Penkios priežastys nesveikinti moterų Kovo 8-ąją

Penkios priežastys nesveikinti moterų Kovo 8-ąją

Tarptautinė moterų diena Lietuvos visuomenėje kelia skirtingas reakcijas. Prekybininkams tai puiki proga pasipelnyti gatvėse kelis kartus brangiau parduodant gėles, o sovietinės praeities atsikratymo šalininkai tikina, kad okupacijos metais ši šventė įgijo netinkamą formą ir neturėtų būti minima.

Politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka Kovo 8-ąją yra pavadinęs „bene geriausiu psichodelinių komunizmo idėjų perkėlimo projektu“, o lygių galimybių aktyvistai tikina, kad Moterų dienos minėjimas vis labiau blanksta nuo sovietinio atspalvio, tačiau tai neturėtų tapti priežastimi bėgti pirkti gėlių.

Tad sveikinti ar nesveikinti moteris šios šventės proga?

1. Istorinis kontekstas

Šventės istorija siekia XX a. pradžią ir siejama su moterų kova dėl balsavimo teisės. JAV ji pradėta švęsti 1909 m., o Europoje 1911 m. keturiose Europos šalyse – Austrijoje, Vokietijoje, Danijoje ir Šveicarijoje.

Po Antrojo pasaulinio karo tradicija minėti šią šventę vėl buvo atgaivinta, nes buvo suvokta, kad nepaisant jau iškovotos balsavimo teisės su moterų padėtimi susijusios kultūrinės tradicijos ir normos išliko nepakitusios ir vis dar kėlė rūpesčių. Tad kovo 8-oji tapo diena, kai buvo stengiamasi akcentuoti tuo metu prastą moterų teisių padėtį ir spręsti su lygybe susijusias problemas.

Žmogaus teisių aktyvistė, portalo Manoteisės.lt redaktorė Jūratė Juškaitė įsitikinusi, kad idealus šiuolaikinis Moters dienos minėjimas turėtų akcentuoti problemas, o ne virsti bandymu pridengti jas gėlėmis. 

„Šiuo metu kovo 8-oji didžiąja dalimi yra tapusi diena, kai švenčiama tai, kad moteris yra moteris. Ji taip minima, kad maždaug už tai, kad esi moteris, gauni tulpę ar dovaną. Bet jos esmė yra visai ne tokia ir ji turi savo gerokai aštresnę istoriją. Moters diena pradėta minėti tam, kad primintų visuomenei, kad moterys neturi lygių teisių su vyrais. Tai, kad ji dabar tapo tulpių švente, neatspindi tikrosios esmės. Esmė yra kovoti, priminti apie savo teises, o ne dangstyti jų pažeidimus tulpėmis“, – sako J. Juškaitė. 

2. Sovietinis atspalvis

Rusijoje 1914 m. pirmą kartą paminėta būtent kovo 8 d., tą kartą minėjimai vyko 6 šalyse: Austrijoje, Danijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Rusijoje ir Šveicarijoje.

Per Pirmąjį pasaulinį karą šventė buvo pamiršta, tačiau apie ją vėl prisiminta į valdžią atėjus bolševikams. Moterų dienos minėjimas tapo ideologine atsvara ir priemone kovojant su tradiciniais stačiatikių tikėjimo renginiais, taip siekiant atitolinti visuomenę nuo tikėjimo.

1965 m. kovo 8-oji paskelbta išeigine diena ir apaugo sovietiniais šventiniais ritualais. Tą dieną valdžios atstovai iškilmingai atsiskaitydavo prieš visuomenę apie valstybinės politikos pasiekimus moterų atžvilgiu, buvo teikiami apdovanojimai gamybos pirmūnėms.

1975 m. sovietų ideologams pagaliau pavyko įgyvendinti ilgai brandintą svajonę: Jungtinių Tautų Organizacija paskelbė 1975-uosius Tarptautiniais moterų metais, SSRS delegacijai taip pat pavyko pasiekti, kad JT kartu suteiktų oficialų Tarptautinės moters dienos statusą kovo 8 dienai. 

Lygių galimybių plėtros centro direktorė Virginija Aleksejūnė nesutinka, kad Moterų diena – vien sovietinė šventė, tačiau akcentuoja, kad su SSRS susijęs kontekstas ir tais laikais užgimusi tradicija dovanoti gėles atitraukia dėmesį nuo tikrosios šventės esmės.

„Tai, kad būtent sovietmečiu moterims buvo dovanojamos tos gėlės, o paskui vyrai eidavo ta proga išgerti ir grįždavo pas savo moteris su ta nusmurgusia tulpe, sudaro įspūdį, kad iniciatyva minėti šią dieną asocijuojasi su tais laikais.

Bet iš tikrųjų tą dieną moterys ne švenčia, o tiesiog eina ir protestuoja visame pasaulyje ir išsako savo reikalavimus, kaip gerinti situaciją kiekvienoje šalyje, buriasi į bendras iniciatyvas, kad atkreiptų pasaulio politikų, kurių, kaip žinome, dauguma yra vyrai, dėmesį“, – sako V. Aleksejūnė. 

 

Sovietinis Moters dienos atvirukas© Organizatoriai

3. Gėlės – ne dėmesio išraiška

Pradėjus švęsti Kovo 8-ąją, gėlės turėjo visai kitą prasmę. Jos buvo naudojamos kaip taikos simbolis, mat XX a. pradžioje Europoje, vyraujant karo nuotaikoms, moterys eidavo į gatves su gėlėmis, taip iškeldamos jas kaip taikos simbolį.

Sovietmečiu visa gėlių simbolika buvo iškreipta ir tapo įprasta, kad vyrai dovanoja moterims gėles, lyg prisimindami, kokios jos žavios ir gražios.

Lygių galimybių plėtros centro direktorė pabrėžia, kad Moterų diena galėtų tapti vienintele, kai gėlės nėra dovanojamos: „Moteris su gėlėmis galima sveikinti visas 364 dienas per metus, o būtent šią dieną kaip tik reikia kalbėti ir kelti tuos klausimus, kurie dabar yra aktualūs moterims ir lengvina jų gyvenimą ir padeda joms paprasčiau gyventi šioje visuomenėje.“

4. Geriausia dovana – lygiavertis atstovavimas ir vienodi atlyginimai

Kalbėdama apie moterų teisių padėtį Lietuvoje, J. Juškaitė apgailestauja, kad šalyje vis dar nereta praktika įsidarbinančių moterų klausti, ar šios ketina gimdyti, o atotrūkis tarp atlyginimų nulemia tai, kad statistiškai moterys apie mėnesį dirba nemokamai.

„Jei žiūrėtume grynai statistiškai skaitine prasme, Lietuvoje iki šiol atotrūkis tarp vyrų ir moterų atlyginimų yra apie 14 proc. Kas galbūt neatrodo labai daug, bet jeigu supranti, kad moteris praktiškai mėnesį Lietuvoje tokiu būdu dirba nemokamai, tai turbūt nė vienas vyras nenorėtų toje situacijoje atsidurti. Tai rodo, kad moterų darbas iki šiol yra vertinamas mažiau nei vyrų Lietuvoje“, – konstatuoja žmogaus teisių aktyvistė.

Ji taip pat akcentuoja, kad statistikos analizė vis dar rodo milžinišką moterų atstovavimo trūkumą aukščiausiuose šalies postuose.

„Užmeskime akį ir į Vyriausybę, kurioje šiuo metu yra viena vienintelė moteris. Galima sakyti, kad skaičius nėra svarbiausias aspektas, tačiau prisiminus, kad statistiškai Lietuvoje gyvena daugiau moterų, aukščiausiose valdžios pozicijose tai visiškai neatsispindi.

Kaip tai gali būti – jei mes gyvename lygioje visuomenėje, visi turime tas pačias galimybes, vaikus auklėjame be išankstinių nuostatų, bet kažkaip nutinka taip, kad iš 13 ministrų tik viena yra moteris. Arba kad iš 141 Seimo nario moterų skaičius nesiekia net ir 30 proc. Kaip tai galima elementariai matematiškai paaiškinti, jei mes visuomenėje tikrai neturime jokių išankstinių nuostatų ir stereotipų?“ – svarsto J. Juškaitė.

 

Dalia Grybauskaitė skaito metinį pranešimą© Dmitrijus Radlinskas

5. Europoje labai daug kas pasikeitė ir moterims nebereikia kovoti už savo teises, tad nebereikalinga ir Kovo 8-oji?

V. Aleksejūnė akcentuoja, kad kova dėl moterų vietos po saule tikrai dar nebaigta ir Tarptautinė moterų diena – puiki proga apie tai priminti.

„Šią dieną kaip tik reikėtų koncentruotis į kitką. Ypač žinant, ką rodo statistika, smurtą artimoje aplinkoje, kas darosi, kokie skaičiai, kaip moterims atlyginimai yra apie 16 proc. mažesni nei vyrų, kai moterims yra užkeliamos stiklinės lubos ir jos negali daryti karjeros.

Yra daugybė problemų: šeimos ir darbo derinimas, kiek laiko moterys tą neapmokamą darbą dirba, tokį kaip vaikų priežiūra. Yra daugybė problemų, kurias reikėtų tą dieną kelti ir apie tai kalbėti, o politikams ir politikėms priimti labai aiškius sprendimus, kad ta situacija pagerėtų“, – sako lygių teisių aktyvistė.

Daug neišspręstų klausimų

Vienas opiausių klausimų, susijusių su moterų teisėmis, – smurto artimoje aplinkoje sustabdymas. Deja, Lietuvoje į tai vis dar kreipiama per mažai dėmesio. J. Juškaitė pateikia statistiką:

„Jei kalbėtume apie smurtą artimoje aplinkoje, tai pažvelgę į statistiką pamatysime, kad kiek daugiau nei 80 proc. nukentėjusių asmenų yra moterys, o daugiau nei 90 proc. smurtautojų yra vyrai, kurie smurtauja daugiausia prieš moteris artimoje aplinkoje ir apie 10 proc. smurtauja prieš kitus vyrus – brolius, tėvus ir pan. Statistika yra labai aiški – moteris nėra laikoma lygiaverčiu žmogumi, o subjektu, kurį galima pamušti, paauklėti, pakontroliuoti smurtu. Į tokius skaitinius dalykus atsirėmę matome, kad tos lygybės mes tikrai nesame pasiekę.“

Europarlamentarė V. Blinkevičiūtė apgailestauja, kad tai, jog dėl to, kad Lietuva iki šiol nėra ratifikavusi Stambulo konvencijos, kaltas šalies politikų požiūris.

„Lietuva yra viena iš nedaugelio likusių ES valstybių, kuri dar neratifikavo Stambulo konvencijos. Ji yra skirta kovai su smurtu prieš moteris ir artimoje aplinkoje. Tai, kad dar nesame jos ratifikavę, reiškia, kad mūsų dabartinės valdžios požiūris yra labai keistas, nes visi instrumentai ir tarptautinės teisės aktai, skirti prieš žmones apskritai.

Dabartinės valdžios požiūris, kad mums nereikia tos konvencijos, nes mes turime kitų įrankių kovai su smurtu, tai man nesuvokiama ir nepriimtina. Aš manau, kad šią situaciją ir tuos stereotipus būtinai reikia keisti“, – akcentuoja politikė.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder