Kas jį perka ir parduoda, kas saugo, nežino ne tik Seimo kanceliarijos vadovai, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, bet net ir Ekonomikos ir inovacijų ministerija, kuri šį procesą kontroliuoja. Tai gal to maisto realybėje nėra?
Kontroliuoja, bet nežino
Pasirodo, gera ta mūsų valdžia. Ji tyliai, mums nežinant, rūpinasi, kad karo atveju bent jau dalis žmonių kelias dienas turėtų ką pavalgyti. Pasirodo, iki šiol yra kaupiamas valstybės rezervas, kuriame yra ne tik pinigų suma, civilinės saugos priemonių, medicinos priemonių atsargos, bet ir maisto.
Kaupti įpareigoja Valstybės rezervo įstatymas. Na, kad kaupiami pinigai, dujokaukės ar bintai, nestebina. Paprastai tokie dalykai nei pūva, nei pelija. O kaip su maistu?
Ką kaupiame, kiek kaupiame, kur kaupiame? Smalsu, bet sužinoti ne taip jau paprasta. Ir ne tik todėl, kad įsigudrinta dalį šios informacijos paskelbti riboto naudojimo informacija, o ir todėl, kad, pasirodo, mūsų valstybėje kairė ranka nežino, ką daro dešinė.
Informacijos paiešką „Vakaro žinios“ pradėjo nuo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto, šiuo klausimu vykdančio parlamentinę kontrolę, pirmininko Dainiaus Gaižausko.
„Mūsų komitetas šį klausimą aiškinsis nebent tada, kai aiškinsimės, ką daryti, jei kils grėsmė dėl Astravo AE. Tačiau tikrai viską apie maisto rezervą žino Vyriausybės kanceliarijos vadovai“, - nurodė D.Gaižauskas.
Deja, jis klydo. Vyriausybės vicekancleris Alminas Mačiulis tepasakė, kad už rezervo kaupimą yra atsakinga Ekonomikos ir inovacijų ministerija, todėl patarė kreiptis ten, tačiau šios darbuotojai pareiškė, kad Ekonomikos ir inovacijų ministerija tik kontroliuoja procesą, o jį vykdo Žemės ūkio ministerija (ŽŪM).
Pastarosios Ryšių su visuomene skyrius nurodė, kad maistą rezervui perka ŽŪM pavaldi VšĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra, tačiau nė vienas iš jos kalbintų atstovų nieko apie tai nebuvo girdėję. Ir galų galiausiai po ilgų paieškų paaiškėjo, kad pirkimus vykdo ne pati ŽŪM, o viena iš proceso kuratorių - ŽŪM Strateginių pokyčių valdymo grupės vadovė Virginija Žostautienė.
Tūkstančiai tonų atsargų
Ji „Vakaro žinias“ iškart įspėjo, kad daug papasakoti negalės, nes didelė dalis informacijos yra įslaptinta: ir kur maistas saugomas, ir koks kiekis sukauptas, ir kiek pinigų išleidžiame ne tik pirkiniams, bet ir jų saugojimui.
Apie kaupiamo maisto kiekius apytikrį įspūdį galima susidaryti tik iš to, ką „Vakaro žinioms“ buvo pavykę sužinoti prieš 9 metus: 2010-aisiais į rezervą buvo nupirkta 700 tonų cukraus, 1,3 tūkst. tonų manų kruopų, 1,6 tūkst. tonų ryžių, 3,5 tūkst. tonų kvietinių miltų, 200 tūkst. dėžučių kiaulienos konservų. Tiesa, pirkinio suma ir tada buvo griežčiausia paslaptis.
„Bijau per daug prišnekėti, tačiau galiu pasakyti, kad šiuo metu rezerve turime tik grūdų ir cukraus“, - šią savaitę atskleidė V.Žostautienė.
Konservai sugedo
Anot jos, Vyriausybė norėtų, kad Seimas pakoreguotų įstatymą ir leistų nebūtinai pirkti maistą į rezervą, bet ir sudaryti sutartis su įmonėmis, kad šios įsipareigotų karo ar ekstremalios situacijos atveju pateikti reikiamą maisto kiekį.
Visų pirma tam, kad nekiltų rizika, jog grūdai gali imti pelyti, kad valstybei nekainuotų jų saugojimas ir pan.
„Saugomo maisto kiekių ir kainos tikrai negaliu įvardinti, tą jau esu išmokusi. O saugojimo vietos yra apribotos įstatymu: saugoti maisto rezervą galima arba biudžetinių įmonių, arba bendrovių, kuriose daugiau nei 50 proc. akcijų turi valstybė, sandėliuose.
Grūdų atsargos yra atnaujinamos pagal poreikį, nes jie nesugenda kasmet. Atnaujinama, kai, remiantis mokslininkų rekomendacijomis, kyla pavojus, kad jie greitai gali būti nebetinkami naudojimui. Tokiu atveju jie parduodami aukcione. Viešai. Tas pats anksčiau būdavo daroma ir su druska bei kitais produktais. Bijau suklaidinti, tačiau su kitais produktais kažkokių problemų buvo, lyg tai kad mėsos konservų niekas nepirko“, - atskleidė V.Žostautienė.
Štai keli pavyzdžiai, ką ir po kiek ŽŪM yra pardavinėjusi viešame aukcione:
2010 m. ministerija pirkėjams siūlė apie 200 tūkst. indelių kiaulienos konservų bei 100 tūkst. indelių saldinto sutirštinto pieno.
2011 m. taip pat siūlė pirkti kiaulienos konservus - beveik 145 tūkst. vienetų. Už konservų indelį prašyta ne mažiau kaip 0,13 Eur (be PVM). Tačiau nusipirkti jų kiekvienas norintis negalėjo - mažiausias parduodamas kiekis buvo nustatytas 240 vnt.
Rezervo dar nebuvo prireikę
Pasak jos, tais atvejais, kai matoma, kad produktas gali greitai sugesti, o jo niekas neperka, maistas atiduodamas labdarai, nes maisto nurašyti negalima.
„Kol kas istorijoje nėra buvę, kad maistas iš rezervo būtų panaudotas pagal paskirtį“, - akcentavo ŽŪM atstovė.
Jei paslaptis, kiek maisto yra rezerve, gal bent jau ne paslaptis, kokiam žmonių skaičiui jo užtektų karo atveju ir kelioms dienoms? O gal iš bado nemirtų tik „elito“ atstovai?
„Negali pasakyti, kiek - trečdaliui Lietuvos ar kažkiek. Bet kokiu atveju trečdaliui Lietuvos to ir nereikės. ŽŪM jau kelerius metus kalbėjo su Ekonomikos ir inovacijų ministerija, kuri yra pagrindinė rezervo prižiūrėtoja, kad kiekiai būtų minimalūs. Todėl išgelbėjimas būtų santykinai mažas.
Mes iš viso norėtume, kad rezerve būtų ne tik grūdai ir cukrus, bet daug įvairesnis asortimentas, tačiau kad tie produktai būtų ne nupirkti, o kad įmonės įsipareigotų tuos produktus esant reikalui teikti.
Siekiamybė yra, kad įmonės įsipareigotų nemokamai: kad vyktų įprasta gamyba, tačiau atsiradus poreikiui parduotų ne rinkai, o valstybei“, - sakė V.Žostautienė.
ŽŪM atstovė neslėpė, kad maisto rezervas kaupiamas nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Anot jos, toks rūpestis yra perteklinis, užtektų rezervą kaupti pinigais, nes karo atveju galima maistą nusipirkti jei ne iš Lietuvos verslo, tai iš užsienio, mat galioja įvairūs tarptautiniai susitarimai su gamintojais.
Faktai
Vyriausybė šių metų vasario pabaigoje priėmė nutarimą, kad valstybės rezervo maistu kaupimo principus reikėtų pakeisti, tačiau Seimas tam dar kol kas nepritarė: padaryta pertrauka iki rudens sesijos.
Vyriausybė siūlo sudaryti galimybę valstybės rezervo tvarkytojams sudaryti preliminariąsias sutartis, pagal kurias jie įsipareigotų užtikrinti, kad ekstremaliosios situacijos, nepaprastosios padėties, mobilizacijos ar karo atveju galės pateikti reikiamą prekių kiekį.
Dėl to sumažėtų finansinė našta ir administracinė našta valstybei būtų išspręsta nemažai problemų, susijusių su atsargų (ypač maisto produktų) saugojimu, kaupimu, atnaujinimu ir pan., taip pat nereikėtų saugojimui, kaupimui skirti papildomo finansavimo.
Sumažėtų statinių ir juose saugomų valstybės rezervo materialinių išteklių praradimo, sunaikinimo rizika, nes preliminariosios sutartys būtų sudarytos su keliais ūkio subjektais, esančiais skirtingose šalies vietose.
Valstybė užsitikrintų, kad reikiamu laiku bus pristatytas reikalingas valstybės rezervo atsargų kiekis, o ne tik jo sukaupta dalis, kuri šiuo metu priklausoma nuo skiriamų asignavimų.
Trigrašis
Kažkam turėtų būti patogu, kad viskas taip įslaptinta, o ir asmenys, turintys kontroliuoti, kaip kaupiamas valstybės maisto rezervas, apie tai neturi jokio supratimo. Tada atsiranda galimybė, kad iš viso nieko nebuvo nupirkta, tik „įsisavinti“ pinigai. Arba buvo nupirkta, bet seniai suvalgyta.
Rašyti komentarą