buvo tiekiamos to meto realių rinkos kainų neatitinkančios dujos. PGNiG sutartis su „Gazpromu“ buvo pasirašyta 1996-2022 m. laikotarpiui, tačiau lenkai, atsižvelgę į kainų pokyčius dujų rinkoje, pareikalavo pirkimo sutartį perrašyti.

Pardavėjui nesutikus, 2015 m. kreiptasi į Stokholmo prekybos rūmų arbitražo institutą. Jo arbitrai nutarė, kad dujų kaina lenkams turi būti sumažinta atgaline tvarka.

Bylą laimino trys ministrai ir dvi Vyriausybės

Dar neaišku, ar „Gazpromas“ neapskųs šio sprendimo Švedijos apeliaciniam teismui, o jame nelaimėjęs - Aukščiausiajam Teismui. Tačiau aišku viena. Lenkų teisininkai bylą arbitraže prieš „Gazpromą“ laimėjo. O lietuviai, nors dėl per didelės dujų kainos bylinėjosi 8 metus, vis vien bylą prakišo. Nors aplinkybės, iš pirmo žvilgsnio, panašios.

Lietuva 2004-2012 m. pirko iš „Gazpromo“ dujas brangiai, todėl irgi tikėjosi atgauti permoką. Dokumentai Stokholmo arbitražui buvo paruošti energetikos ministro Arvydo Sekmoko laikais.

A.Sekmokas Andriaus Kubiliaus Vyriausybėje 2009-2012 m. buvo energetikos ministru. Bylinėjimasis tarptautiniame arbitraže užtruko iki 2016 m. birželio 22 d. sprendimo, jog „Gazpromas“ Lietuvai nėra skolingas. Vadinasi, bylinėjimosi metu Energetikos ministerijai vadovavo ir Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės ministras, o dabar prezidento Gitano Nausėdos patarėjas, Jaroslavas Neverovičius.

Pastarajam nutarus atsistatydinti, energetikos ministro krėslą perėmė Rokas Masiulis. Mums nepalankus Stokholmo arbitražo sprendimas buvo priimtas 2016 m. birželį, o tų pačių metų gruodį R.Masiulis Sauliaus Skvernelio Vyriausybėje ėmė vadovauti Susisiekimo ministerijai. O dabar skaičiuojame.

Vien tam, kad Lietuva išgirstų sau nepalankią Stokholmo arbitražo žinią, mūsų valstybė teisinėms išlaidoms išleido apie 9 mln. Eur. Šioms išlaidoms neprieštaravo trys energetikos ministrai - A.Sekmokas, J.Neverovičius, R.Masiulis. Ir dvi vyriausybės - A.Kubiliaus ir A.Butkevičiaus.

Taškėme pinigus teisininkams

Pralaimėjus tarptautiniame arbitraže, jau buvo galima padėti šioje istorijoje tašką. Stop! Daugiau valstybės pinigų tam nešvaistykime! Bet procesas taip ilgai užsitęsė, kad teisinis vežimukas jau judėjo vien iš inercijos. Toliau samdėme užsienio ir vietinius advokatus iš trijų kontorų.

Nuspręsta arbitražo sprendimą skųsti Švedijos apeliaciniam teismui. O ir jam priėmus mums nepalankų sprendimą - Aukščiausiajam Teismui. Tačiau rezultatas liko tas pats. Nulinis.

Tik papildomos teisinės išlaidos mūsų valstybei dar kainavo apie 900 tūkst. eurų. Ilgai užsitęsusiems skundams ir pinigų leidimams neprieštaravo ir dabartinis energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas. Neprieštaravo ir Sauliaus Skvernelio Vyriausybė.

Brokuota sutartis

Gal pralaimėjome todėl, kad Lietuvoje įprasta ekonomiką suplakti su politine romantika. „Williams“ laikais supainiojome koncerną su JAV. O dabar, matyt, tikėjomės, kad mus apgins Švedija. Tačiau arbitrams užkliuvo nevykusiai surašyta Lietuvos ir „Gazpromo“ sutartis. Joje buvo įrašytas terminas „teisinga kaina“. O kas gali pasakyti, kokia kaina yra teisinga, o kokia - ne? Arbitrams užkliuvo ir sąvoka „mažiausia kaina“.

Anot akademiko, energetikos eksperto Jurgio Vilemo, sutartį su „Gazpromu“ dėl dujų tiekimo bei pirkimo turėjo pasirašyti „Lietuvos dujos“. Dujų kaina nustatoma pagal tarptautinę formulę.

Pagal tokią pačią formulę dujas pirko ir Vokietija bei kitos Vakarų valstybės. Dujų kainoms kylant, didžiosios valstybės nusiderėjo iš „Gazpromo“ nuolaidų, o Lietuvai nuolaidų nebuvo. Bet „Gazpromas“ kontrakto nepažeidė, todėl ir arbitraže laimėjo.

O čia - pati įdomybė. Algirdo Mykolo Brazausko vyriausybės laikais, tai yra, 2004 metais „Gazpromas“ nusipirko 34 proc. „Lietuvos dujų“ akcijų, vėliau jų kiekis išaugo iki 37,1 proc. Dar 38,9 proc. akcijų parduota Vokietijos „E.ON Ruhrgas International“.

Tad faktiškai „Gazpromas“ sudarė dujų pirkimo sutartį su savo dukterine įmone. 2006 m. vasarą „Gazprom“ 13 proc. padidino Lietuvai tiekiamų dujų kainą. 2012 m. spalio 3 d. Lietuva pateikė „Gazpromui“ ieškinį dėl 5 mlrd. Lt permokos. 2014 m. Lietuva „Lietuvos dujų“ akcijas išpirko, įmonė vėl tapo valstybinė, o 2016 m. įjungta į ESO.

Kodėl pralaimėta?

Anot Seimo Ekonomikos komiteto nario R.Žemaitaičio, net nesugebėjome tinkamai surašyti ieškinio. Be to, kaip sakė R.Žemaitaitis, nuolaidų buvo galima siekti draugiškai derantis, bet mums norėjosi kariauti su visais:

„Lietuva nesistengė, kad mus palaikytų Europos Komisija. Lietuva, Latvija ir Estija galėjo kovoti kartu, palaikomos EK. Ne tie tarpininkai buvo pasirinkti ir ne tie derybininkai. Lietuvos privatus verslas, irgi pirkęs „Gazpromo“ dujas, turėjo daug „minkštesnes“ sąlygas.“

Bet kodėl tęsėme teisinę kovą, jei buvo aišku, jog patirsime fiasko?

„Suveikė viešieji ryšiai, - paaiškino R.Žemaitaitis. - Nebuvo viešinama, dėl ko mes, Lietuva, bylą su „Gazpromu“ arbitraže pralošėme, bet buvo akcentuojama, kad mes nė už ką „Gazpromui“ nenusileisime.

Taip buvo išlošta laiko, kad visuomenė bylinėjimąsi pamirštų. Kas dabar Lietuvos bylą su „Gazpromu“ prisimena? Gal 5 proc. piliečių, O prie energetikos ministro A.Sekmoko prisiminė 90 proc.“

Tačiau, kai 2016 m. išgirdome ne mums, bet „Gazpromui“ palankų arbitražo sprendimą, negi nebuvo pagalvota, jog valstybė, skųsdama arbitražą, vėl leis pinigus advokatams?

„O kam tokie dalykai rūpi? Koks skirtumas? - atsakė R.Žemaitaitis, - juk ne iš savo kišenės moka. Tai mokesčių mokėtojų pinigai, todėl visiems „dzin“.

O kodėl laimėjo lenkai?

„Lenkija - didelė valstybė. Turi Europos Parlamente ir EK tam tikras pozicijas, todėl yra tvirtesnė ir derybinėse pozicijose. Rusija suvokia, kad neverta eiti su lenkais į dideles konfrontacijas, kai pačioje Europos Sąjungoje vyksta politiniai lūžiai.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel dirba jau paskutinę kadenciją, o Andžejus Duda (Andrzej Duda) tikėtina ir ateityje bus Lenkijos prezidentu. O tai reiškia, kad Lenkijos įtaka Europoje tvirtės. Kam pyktis su tais, kurie įtakingi?“

„Gazpromas“ yra grąžinęs Lietuvai pinigus už dujų permoką 2013 m. ir iki 2015 m. birželio. Skaičiuojant litais, permoka siekė 331 mln. Lt.

Buvęs Seimo Energetikos komisijos pirmininko pavaduotojas Artūras Skardžius irgi priminė, jog A.Butkevičiaus Vyriausybė gavo iš „Gazpromo“ tam tikrą sumą pinigų. Šiais pinigais 2015-2016 m. buvo amortizuojamos kainos dujų, perkamų per suskystintųjų gamtinių dujų terminalą.

„Energetikos ministerija išleido didžiules sumas advokatams ir dar labiau įklampino į duobę. Negana, kad teisininkams permokėjome, dar ir bylos nelaimėjome, - svarstė A.Skardžius. - O kodėl nelaimėjome? Gal nenorėjo, kad laimėtume? Kas galėtų paneigti? Prisiminkime, kaip prie tų pačių energetikų buvo elgiamasi su „Rosatomo“ valdoma Vokietijos bendrove „Nukem“.

Ši bendrovė pagal Ignalinos atominės elektrinės (IAE) uždarymo grafiką vėlavo 60 mėnesių, o tuometinis energetikos viceministras Arvydas Darulis ir tuometinis IAE vadovas Žilvinas Jurkšus vis vien jai sumokėjo apie 73 milijonus eurų.

Buvo samdomi brangūs teisininkai, išmanantys tarptautinę teisę, kad atstovautų mūsų interesams. Bet A.Sekmokas su A.Daruliu ir Ž.Jurkšumi nutarė, kad reikia taikytis ir sumokėti bendrovei „Nukem“ milijonus, nors ji nuo grafiko atsiliko 5 metus. Gal ir tarptautiniame arbitraže kažkas ėmė ir susitarė pralaimėti? Kad ir kaip ten būtų, išlaidavimo pavyzdžių mes energetikoje turime“.

Komentuoja energetikos ekspertas Vidmantas JANKAUSKAS:

 

„Lenkai turi kiek kitokią situaciją. Lenkai turi didelį dujotiekį ir yra jo su „Gazpromu“ bendrasavininkiai. Lenkai turi su „Gazpromu“ daug sutarčių, o Lietuva buvo tik dujų pirkėja. Lenkai dėl Stokholmo arbitražo sprendimo labai džiaugiasi, nors šis sprendimas dar gali būti apskųstas.

Lenkai po 2024 m. iš viso žada neturėti su „Gazpromu“ sutarčių, nes turi vieną importo terminalą ant Baltijos jūros kranto, antrą statys prie Vokietijos sienos, trečią - prie Gdansko ir dar turės tiesioginį dujotiekį su Norvegija. O kodėl mes pirkome iš „Gazpromo“ dujas didesnėmis kainomis nei kitos valstybės? Gal mes patys buvome kažką ne taip padarę. Gal ambicijos buvo per didelės?“