Psichinė sveikata sovietmečiu – apie ligonines, Maskvos įtaką, žmogaus teises

Sovietinė psichiatrija apipinta daugybe mitų, o tuomet taikyti gydymo metodai – garsioji insulino komų terapija ar elektrošokai be nuskausminamųjų – kai kam gali priminti epizodus iš siaubo filmų. Visgi, kasdienybėje skaudesnis už tokias procedūras pasirodo visuotiškai įsigalėjęs neigiamas požiūris į bet kokius su psichika susietus reiškinius. Ne veltui psichiatrinės ligoninės pramintos psichiatriniais kalėjimais ir taikytos kaip represinio aparato priemonė.

Tuo tarpu tikriesiems pacientams sovietmečiu tekdavę kęsti diskriminuojančią paternalistinę – gydytojų ir „ligoniukų“ – tradiciją. Reikia pridurti, kad sunkumų patyrė ir tie, kurie siekė psichiatro karjeros – nuo visiško alternatyvios literatūros nebuvimo iki vienintelės pripažįstamos Maskvos mokyklos linijos dominavimo.

Apie visas šias istorijas bei asmenines patirtis kalbamės su Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos profesoriumi Dainiumi Pūru ir Antakalnio poliklinikos psichikos sveikatos centro vedėju Gintautu Daubaru.

Druskininkų ligoninės reabilitacinio skyriaus funkcinės diagnostikos gydytoja Gražina Šalnaitė tiria ligonio širdies darbą, 1972 m. / Algimantas-Aleksandras Brazaitis / Lietuvos centrinis valstybės archyvas

„1975 m. įstojęs į mediciną jau kažkur antrame kurse supratau, kad labiausiai domina toji medicininė pusė, kuri susijusi su socialiniais mokslais, netgi filosofija. Būtent toks man pasirodė daug nežinomųjų turintis psichiatrijos laukas. Be to, sutapo, kad tuo metu Vilniaus universitetas „subrendo“ iki tiek, jog pradėta dėstyti ne tik bendroji, bet ir vaikų psichiatrija. Taigi, mes abu su šiandien jau plačiai žinomu Respublikinio priklausomybės ligų centro direktoriumi Emiliu Subata pasirinkome psichinės sveikatos sritį.

Kai klausėte apie aplinkinių reakcijas, tai taip – anekdotai „vaikščiojo“ – bet, sakyčiau, nepikti papokštavimai. Galbūt rimčiausias pavyzdys būtų su dekanato atstovu, pakvietusiu mus pokalbiui, kai teikėme paraiškas. Sako jis: „Na, jau pajuokavote, dabar užtenka. Paskutinė diena, kada turite galimybę savo pasirinkimus perrašyti.“ Įsivaizduokite, mes gi galėjome rinktis ir chirurgiją, ir ginekologiją… Po daugelio metų kai kurie kolegos sakydavo – „Iš kur žinojote, kad toji psichiatrija bus ant bangos?“ Tad dėl šio savo sprendimo niekuomet nesigailėjau“, – apie studijų metų pasirinkimus pasakoja D. Pūras.

„Studijuoti mediciną pradėjau 1971 m. Po to pasirinkau pediatriją – pritrūko vieno balo tapti „tikru“ gydytoju. Įdomus faktas, jog tuo metu net nebuvau komjaunuolis. Tai, galima sakyti, fenomenas, kadangi nekomjaunuolių apskritai dažniausiai į universitetą nepriimdavo. Prie komjaunimo prisijungiau tik penktame kurse, kad galėčiau vykti tobulintis į Vokietiją. Baigęs pediatriją, stojau į universiteto Pediatrijos katedrą dirbi stažuotoju ir rašyti disertacijos. Supratęs, jog su vaikais man ne pakeliui, persiorientavau į psichiatriją, o pusę parašytos disertacijos atidaviau bičiuliui pabaigti.

Pati laisvėjanti aplinka, kurioje gyvenau, tokį sprendimą padiktavo. Bendraudavau su įvairaus plauko žmonėmis: fizikais, filosofais, menininkais. Mes daug diskutuodavome psichologiniais ar filosofiniais klausimais. Tiesa, žinojome, kad kiekviename kurse egzistavo po vieną ar du prižiūrėtojus – kursiokus, įstojusius į universitetą „lengva forma“ tam, kad galėtų padirbėti. Be abejo, aš neturiu faktų, tačiau tai puikiai galėjome jausti“, – atsiminimais apie tvyrojusią atmosferą dalinasi G. Daubaras.

Sovietinės psichiatrijos mokslas

Kaip ir dauguma gyvenimo sričių, medicina irgi neišvengė tarybinio ideologizavimo proceso. Psichiatrija – tuo labiau.

„32-ejus metus gyvenau uždaroje valstybėje – eksperimente, kuris vadinosi Sovietų Sąjunga ir kuriame bandyta kurti socializmą, bet, grubiai tariant, nugrybauta. Ir taip stipriai, kad iki šiol vakariečiams sunku paaiškinti, jog tai nebuvo rojus: jie linkę naiviai galvoti, kad SSRS įtvirtino moterų teises, nemokamą gydymą ar švietimą, tad gal net be reikalo viskas sugriauta.

O mano sritis, bene vienintelė iš medicinos krypčių, pasižymėjo ypatingais suvaržymais: pavyzdžiui, disertaciją galėjai gintis nebent Maskvoje ar tuometiniame Leningrade, kadangi psichinė sveikata laikyta Šaltojo karo teritorija. Juk sovietai kažkur 8-ajame dešimtmetyje paskelbė, jog kapitalizmas nugalėtas, kartu su tuo ir visos psichologinės ar socialinės problemos. Kitais žodžiais, tarybiniai žmonės yra laimingi, tad visos priežastys bet kokiam psichikos sutrikimui atsirasti yra smegenyse. Vakarietiški psichoterapijos metodai laikyti blogiu – sovietmečiu gydyta tik vaistais“, – dėsto D. Pūras.

Psichiatro teigimu, Lietuvoje tuo metu patikimos mokslinės literatūros paprasčiausiai nebuvę: rašydamas disertaciją, D. Pūras specialiai vyko į Maskvą ieškoti vakarietiškų leidinių, tačiau sekėsi itin sunkiai.

Panašiai šį laikmetį atsimena ir G. Daubaras, atskleidęs, jog kadaise taikęs išradingą būdą gauti taip geidžiamų akademinių šaltinių. Kolegos jį pamokę rašyti laiškus straipsnių autoriams: „Current Contents leidiniuose būdavo galima rasti žurnalų turinį ir autorių adresus, tad tiesiogiai į juos kreipdavausi prašydamas atsiųsti straipsnių kopijas.“

Anot vyro, netgi 80 procentrų tekstų pavykdavo sulaukti. Toks būdas tapo vienintele alternatyva daugiau sužinoti apie nerimą, fobijas, depresiją ar somatinę mediciną, kurią laikė savo prioritetu.

Maskvos ir Leningrado mokyklos

Kaip interviu metu pastebėjo abu pašnekovai, psichiatrija išties turi daug panašumų su filosofija. Vienas jų – tai skirtingai mąstymo trajektorijai atstovaujančios mokyklos. Sovietų Sąjungoje ryškiausiais skirtumais pasižymėjo Leningrado ir Maskvos mokymas.

G. Daubaras pasakoja, jog praeityje jam yra tekę lankyti keturių mėnesių trukmės kursus Leningrado Gydytojų tobulinimosi institute – per visą šį laiką vadovai nė karto neišleido grįžti namo. Vėliau, jau dirbdamas Naujosios Vilnios ligoninėje, vyras važiavo ir poros mėnesių stažuotei į Maskvą.

G. Daubaras tvirtina, jog šios patirtys buvusios kardinaliai skirtingos: „Leningradiečiai orientavosi į grynąją mediciną. Jie viską suvesdavo į priežastis ir niekada neakcentuodavo psichinių ligų, tik kūno. Pavyzdžiui, jeigu pacientas serga angina, kitaip tonzilitu, ir jam išsivysto kita liga – psichozė – tai vadindavo tonzilogenine psichoze. Žinoma, toks mokymas taip pat keistas ir kraštutinis, bet geresnis nei maskvietiškas, nes pastarieji nepripažindavo iš principo jokių kitų susirgimų, išskyrus šizofreniją.

Jeigu tau nerimas, baimė, panikos priepuoliai, vadinasi, čia yra šizofrenijos pradžia. Paskui, jeigu depresija prisideda, tai jau antra stadija – depresinė fazė. Jeigu pradedi ką nors nusikalbėti – depresinis paranoidinis etapas. Jeigu depresija išnyko, bet liko kliedesiai – tarkime, nepasitiki tauta ir pasauliu – sergi paranoidine šizofrenija. O jeigu jau su žmogumi susikalbėti neįmanoma (tokius tik ligoninėse gydydavo), tai parafreninė forma – paskutinė šizofrenijos stadija.“

G. Daubaras apgailestauja, kad būtent Maskvos mokykla giliai įleido šaknis mūsų šalyje. Jis prasitarė, jog kai kurie žymūs sovietmečio psichiatrai net po Nepriklausomybės laikyti autoritetais ir kviesti į Lietuvą – pavyzdžiui, rusų akademikas Aleksandras Tiganovas.

Apie tai kiek užsimena ir D. Pūras: „Psichiatriją dėstė garbingi, padorūs žmonės, bet jie atstovavo sovietinei mokyklai ir save su tuo tapatino. Todėl nesižavėjau tomis idėjomis, kurias mums skiepijo. Tuo tarpu kiti kolegos pasirinko tęstinumą, teigdami, kad mūsų mokytojų karta – didieji humanistai. Tad čia aš kaip koks atskalūnas, su pagarba toms asmenybėms, sakau, jog Lietuvos psichiatrija tampriai suaugusi su nešlovinga Maskvos mokykla, suformuodama vieną stipriausių šios srovės bastionų Sovietų Sąjungoje.

Deja, bet pats mačiau tą didelę partinio elito įtaką ir kaip mano mokytojų požiūriai keitėsi priklausomai nuo konjunktūros. Kai Lietuva pagaliau tapo laisva, maniau, kad nuo viso to išsivaduosime, tačiau net ir praėjus 30-iai metų, įšalas vis dar jaučiasi – permainos įvyko dekoracijų lygyje.

Kartais tenka pabendrauti su jaunesnės už save kartos Rusijos psichiatrais. Žinodami mūsų istoriją ir kaip didžiuojamės metę iššūkį Sovietų imperijai, jie užklausia – o kodėl jūsų psichiatrija dar neatsikabina? Rusijoje tie sovietinės psichiatrijos mohikanai – gyvi ar mirę – jau nurašyti, o lietuviai dar jų įsikibę laikosi ar net kai kuriuos kviečiasi pas save pasisvečiuoti. Šioje vietoje aš matau tam tikrą užslėptą alergiją vakarietiškoms idėjoms, kurios vis primena apie etiką, žmogaus teises. O sovietmečiu logika tokia: kuo geresnis psichiatras, tuo dažniau jis turi užuosti šizofreniją. Tas, beje, peraugo ir į politinį piktnaudžiavimą.“

Psichiatrinės ligoninės ir dispanseriai

Sovietmečiu psichiatrai daugiausia dirbo psichiatrinėse ligoninėse, tačiau dar egzistavo ir ambulatorinis tinklas. Anot D. Pūro, Vilniuje ši sistema centralizuota: „Vasaros gatvėje stovėjo vadinamasis dispanseris – psichiatrinė poliklinika – aptarnavusi tiek vaikus, tiek suaugusius. Ten dirbo ambulatoriniai psichiatrai, vienas kitas psichologas. Panaši sistema įdiegta ir Kaune. O šiaip kiekvienas, kad ir kaimiškas rajonas, turėjo savo ambulatorinį psichiatrą.“

G. Daubarui yra tekę dirbti tiek ambulatoriškai, tiek ligoninėje: „Vilniaus dispanseris aptarnavo visą miestą, tad jokios smulkesnės tarnybos neveikė. Turbūt geriausia dispanserio funkcija, kad kartą ar du per mėnesį vykdavome į ligonines konsultuoti pacientų: į gastroenterologijos, neurologijos skyrius ir panašiai. Man labai patiko toji bendrosios medicinos pusė.

Bet yra ir minusų – kaip kad važiavimas pas žmones į namus ir jų būklės prižiūrėjimas – reikėdavo tikrinti, ar vartoja vaistus, ar niekur neišėję – vadinamoji dispanserizacija. Kitas niuansas – jeigu ligonis pats kreipdavosi, jį iš karto siųsdavo į ligoninę nustatyti diagnozę. O kai ji jau būdavo, mes gydymą tęsdavome. Tokia tat sovietinė mąstysena: negali jaustis gydytoju, jei dirbi ambulatoriškai.“

Vyras pabrėžia, jog diagnozę nustatyti galėdavo tik ligoninė, o dispanseriuose dirbantys psichiatrai neturėjo teisės jos perrašyti. Taip pat priduria, jog apskritai sovietmečiu niekas jokių diagnozių nekeisdavo; nebent į sunkesnes. Dispanserio vaidmenį G.Daubaras įvertina kaip ganėtinai formalų – tik gydymo tęsimą po ligos diagnozavimo.

Kitas aptariamo laikmečio ypatumas, jog ligoninė pacientus gydydavo ne dvidešimt dienų, kaip dabar įprasta, o metus ar dvejus. Pasak pokalbininko, tai buvo absoliučiai įprasta praktika, tad žmogų paguldyti ir uždaryti pusmečiui, kaip pats įvardija, juokų darbas. Naujosios Vilnios ligoninėje, kurioje G. Daubaras dirbo, gydymas vidutiniškai tiek ir trukdavęs. Arba mažų mažiausiai – tris mėnesius.

Klaipėdos psichoneurologinio dispanserio 1977-ųjų metų medicinos seserų konkurso nugalėtoja – antrojo skyriaus medicinos sesuo Danutė Erlickienė po apdovanojimo / Albinas Stubra / Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Tarybiniai gydymo metodai

Abu kalbinti psichiatrai vieningai sutaria, kad ligų gydymo metodika tiesiogiai priklauso nuo laikmečio. Nors žiniasklaidoje neretai mėgstama pabrėžti sovietinių išradimų brutalumą, tačiau ir kitose valstybėse tam tikru metu vykdytos, dabartiniu požiūriu, barbariškai atrodančios procedūros.

„Medicina dažnai vaidina visiškai tikslų mokslą, nors tai nėra iki galo tiesa. Galime atsiminti tokius puikius autorius kaip Akselį Miuntę ar Jozefą Franką. Tarkime, J. Frankas išties puikus gydytojas: sėkmingai gydė ir turtuolius, ir vargšus. Bet jeigu paskaitytume, kokius metodus jis naudojo, tai aišku, kad jie atrodo laukiniai. Natūralu, nes tuomet neegzistavo nė vienas tų, kuriuos turime šiandien. Bet jo metodai veikė. Lygiai taip pat ir šiuolaikiniai metodai po dvidešimt ar kiek metų atrodys juokingai. Nors jie veikia dabar“, – kalba D. Pūras.

Pirmuosius klinikinės ordinatūros metus (pašnekovas tai įvardino kaip rezidentūros ekvivalentą, nors ženkliai skyrėsi praktikos trukmė – aut. pastaba) jis praleido Vasaros gatvėje „ant kalniuko“ (žargonas, nusakantis pastatą, kuriame įrengti ūmūs vyrų ir moterų skyriai – aut. pastaba). Dirbo viename iš moterų skyrių ir tai vadina savo, kaip psichiatro, krikštu. D. Pūras sakosi iki šiandien puikiai pamenantis daugelio pirmųjų savo pacienčių vardus ir pavardes, veidus. Tačiau būtent tuomet jis suvokęs nužmoginančią sovietinės psichiatrijos pusę:

„Žinoma, kolegos gydė, kaip galėjo, aš jiems priekaištų neturiu. Bet užvesta mašina – „tikslas pateisina priemones“, baisią ligą reikia išmušti iš žmogaus „bet kokia kaina“. Duosiu pavyzdį: buvo ten viena palata – tiek vyrų, tiek moterų skyriuje – kuri vadinosi insulino komų palata. Kiekvieną dieną ligonis gaudavo insulino, kad jo gliukozės koncentracija kraujyje taip nukristų, jog šis panirtų į komą. Visai taip, kaip kartais būna asmenims, sergantiems cukralige. Tik čia tai taikyta kaip gydymo metodas.

Žodžiu, žmogus pabūna komoje, tada jam suleidžiama gliukozė ir jis iš šios būsenos išvedamas. Kitą dieną vėl tas pats. Ir tokios procedūros sudarydavo gydymo kursą. Pats viską mačiau ir mane tai traumavo: negalėjau sau atleisti, kad dalyvauju šiame procese, nors ir nebuvau gydantis gydytojas. Klausdavau vyresniųjų kolegų, savo mokytojų – kodėl šie žmonės taip kankinami. Sulaukdavau atsakymo – todėl, kad reikia ką nors daryti ir mes žinome, kad šis metodas yra veiksmingas.“

D.Pūras teigia tiksliai nežinantis kada – ar vieną dieną, ar palaipsniui – insulino terapija visam laikui dingo. Ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje: ji naudota ir už Sovietų Sąjungos ribų. Kai kažkam iš kolegų jis bandęs apie šią procedūrą priminti, kiti gydytojai teigė to neatsimenantys. O elektrošokai, pasak psichiatro, verti atskiro pasakojimo, kadangi jie šiek atgimė, tačiau jau naujoje kokybėje.

Panašu, jog G.Daubaras yra vienas tų sovietmetyje gyvenusių ir veikusių medikų, kuriam į atmintį giliai įsirėžė tiek insulino komų vaizdiniai, tiek kiti „tarybiniai išradimai“. Vienas tokių – darbo terapija.

„Pacientams reikėdavo visokius darbus dirbti: dėžutes sukalti ar vokus suklijuoti. Mano manymu, tai nėra blogai – vis geriau, nei tik lovoje gulėti. Be to, už tai dar kiek ir primokėdavo. Problemų rasdavosi nebent tada, kai tuo imta piktnaudžiauti: jei žmonės išnaudoti kokioms sodybų statyboms, ypač be atlyginimo, žinoma, negerai.“

Jis tikina jog ši terapija siūloma iki šiol, kadangi darbo elementas turi didelės reikšmės žmogaus gyvenimo kokybei. Be to, panašios tendencijos pastebimos ir pasaulinėje praktikoje – steigiami centrai, orientuoti į pasveikimą.

Eidamas Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės direktoriaus pavaduotojo pareigas, G.Daubaras lankėsi Tomske, Kalugoje. Ten pastebėjęs, jog ligoninės iš pažiūros lygiai tokios pat, kaip jo atstovaujamoji: identiškos struktūros pastatai, statyti 1903 m. per visą carinės Rusijos teritoriją. Prieš sovietmetį jose laikytasi ir tų pačių principų – pacientai būdavo įdarbinami ir augindavo daržoves, vištas – save išlaikydavo, bet niekur neišeidavo. Tad, anot pašnekovo, tai nėra prievarta, o perspektyva ligoniui greičiau atsistatyti.

„Dėl pačių procedūrų, be abejo, dabar visi kalba apie insulino komas. Aš pats, dirbdamas Vasaros gatvės ligoninėje, vieną tokią palatą – gal dvidešimt ar dešimt žmonių – su vedėja prižiūrėjau. Šias komas atlikdavo tiems, kam nepadėdavo vaistai. Nors tai moksliškai nepatvirtintas metodas, tačiau jis veikdavo. Tiesa, gana drastiškai pasikeisdavo pacientų išvaizda – tai pridėdavo jiems apie dvidešimt kilogramų. Man tokie dalykai niekad nepatikdavo…“

Dar jis mini ir atropino komų terapiją bei elektrošokus. Apie pastaruosius atsiliepia taip: „Kokią aparatūrą turėjome, su tokia ir dirbome. Tik kartą esu šią procedūrą matęs ir neatrodė gražiai, reikia pripažinti. Prijungia žmogų, jį laiko už kojų – kūnas padreba, padreba. Nefaina. Nors kai 1997 m. nuvažiavau į Čikagą, likau nustebintas, nes elektrošoko terapija būdavo atliekama ambulatoriškai, o pacientai ją mėgo ir patys prašydavosi.

Žinote, prieš kokius du šimtus metų ligonį už kojų kabindavo ir į šaltą vandenį leisdavo. Palaikydavo keletą minučių ir asmuo, patyręs tokį šoką, iškart nusiramindavo. Prancūzijoje, Vokietijoje visokie tokie gydymai vykdavo. Čia iki vaistų išradimo. O šie plačiau pradėti taikyti tik kažkur apie 1960 m. Tuomet imtos kurti gydymo schemos. Praktiškai, iki 1997 m. naudojome tuos pačius sovietinius vaistus; tik paskui atsirado Xanaxas, Prozakas, Zoloftas. Lig tol – Aminazinas. Pakliūdavo, kas į ligoninę, iškart jo gauna – pacientas miega, ramus. O sovietmečiu dažniausiai vaistus veždavo ne iš Maskvos, o Vengrijos, Lenkijos, kartais Vokietijos.“

Kaip jau tekste minėta anksčiau, sovietmečiu pripažintas tik medikamentinis gydymas. D.Pūras tvirtina, kad pacientams vaistai būdavo išrašomi nepadoriais kiekiais: „Sovietinė psichiatrija garsėjo dėl poros dalykų: kad visiškai nesiskaitydavo su žmogaus teisėmis ir tuo, kad buvo vulgariai biologizuota. Kadangi psichoterapija neskatinta, tai visi lengvi ir sunkūs ligoniai gydyti didelėmis dozėmis įvairių psichotropinių vaistų.“

Tuo tarpu Vakaruose bandyta balansuoti tarp biologinio ir psichologinio gydymo. Ten stipriai dominavo psichoanalizė. Kaip tvirtina D.Pūras, Europoje arba Amerikoje norėdamas padaryti psichiatro karjerą, turėjai, pirmiausia, būti psichoanalitiku. Psichoanalizė pripažinta pagrindiniu gydymo būdu.

„Kai Vakarai susivokė, jog su tuo persistengė, jie grįžo prie biologinių teorijų kūrimo. Būtent tada atsirado Prozakas ir visa ta serija. Bet greit jie perlenkė ir su vaistais. Kai atsidarė sienos, tokie kaip aš galvojome, jog pagaliau posovietinėje psichiatrijoje perimsime ir alternatyvių vaistams gydymo metodikų. Bet pas mūsų valdžios atstovus suplaukė farmacijos įmonių konsultantai: „Turite daug savižudybių – tai čia dėl chemical imbalance – siūlome jums gerų vaistų, tik jūs turite juos kompensuoti.“ Tokiu būdu, mūsų nelaimei, patyrėme ir iki šiol patiriame antrąją biologizacijos bangą“, – sako jis.

„Po Nepriklausomybės viską reikės daryti kitaip“

G. Daubaras pažymi, jog yra nemažai su visuomenės požiūriu susijusių ritualų ir biurokratinių procedūrų, kurių privalu šiais laikais atsisakyti. Norint išsiaiškinti, ar asmuo sveikas, pakanka paklausti, ar šis turi šeimą, vaikų ir ar dirba. O visi šiandieniniai profilaktiniai patikrinimai, pasak jo, visiškai nereikalingi – jie yra kapitalinis sovietmečio reliktas.

Toliau G. Daubaras ragina atkreipti dėmesį į kasdieninę terminiją ir į įžeidžiančių pasakymų vartoseną: „Durnas, psichas, psichozė, šizofrenikas… Ne šizofrenikas, o žmogus, kuris serga. Žmogus, turintis problemų ir dėl to negalintis pilnavertiškai dirbti, gyventi. Žmogus, kuriam esame pajėgūs padėti. Kodėl taip negalvojame, ką šnekame? Kiekvienas užgaulus žodis turi žlugdantį poveikį. Jeigu gydytojas geba kalbėti kitaip, pacientas jį ima gerbti. Tai jau sergančiojo sveikimo pradžia. Bet jei taip užgauliai kalbėsime, jokie vaistai nepadės.“

D. Pūro nuomone, po Nepriklausomybės atgavimo psichiatrijos srityje namų darbai, deja, iki šiol neatlikti ir giluminių struktūrinių pokyčių sistemoje nematyti. Visgi, jis viliasi, kad išdrįsime peržvelgti anksčiau darytas klaidas ir iš jų pasimokysime.

„Stebėdamas viską, kas vyko Vasaros gatvėje, Naujojoje Vilnioje ar Maskvoje, brandinau mintį, kad jei ateis politinių permainų laikas, tai viską reikės daryti atvirkščiai, nei man buvo diegta. Ir tos dienos sulaukėme. Gaila, tačiau net ir praėjus trisdešimčiai metų, vis tiek riedame tais pačiais bėgiais: iki šiandien visos sistemos kritiškai neišanalizavome. Priešingai, net pasirodė bandymų naikinti jos tamsiąsias dėmes. Bet jeigu ir toliau taip sistemą dangstysime, kaip galime tikėtis suformuoti kitą? Mes turime įvertinti savo praeitį, kad galėtume kurti ateitį. Kaip ir su visa Lietuvos istorija, taip ir su psichiatrija.“