Vasario 16-ąją šalies vadovai pasitinka susikiršinę

Vasario 16-ąją šalies vadovai pasitinka susikiršinę

„Respublikos“ savaitės akiratyje - prieš Valstybės atkūrimo dieną itin paūmėjusios šalies aukščiausių vadovų rietenos. Visiškai neatspindinčios Vasario 16-osios dvasios.

Ir tarsi paneigiančios Valstybės saugumo departamento įspėjimus, jog Rusija galimai bandys daryti įtaką būsimiems Lietuvos prezidento rinkimams, menkindama valstybės institucijas.

Bet kam daryti poveikį? Jei lietuviai sugeba susikiršinti, susipliekti ir be kaimynų pagalbos. Ypač kai asmeninė prezidentinė priešrinkiminė kampanija tampa svarbesnė už pačią valstybę.

XX a. pradžios istorinėje nuotraukoje sėdi sau Jonas Basanavičius, apsuptas kitų signatarų. Signatarai, įskaitant ir J.Basanavičių, tarnauja ne J.Basanavičiui, bet valstybei. XXI a. pradžios vaizdinių nuotraukoje jau sėdi kandidatas į prezidentus. Pvz., Saulius Skvernelis. Bet gali būti ir kas nors kitas. Mindaugas Puidokas, Naglis Puteikis, Gitanas Nausėda ir t.t. Bet jau apsuptas ne signatarų, o rinkėjų. Kandidatas stengiasi „apsitarnauti“ rinkėjais. O rinkėjai savo ruožtu ne itin paklusnūs tarnai. Viso labo tai paveikiamas, tai nepaveikiamas, tai išsibėgiojantis nuotraukos fonas. Tad kuri nuotrauka būtų solidesnė? Labiau atspindinti valstybės orumą bei stabilumą? Matyt, iš XX a. Nes anoje nuotraukoje signatarams rūpėjo valstybė. O XXI a. įsivaizduojamoje nuotraukoje rūpi rinkimai. Būtent dėl jų, o ne dėl valstybės stengiamasi. Nes jei ir mažai šansų tapti šalies prezidentu, vis vien yra puikus šansas istoriškai sutaurinti asmeninę biografiją. Kad proanūkiai kada nors girtųsi, jog jų prosenelis buvo kandidatas į Lietuvos prezidentus. O kiek balsų susirinko - ainiai jau bus pamiršę.

Transformacija Nr.1.
Karžygys


Prieš Vasario 16-ąją kiek neadekvačiai ėmė elgtis premjeras S.Skvernelis. Negi išsigando, kad rinkėjai jį supainios su N.Puteikiu ar M.Puidoku, tad nutarė nuo jų atsiplėšti? Įžiebęs kiek dirbtiną konfliktą su Dalia Grybauskaite. Matyt, įvaizdžio specialistai patarė, jog karžygiui dera pulti tik pačią pavojingiausią tvirtovę. Prieš kurią lankstėsi ankstesni premjerai Andrius Kubilius ir Algirdas Butkevičius. O šis premjeras ne toks. Jis narsus. Jis tiesus. Niekam nepataikaujantis. Tad D.Grybauskaitė įvelta į konfliktą kiek suktu būdu. Teikiant labai simpatišką, bet per silpną kandidatę į aplinkos ministrus. Jei kas nors labai simpatišką merginą išbrokuoja, savaime tampa blogiukas. O tas, kas dėl simpatiškos merginos išbrokavimo pasiunta, savaime tampa herojumi. Džentelmeniškai užstojančiu nekaltai nuskriaustą damą. Aišku, jei D.Grybauskaitė būtų norėjusi S.Skvernelį pergudrauti, būtų teisininkės Irmos Gudžiūnaitės kandidatūrai pritarusi. Esą ne mano reikalas. Pats su ja vark. O mano kadencija jau baigiasi. Tačiau S.Skvernelis ir jo įvaizdžio kūrėjai žinojo, jog D.Grybauskaitė taip nė už ką nepasielgs. Jei nutars, jog kandidatūra netinkama - atmes. Jai pokalbis su kandidatais į ministrus niekada nebuvo tik formalumas. Net užsienio kalbų mokėjimą kadaise patikrindavo.

Tačiau kaip puiku! Įžiebtas premjero ir prezidentės KONFLIKTAS. Premjerą palaiko Ramūnas Karbauskis. Ne tik valdančiosios partijos, bet faktinis Seimo pirmininkas. Atstovaujantis didžiausiai Seimo frakcijai. Premjeras aikštijasi, jog D.Grybauskaitei jokios aplinkos ministro kandidatūros nesiūlys. R.Karbauskis aikštijimuisi pritaria. Netgi gąsdina, jog galbūt teks sujungti Aplinkos ir Energetikos ministerijas. Suprask - štai kiek prezidentė privirs Lietuvai košės. Premjeras nusprendžia, jog galbūt aplinkos ministro kandidatūrą siūlys. R.Karbauskis vėlgi pritaria. Įdomu, kokią dabar „bombą“ prezidentei pasiūlys. Kad konfliktas per greitai neišblėstų? Gal visai į aplinkos ministres netinkamą, tačiau itin grakščią baleriną?

Transformacija Nr.2.
Nesvarbus žmogus


Kai dvi konstitucinės valdžios - prezidentė ir Vyriausybės vadovas - pešiojasi, jas sutaikyti panoro Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Prieš Vasario 16-ąją tai būtų valstybiškai išmintinga, bet asmeninės karjeros prasme nenaudinga. Žmogus aiškiai nesuvokia, jog ne toks yra S.Skvernelio ir R.Karbauskio žaidimas. Prieš artėjančius prezidento rinkimus būtinas ne taikymasis, bet konfliktas. Gilėjantis. Nes taikydamiesi politikai susiniveliuoja. Tampa bendru plastilino gniužulu. O pešdamiesi vieni nuo kitų atšoka. Atsiklijuoja. Išryškina savo asmeninius gabaritus. Kad geriau matytų rinkėjai. Tad Seimo pirmininkas, panoręs pabūti taikintoju, aiškiai suerzino savo patroną R.Karbauskį. Tik labai supykęs ir saviškių nevertinantis žmogus gali pareikšti, jog V.Pranckietis ieško pozicijos, kur galėtų atrodyti svarbus ir reikalingas. Tačiau jei net Seimo pirmininkas politikui nesvarbus ir nereikalingas, tai ar svarbus jam eilinis lietuvis rinkėjas?

Nieko keisto. Lietuvoje Seimo pirmininkas žmogiškai ir politiškai yra pati nesaugiausia ir nesavarankiškiausia pozicija. Taip neturėtų būti. Bet Lietuvoje yra būtent taip. Išrenkami Seimo pirmininkai pradeda vis labiau įsigilinti į valstybinius reikalus ir mažiau save sieti su vietinėmis partinėmis intrigomis. Tokią žmogišką transformaciją kadaise patyrė Viktoras Muntianas, Vydas Gedvilas ir Loreta Graužinienė. O dabar patiria V.Pranckietis. Tačiau vos Seimo pirmininkai ima prieštarauti, nustoja aklai tarnauti savo bosams - iškart keičiami arba patenka į jų nemalonę. Taip atsitinka jau ne pirmam Viktorui. Į Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskich nemalonę pateko Seimo pirmininkas V.Muntianas. Vėliau - Seimo pirmininkas V.Gedvilas. Net ištikimoji L.Graužinienė nepateisino savo vado lūkesčių. Tad dabar būtų labai įdomu stebėti, kokia asmeninė transformacija ištiktų Agnę Širinskienę. Jei R.Karbauskis nutartų ja pakeisti V.Pranckietį.

Transformacija Nr.3.
Dvi didžiulės „matrioškos“


Kol kandidatai į prezidentus dėlioja save į naujas lentynas, jokios Vasario 16-osios vienybės nebus. Nors himną trauktų net užkimdami. Nes dabar pavėluotų praregėjimų metas. N.Puteikis ką tik „praregėjo“, kad dvejus metus prasistumdė ne toje Seimo frakcijoje. Kad S.Skvernelis remia stambųjį kapitalą. M.Puidokas „praregėjo“, kad gali laimėti prezidento rinkimus. Aušra Maldeikienė „praregėjo“, kad prezidente netaps. Kokie reginiai aplanko į dešinįjį elektoratą taikančius Ingridą Šimonytę, Petrą Auštrevičių ar Gitaną Nausėdą - nežinoma. Kaip bebūtų, visi kandidatai teigs, jog savo reginiuoe regi Lietuvą - būsimos gerovės valstybę. O iš tiesų galvoja, jog rinkimuose per daug kandidatų priviso. Ir keistai susidėlioję. Dešinėje - visi nuosaikūs. O į kairiųjų elektoratą besitaikantys - visi pabrėžtinai užsispyrę ir agresyvūs. Jei visas dešiniąsias „matrioškas“ į vieną sudėtume, gautume vieną didelį G.Nausėdą. O jei kairiąsias sudėtume, gautume didelį S.Skvernelį. N.Puteikio apspardytą, bet nenugalėtą. O dabar retorinis klausimas - kur yra Rusijos įtaka? Ta įtaka, matyt, blaškosi ratu aplink besipešančius lietuvius. Ir neranda laisvo tarpo, kur įsiterpti.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder